Ežeras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nahuel Huapi ežeras (Argentina)
Mapourikos ežeras Naujoje Zelandijoje

Ežeras – natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime. Pagal vandens sudėtį ežerai būna gėli ir sūrūs. Dauguma Žemės ežerų yra gėli. Daugiausia ežerų susitelkę pleistoceno apledėjimų srityse (~73 % bendro ploto sudaro ežerai, telkšantys į šiaurę nuo 40° š. pl. Ežeringiausias žemynas – Šiaurės Amerika (ežeringumas – 2,2 %).[1]

Ežerų klasifikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klasifikacija pagal duburio kilmę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal dubens kilmę ežerai skirstomi į:

  • Ledyninius
  • Tektoninius
  • Upinius
  • Jūrinius
  • Karstinius
  • Vulkaninius
  • Meteoritinių kraterių
  • Dirbtinius (tvenkinius)

Ledyniniai ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma Žemės ežerų – jauni ežerai, susidarę po paskutinio apledėjimo. Jie neabejotinai yra ledyninės kilmės. Pagal detalesnę ledyninių ežerų klasifikaciją šie ežerai skirstomi į:

  • ledo luistų guolio
  • rininius
  • evorsinius
  • galinių morenų
  • kalvoto moreninio reljefo
  • limnoglacialinius

Dažnai neįmanoma atskirti, kokiam potipui priklauso ežeras, nes jo duburys suformuotas kelių procesų.

Tektoniniai ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tektoniniai ežerai susidarę anksčiau už ledyninius, skirtingai judant žemės plutai. Tai paprastai gilūs, dažnai sūrūs ežerai. Jiems būdinga linijinė orientacija. Tai susiję su linijine tektoninių lūžių prigimtimi. Geras tokio ežero pavyzdys galėtų būti Baikalas. Kai kurių mokslininkų nuomone, ežerai, esantys riftinėje zonoje, laikui bėgant virsta okeanais.

Upiniai ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai palyginti nedideli ežerai, susidarantys upių slėniuose. Vykstant šoninei upės erozijai, upė formuoja įvairias meandras, kurios laikui bėgant atsiskiria ir tampa senvagėmis, o dar vėliau ir ežerais. Šiems ežerams būdinga pasagos forma.

Jūriniai ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūriniai ežerai paprastai gana dideli. Jų vanduo sūrus. Susidaro dažniausiai dėl tektoninių žemės judesių, atskiriant dalį jūros sausuma. Didžiausi tokio tipo ežerai – Kaspijos jūra, Aralo jūra – kažkada egzistavusio Tetijos vandenyno liekanos. Palaipsniui, esant sausam klimatui tokie ežerai gali visiškai išnykti. Jų vietoje pasilieka tik dideli akmens druskos klodai.

Karstiniai ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šio tipo ežerai susidaro aktyvaus karsto rajonuose. Tai paprastai maži ežerai, kuriems būdinga apvali forma.

Vulkaniniai ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vulkaniniai ežerai susidaro užgesusių ar laikinai neveikiančių vulkanų krateriuose. Tai palyginti nedideli ežerai. Kai kurių tokio tipo ežerų vanduo ypatingai rūgštus, neretai greičiau primena sieros rūgšties tirpalą nei vandenį. Dažnai ežero vandenis šildo geoterminė energija, todėl vandens temperatūra gali būti labai aukšta.

Meteoritinių kraterių ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labai panašūs į vulkaninius ežerus yra meteoritinių kraterių (astroblemų) ežerai. Jų dubuo susidaro nukritus meteoritui.

Dirbtiniai ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirbtiniai ežerai susidaro patvenkus upę ar iškasus dirbtinį duburį. Jie skirti elektros energijos gavybai, vandens tiekimui, taip pat žuvininkystei, įvairioms pramogoms ir kitiems tikslams.

Klasifikacija pagal vandens sudėtį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal mineralinę vandens sudėtį ežerai skirstomi į:

Klasifikacija pagal vandens balansą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal ežerų vandens balansą:

  • Nenuotakiniai (turi daug intakų, neturi ištakų)
  • Pratakiniai (turi intakų ir ištakų)
  • Nuotakiniai (turi ištakų, neturi intakų)
  • Aklinieji (neturi nei intakų, nei ištakų)

Didžiausi pasaulio ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas ežeras

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintaras Valiuškevičius. Ežeras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 727 psl.