Paprastoji spanguolė

Vaccinium oxycoccos

Paprastoji spanguolė (Vaccinium oxycoccus)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Poklasis:	Dilenijažiedžiai ( Dilleniidae)
Šeima:	Erikiniai ( Ericaceae)
Gentis:	Šilauogė ( Vaccinium)
Pogentė:	Spanguolė ( Oxycoccus)
Rūšis:	Paprastoji spanguolė ( Vaccinium oxycoccos)

Sinonimai

Oxycoccus hagerupii;
Oxycoccus microcarpus;
Oxycoccus palustris;
Oxycoccus quadripetalus;
Vaccinium hagerupii;
Vaccinium microcarpum;
Vaccinium palustre

Paprastoji spanguolė (Vaccinium oxycoccos, sin. Oxycoccus palustris) – erikinių šeimos (Ericaceae) visžalis augalas.

Stiebas gulsčias, šakotas. Lapai smulkūs, ovaliniai, trumpakočiai. Apatinė stiebo dalis sumedėjusi.

Maži rausvi žiedai išauga ant kotelių. Spanguolė pražysta nuo gegužės pabaigos. Vaisiai – rutuliškos, iš pradžių gelsvos, paskui tamsiai raudonos uogos. Jos prinoksta rugpjūčio pabaigoje ir laikosi iki pavasario.

Auga aukštapelkėse, tarpinėse pelkėse, raistuose ant kiminų ir kupstų.^[1]^[2] Visa žolė turi gydomųjų medžiagų, ypač vertingos uogos. Jose randama įvairių žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Vartojamos šviežios, virtos ir džiovintos maistui, vaistams. Iš spanguolių gaminamas kisielius, uogienės, sultys.^[3]

Spanguolės uoga
Uogos

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ „Spanguolė“. Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Nuoroda tikrinta 2021-03-23.
↑ Spanguolė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
↑ Paprastoji spanguolė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 74

Vikiteka: Paprastoji spanguolė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] „Spanguolė“. Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Nuoroda tikrinta 2021-03-23.

[2] Spanguolė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012

[3] Paprastoji spanguolė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 74

[1]

[2]

[3]