Antanas Kraujelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sodyba, kurioje žuvo A. Kraujelis, ir memorialinis paminklas

Antanas Kraujelis (dar žinomas slapyvardžiais Pabaisa ir Siaubūnas, 1928 m. spalio 25 d. Kaniūkų kaime, Aluntos valsčiuje, Utenos apskrityje – 1965 m. kovo 17 d. Papiškių kaime, Utenos rajone) – kovotojas už Lietuvos laisvę, paskutinis Aukštaitijos partizanas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Aluntos progimnazijoje, kurią baigė jau prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai. 19461947 m. A. Kraujelis veikė kaip partizanų ryšininkas, turėjo ginklą. Tačiau dėl nuolatinio persekiojimo, siūlymų tapti agentu ir išdavinėti partizanus A. Kraujelis nebegalėjo ilgiau pasilikti namuose, todėl 1948 m. rudenį išėjo į mišką. Pasirinkęs Pabaisos slapyvardį, buvo Vytauto apygardai priklausiusiame Mykolo Urbono – Liepos būryje. 19491950 m., kaip Rytų Aukštaitijos atstovas, vyko į pasitarimus pas dzūkų partizanus dėl ryšių užmezgimo. 1950 m. A. Kraujelis perėjo į Žėručio rajono Henriko Ruškulio – Liūto būrį, veikusį Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje. Tapo rajono štabo nariu ir pasivadino Siaubūnu. 1952 m. būriui buvo tragiški – daug jų žuvo, buvo suimtas būrio vadas. 1954 m. A. Kraujelis – Siaubūnas liko vienas. Gyveno Papiškių kaime, Utenos rajone, svainio Antano Pinkevičiaus gyvenamajame name, po krosnimi įrengtoje slėptuvėje.[1] 1965 m. kovo 17 d. per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB majoras Nachmanas Dušanskis, Antano Pinkevičiaus name A. Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Jo kūną išvežė į Uteną. Atpažinimo aktą pasirašė KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Kraujelis turėjo šešias seseris. Dvi iš jų buvo partizanų ryšininkėmis. Dėl A. Kraujelio veiklos buvo tardomi ir persekiojami jo šeimos nariai. Jo tėvai, seserys du kartus buvo ištremti. 1955 m. vedė ir susilaukė sūnaus. Žmona – Janina Snukiškytė. Dėl vyro veiklos dalį gyvenimo praleido kalėjime. Tuo metu sūnus Antanas augo vaikų namuose. Grįžusi iš kalėjimo per teismus susigrąžino teisę į sūnaus globą.

Kapas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2019 m. birželio 19 d. Vilniaus Našlaičių kapinėse aptikti Antano Kraujelio palaikai.[2]

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1992 m. birželio 13 d. Utenos politinių kalinių ir tremtinių skyriaus iniciatyva prie namo, kur žuvo A. Kraujelis, buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo su V. Giedraičio iškaltu įrašu.
  • 1997 m. gruodžio 17 d. A. Kraujelis pripažintas kariu savanoriu.
  • 1998 m. birželio 10 d. jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.
  • 1998 m. gegužės 22 d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinu.
  • Nuo 2006 metų Utenoje organizuojamas tarptautinis jaunučių beisbolo turnyras A. Kraujeliui atminti.

Kontroversijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų KGB A. Kraujeliui 1964 m. užvestoje byloje buvo kaltinimai dėl plėšimų ir 11 asmenų nužudymo arba dalyvavimo juos nužudant. Kai kurių iš šių nužudymų faktiškumas yra neabejotinas, pvz., 1949 m. lapkričio 5 d. Molėtų rajone Papiškių kaime A. Kraujelis ir M. Urbonas, įtarus, kad partizanų rėmėjai Pranas ir Leokadija Gečiai išdavė MGB darbuotojams partizanų slėptuvę, nušovė Gečius jų nepilnamečių vaikų akivaizdoje.

Šie ir kiti kaltinimai A. Kraujeliui buvo plačiai išviešinti Lietuvos žiniasklaidoje Vandos Zaborskaitės, Aloyzo Sakalo, Jurgio Jurgelio straipsniuose po to, kai Panevėžio apygardos teismui 2009 m. pabaigoje buvo perduota byla dėl A. Kraujelio nužudymo, kurioje kaltinimai genocidu keliami keturiems A. Kraujelio suėmimo operacijoje dalyvavusiems buvusiems LTSR milicijos ir KGB pareigūnams, tarp jų ir Marijonui Misiukoniui.

Kontroversijas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kuris atliko išsamų archyvinių ir kitokių duomenų ištyrimą bei pateikė išvadą, kad nėra jokių įrodymų, kad A. Kraujelis yra žudęs taikius gyventojus.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]