Žalvarnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Coracias garrulus
Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos
Žalvarnis (Coracias garrulus)
Žalvarnis (Coracias garrulus)
Apsaugos būklė

Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žalvarniniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Coraciiformes)
Šeima: Žalvarniniai
(Wikispecies-logo.svg Coraciidae)
Gentis: Žalvarniai
(Wikispecies-logo.svg Coracias)
Rūšis: Žalvarnis
(Wikispecies-logo.svg Coracias garrulus)
Binomas
Coracias garrulus
Linnaeus, 1758
Arealas
Arealas
Geltona - perėjimo sritis,
mėlyna - žiemojimo sritis

Žalvarnis (Coracias garrulus) – žalvarninių (Coraciidae) šeimos paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žalvarnis yra maždaug kuosos dydžio. Patino ir patelės galva, sprandas ir kūno apačia šviesiai mėlyni, žalsvi. Nugara ir pečiai ryškiai rudi, plasnojamosios plunksnos juodos, melsvo atspalvio. Vairuojamosios plunksnos žalsvos ir tamsiai mėlynos, galai šviesesni. Snapas juodas. Kojos gelsvai pilkšvos. Rainelė ruda. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų.

A. Diurerio nupieštas žalvarnio sparnas (1500-1512 m.)

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje aptinkamas nuo Pirėnų pusiasalio iki Altajaus, Kašmyro. Šiaurėje arelaas siekia pietinę Baltijos jūros pakrantę, Suomių įlanką, Volgos aukštupį, pietinį Uralą, Obės aukštupį, pietuose arealas tęsiasi iki Indo slėnio, Persų įlankos, Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena šiaurės vakarų Afrikoje, Viduržemio jūros salose. Daugelyje šalių nyksta. Gausūs Vengrijoje, kurioje stengiamasi kelti šių paukščių populiaciją.

Žiemoja pietinėje ir rytinėje Afrikoje.

Lietuvoje retas, paprastai peri apie 10 porų, dažniausiai Dzūkijoje, sausuose retuose pušynuose.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peri įvairiuose miškuose, senais medžiais apaugusiose upių pakrantėse. Apsigyvena miškuose esančių kaimų ir gyvenviečių apylinkėse, kirtaviečių pakraščiuose, siauruose neiškirstų medynų ploteliuose, įsikuria parkuose ir soduose.

Mėgsta tupėti ant elektros laidų, stulpų, sausų medžių viršūnių. Aptinkami pavienėmis porelėmis, tik rudenį kartais telkiasi į būrius.

Įsikūrimui būtini inkilai, juodųjų meletų, žaliųjų meletų, kuosų uoksai.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uoksą perėjimui susiranda gegužės mėnesį. Kartais toje pačioje vietoje peri kelerius metus iš eilės. Vienoje dėtyje būna maždaug keturi kiaušiniai, perimi apie 19 dienų. Daug kiaušinių žūva.

Išsiritę jaunikliai būna pliki, vėliau apauga kietais spaigliais, primenančiais ežio spyglius. Mažyliai lizduose gyvena maždaug 27 dienas, palikusius lizdą jauniklius tėvai dar papildomai globoja apie 2 savaites.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lesa mėšlavabalius, karkvabalius, ūsuočius, lapgraužius, kurklius, žiogus, žiedmuses. Kartais sugauna driežų, varlių, pelėnų, kirstukų. Auką nusineša į pamėgtą vietą pamiškėje arba kirtavietės pakraštyje ir ten sudoroja. Prieš prarydamas sugautą vabalą daužo į šakas.

Nykimas ir apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žalvarnis

Tai sparčiai nykstanti rūšis, kurios išlikimui būtinas tradicinis kraštovaizdis. Žalvarnių populiaciją mažina buveinių homogenizacija, insekticidų naudojimas, pievų užžėlimas. Ypač žalinga intensyvi miškininkystė, pašalinant negyvą medieną ir medžius su mikrobuveinėmis. Nykstant tradicinėms sodyboms ir neintensyviam ūkininkavimui, žalvarniai taip pat praranda buveines.

Žalvarnių populiaciją galima padidinti keliant inkilus, taikant kontroliuojamą miško paklotės deginimą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka