Palūšė
Šis straipsnis apie kaimą Ignalinos rajone. Apie kaimą Mažeikių rajone skaitykite straipsnyje Palūšė (Mažeikiai).
Palūšė | ||
---|---|---|
55°19′44″š. pl. 26°06′04″r. ilg. / 55.329°š. pl. 26.101°r. ilg. | ||
Apskritis | ![]() | |
Savivaldybė | ![]() | |
Seniūnija | Ignalinos seniūnija | |
Gyventojų | 75 | |
![]() |
Palūšė | |
Istoriniai pavadinimai | rus. Полутъ, Полуше[2], lenk. Połusze |
Palūšė – kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 4 km į pietvakarius nuo Ignalinos; kurortinė teritorija. Seniūnaitijos centras, Aukštaitijos nac. parko direkcija. Į vakarus nuo kaimo telkšo Lūšių ežeras. Praeina kelias 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina .

Palūšėje yra medinė Palūšės šv. Juozapo bažnyčia (pastatyta 1757 m., antra pagal senumą medinė bažnyčia Lietuvoje), varpinė (pavaizduota ant buvusio 1 lito banknoto) ir koplytėlė – Kultūros vertybių registre registruotas architektūros kompleksas. Šalia bažnyčios archeologų pastangomis atkurta akmens amžiaus gyvenamojo būsto ir pilkapio ekspozicija. Yra turizmo centras, amatų centras, biblioteka. Kaime gerai išvystytas turizmas, išlikę du Palūšės pilkapynai. Veikia aktyvi kaimo bendruomenė.
Kaime veikia Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo kalvystės amato puoselėtojas Gediminas Šatkauskas. Gaminami tautinio paveldo produktai – blizgės, kurioms suteiktas tautinio paveldo produktų A kategorijos sertifikatas ir Aukštaitijos nacionalinio parko produkto ženklo pažymėjimas.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palūšė – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo čia telkšančio Lūšių ežero.[3]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Minima nuo 1651 m. Tada čia buvo palivarkas, priklausęs Šumskams. XVII–XVIII a. Palūšė buvo svarbi gyvenvietė, turėjusi plačius prekybinius ryšius. Gausėjo gyventojų žydų. Jie turėjo savo sinagogą. 1757 m. (kitais duomenimis 1750 m.) pastatyta katalikų bažnyčia. XVIII a. buvo atidaryta mokykla, tačiau ji buvo prieinama tik kilmingųjų luomo vaikams.[4] Buvo kepykla, alaus darykla. 1862 m. nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, ėmė augti Ignalina, ir Palūšės reikšmė sumažėjo.
XIX a. pab. Palūšė vadinama miesteliu, priklausė Linkmenų valsčiui, apylinkei ir dvaro valdai.
Jau 1914 m. veikė „Ryto“ draugijos skyrius. 1921 m. uždaryta lietuviška pradžios mokykla. Veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius, Švenčionių „Ryto“ draugijos skyrius, kuris 1929 m. pastatė mokyklos namą. 1936 m. uždaryta „Ryto“ draugijos skaitykla, o 1938 m. konfiskuotas mokyklos pastatas, kuriame įkurta valdiška mokykla. 1940 m. Vilniaus Geležinio fondo komitetas Palūšėje įsteigė lietuvišką seklyčią.
Sovietmečiu kaime įkurta Ignalinos turistų bazė. Nuo 1950 m. „Aušros“ kolūkio centras. Veikė terpentino gamykla (nuo 1958 m.), pradinė mokykla (nuo 1908 m.), paštas, girininkija. 1984 m. įkurtas Ignalinos kelionių ir ekskursijų biuras (dabar lankytojų informacijos centras). 2007 m. Palūšei suteiktas kurortinės teritorijos statusas.
Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
XIX a. pab. | Linkmenų valsčius | Švenčionių apskritis, Vilniaus gubernija |
–1940 m. | Kaltanėnų valsčius | Švenčionių apskritis, Vilniaus vaivadija |
1950–1977 m. | Palūšės apylinkė (1950–1963 ir 1968–1973 m. jos centras) | Ignalinos rajonas |
1977–1995 m. | Ignalinos apylinkė | |
1995– | Ignalinos seniūnija | Ignalinos rajono savivaldybė |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]![]() ![]() | |||||||||
1866 m. | 1868 m.*[2] | 1887 m.[5] | 1905 m.[6] | 1931 m.[7] | 1959 m.sur.[8] | 1970 m.sur.[9] | 1979 m.sur.[10] | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
93 | 42 | 57 | 164 | 126 | 73 | 122 | 146 | ||
1980 m.[11] | 1986 m.[12] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2003 m. | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur.[16] | - | ||
146 | 129 | 137 | 108 | 120 | 83 | 75 | - | ||
| |||||||||
|
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaime gimė kompozitorius Mikas Petrauskas (1873–1937). Jam atminti 1973 m. pastatyta medinė kompozicija (skulptorius Juozas Kėdainis).
Turizmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Palūšėje yra poilsiaviečių, kempingas, valtinė. Vasaros metu nuomojamos valtys, žiemą – slidės. Geros galimybės keliauti po apylinkes – su augalija galima susipažinti botaniniame take, yra 5 km sveikatingumo takas, įrengtas miškuose, kelias pėstiesiems į Ginučius, yra turistinis maršrutas link Tauragnų. Yra galimybės pasivažinėti arkliais kinkytais vežimais ar rogėmis. Vasaros sezonas kasmet atidaromas renginiu „Palūšės vasara“, o žiemą vyksta tradicinė šventė „Trauk stintelę“.[17]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 178 psl.
- ↑ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
- ↑ „Ignalinos rajono savivaldybė - Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai“. ignalina.lt. 2015-12-01. Suarchyvuotas originalas 2016-04-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-16.
- ↑ Połusze. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 734 psl. (lenk.)
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
- ↑ Palūšė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 751 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Palūšė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 431 psl.
- ↑ Kazys Misius ir kt. Palūšė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 285
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ „Trauk stintelę 2023 kviečia į Palūšę“. We love Lithuania. 2023-02-09. Nuoroda tikrinta 2024-03-05.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Palūšė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 730 psl.
- Palūšės svetainė
- Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-01-10 iš Wayback Machine projekto.
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
![]() |
Ginučiai – 9 km Meironys – 3 km |
IGNALINA – 4 km Strigailiškis – 2 km |
![]() | ||||||||
|
|||||||||||
Šakarva – 3 km Kaltanėnai – 11 km |