Girutiškio gamtinis rezervatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Girutiškio gamtinis rezervatas
IUCN Ia kategorija (gamtos rezervatas)
Informacinis stendas
Informacinis stendas
Vieta: Švenčionių sav., Aukštaitija
Artimiausia didesnė gyvenvietė: Švenčionėliai
Žemėlapis rodantis Girutiškio gamtinis rezervatas vietą.
Girutiškio gamtinis rezervatas
Koordinatės: 55°11′43.65″ š. pl. 25°52′8.07″ r. ilg. / 55.1954583°š. pl. 25.8689083°r. ilg. / 55.1954583; 25.8689083Koordinatės: 55°11′43.65″ š. pl. 25°52′8.07″ r. ilg. / 55.1954583°š. pl. 25.8689083°r. ilg. / 55.1954583; 25.8689083
Plotas: 14 km²
Valdymas: Labanoro regioninis parkas

Girutiškio gamtinis rezervatas – tai unikali, saugoma gamtos teritorija (plotas apie 1400 ha) esanti rytų Lietuvoje, Švenčionių savivaldybėje, Labanoro seniūnijoje:

  • nuo Labanoro miestelio apie 6 kilometrai į pietryčius, prie rezervato š.v. prieigų,
  • nuo Prūdiškės kaimo apie 1400 m metrų į rytus.
  • nuo Januliškio kaimo apie 800 metrų į šiaurės rytus, prie gamtinio rezervato p.v. ribos prieigų,
  • nuo Švenčionėlių 7-8 km į šiaurės vakarus.

Rezervato pietiniu pakraščiu bei iš jo vakarinės pusės eina Švenčionėlius – Januliškį – Labanorą jungiantis žvyrkelis. Aplinkiniai miškai priklauso Švenčionėlių miškų urėdijai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Girutiškio gamtinis rezervatas įtrauktas į bendrą Labanoro regioninį parką, kuris yra visos Labanoro girios ekosistemos dalis. Rezervato teritorija kiek pailga, vizualiai tęsiasi šiaurės – pietų kryptimi. Rezervatą supa daugiausiai paprastųjų pušų vyraujami medynai. Rezervate vyrauja Girutiškio ir Beržaloto pelkių kompleksai bei miškai. Rezervato šiaurinėje dalyje telkšo termokarstinis Girutiškio ežeras, kurį supa to paties pavadinimo aukštapelkė ir netoliese esantys kiti 4 ežerėliai. Į pelkę neįteka ir neišteka jokie upeliai, bet pavasario polaidžio metu susirinkęs gruntinio vandens perteklius kalvelėmis nuteka į netoliese esančius Peršokšnos ir Luknelės upeliukus. Rezervato pietinėje dalyje plyti plynraistinė Beržaloto aukštapelkė (245 hektarų) ir joje 10 reliktinių ežerėlių. Rezervato šiaurės rytiniu pakraščių sruvena Luknelės upelis, pietrytiniu kampu teka dalis Paluknos upelio. Čia vyrauja nemaži durpių klodai. Beržaloto pelkėje durpių klodo didžiausias storis – 8,4 m, nors vidutinis durpyno gylis 3,5 m. Po jomis 0,5 m ežerinio sapropelio sluoksnis, o šio dugne smėlis ir molis. Rezervato reljefas svyruoja tarp minimalios 146,9 m aukščio altitudės ir maksimalios – 162,4 m.

Biologinė įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Girutiškio gamtinio rezervato steigimo tikslas – išsaugoti unikalų Aukštaitijoje termokarstinės kilmės Girutiškio pelkyną su Beržaloto raistu ir čia esančią išskirtinę bioįvairovę, saugomų ir nykstančių žinduolių buveines, paukščių perėjimo vietas bei retus augalus.[1] Čia aptiktos 187 stuburinių gyvūnų rūšys, iš kurių 145 paukščių, nors manoma, kad rūšių įvairovės sąrašas nėra galutinis. Rezervato vandens telkiniuose aptiktos 8 žuvų rūšys. Čia aptinkama 100 rūšių saugomų gyvūnų ir augalų rūšių, įtrauktų į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus.[2]

Saugomi paukščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš paukščių, kurie įrašyti į Lietuvos raudonosios knygos saugomų sąrašus, po 0 (Ex) kategorija čia aptinkami gyvatėdžiai, žvyrės. Taip pat juodakakliai narai, dirviniai sėjikai, didieji apuokai, žalvarniai, kurie pažymėti 1 (E) kategorija. Iš saugomų 2 (V) kategorijoje, čia gyvena juodieji pesliai, didžiosios kuolingos, kurtiniai ir kiti nepaminėtini šiame sąraše. Iš 3 (R) kategorijos čia aptinkami juodieji gandrai, vapsvaėdžiai, jūriniai ereliai, pilkosios ir žaliosios meletos, švygždos, tulžiai, baltnugariai geniai, žvirblinės pelėdos, uldukai ir dar kitos neišvardintos rūšys. Iš ir įtrauktų į 5 (Rs) kategorijoją rūšių čia gyvena griežlės, pilkosios gervės, plėšriosios medšarkės, pilkosios žąsys.

Saugomi žinduoliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos raudonojoje knygoje įrašyti po 3 (R) kategorija čia saugomi mažieji nakvišos bei lūšiai. Iš (I) kategorijos tai beržinės sicistos, šermuonėliai, baltieji kiškiai. Čia gyvenančios ūdros įtraukta į saugomų žinduolių 5(Rs) kategoriją.

Saugomi augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat čia auga ežerinės lobelijos, liekninės ir raistinės viksvos ir viena didžiausių beržų keružių populiacija Lietuvoje, įrašyta į saugomų žiedinių augalų 1 (E) kategoriją bei dar keletas augalų rūšių iš šios kategorijos. Iš 2 (V) kategorijos liekniniai beržai, vėjalandės šilagėlės ir daug kitų augalų. Iš 3 (R) kategorijos auga mėlynlapiai karklai, liūlinės viskvos. Iš 4 (I) kategorijos čia auga aukštosios gegūnės, paprastosios vandens lelijos, lietuvinės naktižiedės ir dar keletas retų šios kategorijos rūšių.

Saugomos samanos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čia auga nemažai saugomų samanų, bet paminėtinos iš 1 (E) kategorijos mažosios nertvės bei pataisininės grepanės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ramsaro (Iranas, 1971) konvencijos sekretoriatas 2011 metų lapkričio 15 dieną Labanoro regioniniame parke esantį Girutiškio gamtinį rezervatą įtraukė į Pasaulinės reikšmės šlapžemių sąrašus (Sąrašo Nr. 1993).[3] Girutiškio gamtinis rezervatas įkurtas Beržaloto (įkurto 1974 m.) botaninio draustinio – spanguolyno ir Baranavos (įkurto 1960 m.) botaninio – zoologinio draustinio pagrindu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]