Kiauneliškio mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kiauneliškio mūšis
Data 1945 m. kovo 11-13 d.
Vieta Kiauneliškis, Lietuva Lietuvos TSR
Rezultatas Sunaikinti partizanų bunkeriai
Kariaujančios pusės
Flag of Lithuania.svg Lietuvos partizanai Flag of the Soviet Union.svg NKVD, stribai
Vadovai ir kariniai vadai
Antanas Krinickas-Romelis 
Apolinaras Jurčys-Vytenis
Pajėgos
120[1] 500-2000[2]
Nuostoliai
63[3]-73[4] ~300[2]

Kiauneliškio mūšis – kautynės, įvykusios 1945 m. kovo 1113 d. šalia Kiauneliškio kaimo tarp Lietuvos partizanų ir NKVD. Partizanai buvo įsitvirtinę dviejuose bunkeriuose. Po trijų dienų kovų abu bunkeriai buvo sunaikinti, abi pusės patyrė didelių nuostolių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. spalio mėn. buvo įsteigtas LLA Tigro rinktinės štabas. Kuopos vado įsakymu gen. št. aviacijos mjr. Bronius Vaivada-Vilkas paruošė „Panteros“ planą, kuriame buvo numatyta Labanoro girioje įrengti dvi įtvirtintas, ilgalaikei gynybai pritaikytas stovyklas, savotiškas tvirtoves. Pirmą tokį bunkerį dar 1944 m. rudenį netoli Kiauneliškio įrengė LLA Tigro rinktinės Apolinaro Juršio-Vytenio vadovaujamas apie 60 partizanų (daugiausia iš Šiškinių kaimo) būrys. Žiemą prie jo prisijungė Antano Krinicko-Romelio vadovaujamas partizanų (irgi apie 60) būrys, kuris 1945 m. žiemą įrengė kitą bunkerį. A. Juršio bunkerio partizanai gyveno Margio bunkeryje, o A. Krinicko – Kauno bunkeryje. Tai buvo gerai įrengti didžiuliai bunkeriai. Margio bunkeris buvo 8 x 6 m dydžio, su rąstinėmis sienomis ir lubomis, kurias dengė metrinis žemių sluoksnis, buvo įrengtos 6 šaudymo angos. Kauno bunkeris buvo panašaus dydžio su žeminę supančiais apkasais.[5] Partizanai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir šautuvais.

1945 m. kovo 11 d. NKVD ir stribai iš Švenčionių, Švenčionėlių ir Saldutiškio (apie 500 karių) puolė Kauno bunkerį. Bunkerį gynę partizanai atmušė pirmąsias atakas, tačiau jų stovykla ir bunkeris buvo apsupti. Didžioji dalis partizanų iš apsupties išsiveržė, liko kautis tik 7-15 iš apkasų išmuštų partizanų.[6] Margio bunkerį gynę partizanai atėjo į pagalbą Kauno bunkeriui. NKVD sužinojusi apie antro bunkerio egzistavimą apsupo ir jį. Visi Margio bunkeryje buvę Vytenio būrio partizanai nutarė kautis. Kautynės vyko iki vakaro.

Vakare į pagalbą atskubėjo apie 300 partizanų, priklausiusių LLA Tigro rinktinės štabo būriams. Pamatę, kad bunkerius apsupę enkavėdistai ilsisi, atidengė stiprią ugnį, prasilaužė prie Margio bunkerio ir bandė išvesti iš apsupties kovos draugus. Pagal skirtingus liudijimus bunkerio gynėjai arba nepažino į pagalbą atėjusių partizanų ir įtarė, kad tai bandymas juos klasta išvilioti, arba iš apsupties išvesti turėję kariai nusprendė, kad jau per vėlu ir atsitraukė. Priešas taip pat atsitraukė, tačiau išsikvietė pastiprinimą iš Švenčionių ir Utenos. Vėl prasidėjo kautynės, trukusios iki kovo 12 d. Priešo pajėgos buvo didelės – apie 2000 kareivių.

Įsitvirtinę gynybai gerai parengtuose bunkeriuose partizanai nepasidavė. Septyneriems Kauno bunkerio partizanams ėmė trūkti amunicijos. Nusprendę geriau žūti, nei patekti į nelaisvę partizanai susiprogdino paskutine granata, šeši jų žuvo, septintas išgyveno. Margio bunkerio gynėjai tęsė kovą. Rusai prašė iš savo bazių atvežti minosvaidžių, prieštankinių granatų, nes, jų pačių žodžiais tariant, „banditų jau nebeima paprastos granatos“. Mat įmestas į vidų granatas partizanai greit išsviesdavo laukan, ir jos sprogdavo tarp priešų.

Tik kovo 12 d. pavakare bunkeriai buvo išsprogdinti. Margio bunkeryje žuvo LLA Tigro rinktinės štabo narys Vladas Vaitkevičius-Kirvis, būrio vadas A. Juršys-Vytenis ir per 50 šio būrio partizanų. Kauno bunkeryje žuvo per 20 A. Krinicko-Romelio būrio partizanų. Iš atėjusių rinktinės štabo partizanų kautynėse prie bunkerių žuvo LLA Tigro rinktinės štabo viršininkas Zenonas Jasaitis-Ūdras, štabo narys Pranas Snieška ir vienas nežinomas partizanas. Jų palaikus vietos stribai siauruku geležinkeliu nuvežė į Švenčionių geležinkelio stotį ir išniekino miestelio aikštėje. Vėliau užkasė prie Cirkliškio dvaro.[1] Kiauneliškio kautynėse patirti skaudūs nuostoliai rinktinei nebuvo pražūtingi: štabas persikėlė į Švenčionių valsčiaus Antanų miškus, būriai ir kuopos perėjo į naujus veikimo rajonus.

Kovo 14 d. NKVD suvarė aplinkinių kaimų gyventojus tvarkyti žuvusiųjų sovietų karių kūnus. Liudininkai suskaičiavo apie 300 žuvusių sovietų. Mūšyje žuvo keturi NKVD karininkai, kurie buvo palaidoti Švenčionyse.[3]

Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2003 m. rugsėjo 7 d. Kiauneliškio mūšio metu žuvusių partizanų atminimui Kiauneliškio gamtiniame rezervate atidengta tipinių atminimo ženklų kompozicija.[1]

2008 vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu Labanoro girios kautynių kompleksas paskelbtas kultūros paminklu.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 „Kiauneliškio mūšis“. Rezistencijos atlasas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2005-03-18. Nuoroda tikrinta 2014-04-16. 
  2. 2,0 2,1 Čekutis, Ričardas; Žygelis, Dalius (2013). "Kiauneliškių kautynės". In Karolis Zikaras. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius: Alio. pp. 218–220. ISBN 978-9986-827-05-4.
  3. 3,0 3,1 Kęstutis Remeika, sud. (2003). Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė, 1945-1950: dokumentų rinkinys. Vilnius: Lietuvos archyvų departamentas. P. 378–379. ISBN 9986-568-13-7.
  4. Aldona Kačerauskienė "Savo krauju palaistę laisvės medį"//XXI amžius. Nr. 64. 2010 m. rugsėjo 3 d.
  5. 5,0 5,1 Giedrė Viščionytė „Labanoro girioje prieš 70 metų susikovė Lietuvos partizanai ir NKVD kariuomenė“//Švenčionių kraštas.
  6. partizanai.org Labanoro girios (Kiauneliškio) kautynės (parengė Valdas Striužas)