Labanoro regioninis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Labanoro regioninis parkas.png
Labanoro regioninis parkas
IUCN V kategorija (saugomas kraštovaizdis)
Kulionių piliakalnis
Kulionių piliakalnis
Vieta: Švenčionių rajonas, Molėtų rajonas, Utenos rajonas, Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Labanoro regioninis parkas vietą.
Labanoro regioninis parkas
Koordinatės: 55°13′0″N 25°44′0″E / 55.21667°N 25.73333°E / 55.21667; 25.73333Koordinatės: 55°13′0″N 25°44′0″E / 55.21667°N 25.73333°E / 55.21667; 25.73333
Plotas: 553,44 km²
Įkurtas: 1992 m.
Valdymas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba

Labanoro regioninis parkas – regioninis parkas rytinėje Lietuvos dalyje, Švenčionių, Molėtų ir Utenos rajonuose. Parko direkcija įsikūrusi Labanoro miestelyje. Parko teritorija užima 55344 ha (kitais duomenimis – 52848 ha) plotą. Parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d. siekiant išsaugoti Labanoro girios ir jos ežerynų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, rekreaciniu požiūriu vertingius Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus. Regioninis parkas šiaurės rytuose ribojasi su Aukštaitijos nacionaliniu parku.

Gamtos vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoro giria į rytus nuo Labanoro

Tai didžiausias Lietuvoje regioninis parkas, išsiskiriantis kraštovaizdžių įvairove, nepaprastai turtinga augalija ir gyvūnija. Didžiausią parko dalį užima miškai (80 proc.), daugiausia pušynai. Labanoro giria su gausiomis pelkutėmis ir ežerais pasižymi saugomų rūšių gausumu. Ežerai užima 14 proc. parko teritorijos. Įspūdingi Juodieji ir Baltieji Lakajai, Stirniai, Siesartis ir kiti Molėtų ežeryno ežerai, 15,8 km ilgio Aiseto ežeras. Lakają, vieną gražiausių ir egzotiškiausių upių, pamėgo ne tik vandens paukščiai, bet ir vandens turistai.

Labanoro regioniniame parke yra 285 ežerai – daugiausia iš visų Lietuvos regioninių parkų. Didžiausi: Stirnių, Baltųjų Lakajų, Kertuojų. Per parką teka apie 30 upelių. Tai Lakaja, Peršokšna, Dumblė, Luknelė. Be šių vandens telkinių parke saugojamos pelkių ekosistemos, vertingos kalkingos žemapelkės.

Saugomas ištisas aukštapelkių ir paežerinių žemapelkių kompleksas – Kanio raistas ir daugybė didesnių bei mažesnių pelkučių. Čia esančiame Girutiškio gamtiniame rezervate tyvuliuoja ežerų veidrodžiais spindinti Beržaloto aukštapelkė.

Pušynai sudaro 81 proc. visų parko miškų. Kartu su gausiais ežerais, pelkėmis, kalvotu ir banguotu reljefu jie yra labai vaizdingi.

Tolimos Aukštaitijos apylinkės matomos iš Etnokosmologijos muziejaus apžvalgos bokšto.

Parkas garsus briedžiais, čia gyvena ir veisiasi vilkai, nuolatos gyvena lūšys.

Gamtos paveldo objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aiseto pusiasalis
  2. Alnio pusiasalis
  3. Argirdiškės pušis
  4. Baltagalio pušis
  5. Baltelės pušis
  6. Dvikamienė pušis
  7. Gaigalinio kadagys
  8. Januliškio maumedžiai
  9. Joniškės liepa
  10. Juodalksnis Gumbulis
  11. Kiauneliškio dviviršūnė pušis
  12. Labanoro pušys
  13. Lakajos akmuo
  14. Lūšnios pušis
  15. Mažųjų Siaurių pusiasalis
  16. Ožkos akmuo
  17. Pabaltės pušis
  18. Peršokšnos piramidinė eglė
  19. Pušis su koja

Kultūros vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoro bažnyčia (iki gaisro)

Parko teritorijoje yra per 20 pilkapių grupių (aptinkami vis nauji), senovės gyvenvietės, 5 piliakalniai (tarp jų – Pilalės (Budrių), Čiulėnų, Kulionių, Želvos), dubenuotųjų akmenų kolekcija, „Ožkos akmuo“ ir Šventakmenis, pokario partizanų kovos ir žuvimo vietos, etnografinis Obelynės kaimas. Nuo 1373 m. minimame Labanoro miestelyje stovėjo XVIII a. architektūros paminklas – Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (17 dailės paminklų) ir varpinė, įdomios Stirnių bažnyčia, Januliškio koplyčia, Rudesos koplyčia ir varpinė. Lankytojų laukia žvejybos muziejus Mindūnuose, Kulionių kaime – Etnokosmologijos muziejus ir Astronomijos observatorija, senovinė dangaus kūnų stebykla. Mindūnų kaimo prieigose, prie easnčio kempingo yra Mindūnų apžvalgos bokštas.

Laisvalaikis ir pramogos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romuvos Jorė Kulionyse 2015 m.

Parke yra daug žvejybai tinkamų ežerų, Labanoro girioje gausu uogų ir grybų, atvyksta daug grybautojų. Įspūdingas vandens maršrutas nuo Siesarties ežero Lakajos upe iki Žeimenos, puikios sąlygos keliauti pėsčiomis ir dviračiais. Sustoti nakvynei leidžiama rekreacinėse zonose. Parke siūloma keliauti esančiais keliais ir takais pro vaizdingus ežerus, per nuostabaus grožio miškus, apsistojant schemose nurodytose stovyklavietėse. Maudytis rekomenduojama prie esančių stovyklaviečių, poilsiaviečių ar kempingų. Stovyklavietės yra prie Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, Kertuojų, Želvos, Balčio, Aiseto, Alnio ežerų ir miškuose.

Susikerta keli įspūdingi vandens turizmo maršrutai. Galima pasirinkti plaukimą Molėtų-Inturkės ežerynu ir Lakaja (105 km ežerais ir protakomis, 31,4 km upėmis ir 2–4 km sausuma), o po to Žeimena. Neturintiems inventoriaus jį galima išsinuomoti Kaltanėnuose, taip pat Mindūnuose.

Parke švenčiama Jorė (balandžio pabaigoje), Joninės, Labanorinė (atlaidai rugsėjo 8 d.), vyksta Baltųjų Lakajų poledinės žūklės varžybos, paukščių sutiktuvės ir palydos.

Mindūnų kaime esančiame kempinge Labanoro regioninio parko teritorijoje 2015 m. rugsėjo mėn. pastatytas 36 m aukščio Mindūnų apžvalgos bokštas – aukščiausias visose Lietuvos saugomose teritorijose.[1][neveikianti nuoroda] Iš apžvalginės aikštelės matyti Siesarties hidrografinis draustinis, apimantis takoskyrinį Siesarties ežerą (su salomis ir pusiasaliais), jo apyežerį. Taip pat matomas Lakajos kraštovaizdžio draustinis, apimantis Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų duburius. [2]

Saugomos teritorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suskirstytas į daugelį saugomų teritorijų, tai:

Botaniniai draustiniai:
Botaniniai zoologiniai draustiniai:
Gamtiniai rezervatai:
Geomorfologiniai draustiniai:
Hidrografiniai draustiniai:
Kraštovaizdžio draustiniai:
Telmologiniai draustiniai:
Urbanistiniai draustiniai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]