Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė

lot. Ducatus Curlandiae et Semigalliae Kuršo ir Žiemgalos Hercogystė
Abiejų tautų respublikos vasalė
← 1562 – 1795 →
vėliava Herbas
Location of Kuršas Kuršo padėtis 1740 m.
Sostinė	Kuldyga, vėliau Jelgava
Kalbos	vokiečių, latvių
Religija	Evangelikų liuteronų
Valdymo forma	monarchija
Kuršo kunigaikštis
1559-1587	Gotthard von Kettler
1769-1795	Peter von Biron
Istorija
Plotas
- 1870	27 286 km²
Gyventojai
- 1870	619 154
Gyventojų tankumas	22,7 /km²
Valiuta	Taleris

Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė, Kuršo kunigaikštystė (Ducatus Curlandiae et Semigalliae), buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalinė valstybė, kuri gyvavo nuo 1561 iki 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, po kurio atiteko Rusijai. Pirmojo pasaulinio karo metu 1918 m. taip pat trumpam buvo sudaryta to paties pavadinimo kunigaikštystė apėmusi Kuršą ir Žiemgalą. Kiek vėliau tapo Jungtinės Baltijos Kunigaikštystės dalimi, kuri panaikinta tais pačiais 1918 m.

Kuršo kunigaikštystė įkurta 1561 m., kai Gothardas Ketleris, paskutinis Vokiečių ordino magistras Livonijoje, šią Ordino valstybės dalį pertvarkė į pasaulietinę kunigaikštystę.

Jos pirmieji valdovai turėjo pretenzijų į visą Latviją, todėl jų titulas buvo Dei gratia in Livonia Curlandiae & Semigalliae Rex. Hercogystei viena po kitos vadovavo dvi dinastijos ir pora su jomis nesusijusių hercogų. Apėmė dabartinės Latvijos dalį, esančią tarp Lietuvos (pietuose) ir Rygos įlankos bei Dauguvos (šiaurėje). Dauguma gyventojų buvo latviai valstiečiai baudžiauninkai, valdžia priklausė feodalams ir miestiečiams vokiečiams.

Istorija

Kunigaikštystės moneta su Stepono Batoro monograma ir Vyčiu, 1578 m.

Kuršo kunigaikštystė kartu su kolonijomis buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalė

Kuršo hercogystė ir ATR XVIII a. (Politinis žemėlapis)

Susiformavimas

Po Livonijos karo (1558–1582) nustojo egzistuoti Livonijos Konfederacija. Estijos pietvakariai ir Latvijos šiaurės rytai tapo tiesiogiai pavaldūs Abiejų Tautų Respublikai (ATR), ten suformavus Pardaugavos hercogystę. O Dauguvos vakariniame krante, iš pietinių Livonijos ordino žemių, buvo sukurta Kuršo ir Žiemgalos hercogystė. Iš pradžių (nuo 1561) ji buvo pavaldi Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o vėliau, po Liublino unijos (1569), tiesiogiai Lenkijos-Lietuvos karaliui. Pirmuoju Kuršo hercogu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris.

Naujojo hercogo padėtį sukomplikavo tai, kad kelios teritorijos Kurše visiškai nebuvo jam pavaldžios. Gruobinios apskritis buvo išnuomota Prūsijos hercogui jau Livonijos ordino laikais. O buvusios Kuršo vyskupijos teritorijos (Piltenės sritis) priklausė Danijos karaliui Magnusui. Jis žadėjo po savo mirties jas palikti hercogystei, tačiau pažado neištesėjo ir šias teritorijas hercogystė gavo tik hercogo Vilhelmo valdymo metu.

Po Gothardo mirties hercogais tapo jo sūnūs Frydrichas ir Vilhelmas. 1596 m. jie pasidalijo hercogystę į dvi dalis – Frydrichas valdė Žiemgalą ir Sėlą, su rezidencija Mintaujoje (dab. Jelgava), o Vilhelmas – Kuršą, su rezidencija Kuldygoje. Vedęs Prūsijos hercogo dukrą Vilhelmas atgavo Gruobinios apskritį. Jis taip pat išpirko Piltenės sritį, tačiau ji perėjo tiesioginiam ATR valdymui. Vilhelmo laikais Kurše pradėjo plėstis metalo apdirbimas ir laivų statyba. Panaudojant naujai pastatytus laivus padidėjo Kuršo prekių eksportas į užsienį.

Tačiau santykiai tarp hercogo ir dvarininkų buvo labai įtempti. Lenkijos karalius buvo suinteresuotas susilpninti hercogo galią ir stojo į dvarininkų pusę. Vilhelmo nepasitenkinimas dvarininkija atvedė prie jo nuvertimo nuo sosto. 1616 m. Vilhelmas buvo išvytas iš Kuršo, o Frydrichas ėmė valdyti visą hercogystę.

Nuo 1600 iki 1629 m. vyko karas tarp Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos, po kurio Švedija gavo didžiąją dalį Pardaugavos hercogystės, t. y. Pietų Estiją ir (Vidžemę), ATR palikdama tik Latgalą (Lenkų Inflantiją). Kuršo hercogystė buvo įtraukta į karinius veiksmus ATR pusėje, tačiau pati kare per daug nenukentėjo.

Klestėjimas

Hercogas Frydrichas neturėjo palikuonių, tačiau kitu hercogu tapo išvyto Vilhelmo sūnus Jakobas (Jokūbas) (valdė 1642–1682 m.). Gyvendamas Vakarų Europoje Jakobas buvo aistringas merkantilizmo idėjų šalininkas. Jis dar labiau išplėtojo metalo apdirbimą ir laivų statybą, taip pat kūrė daug kitų manufaktūrų. Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, bet ir su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kt. Jokūbas įkūrė Kuršo hercogystės prekybos laivyną su pagrindiniais uostais Ventspilyje ir Liepojoje. 1639-1682 m. Kuršo kunigaikštystė turėjo 79 prekybos ir 44 karo laivus. 1642-1657 m. iš Kuršo uostų per Zundą išplaukė 591 laivas.

1651 m. hercogystė savo nuosavybėn įsigijo pirmą koloniją – Andrejaus salą Gambijoje ir įkūrė ten Jekabo fortą. 1652 m. buvo įkurta antroji Kuršo kolonija – Naujasis Kuršas (Tobago sala Vestindijoje).

Tačiau visą šį laiką hercogystė buvo Švedijos ir Lenkijos, LDK interesų objektas. 1655 m. Švedijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir prasidėjo Lenkijos-Švedijos karas. Hercogą Jokūbą sugavo švedai ir laikė nelaisvėje nuo 1658 iki 1660 m. Tuo metu abi kolonijas perėmė olandai, prekybos laivynas ir manufaktūros buvo sunaikintos. Karas baigėsi Olyvos taikos sutartimi. Nors hercogas Jokūbas nedelsiant pradėjo hercogystės atkūrimą ir trumpam net atgavo Tobago koloniją, hercogystė daugiau niekada nepasiekė 1655 m. išsivystymo lygio.

Smukimas

Kuršas ir kaimyninės teritorijos 1705 m.

Po Jokūbo mirties 1682 m., hercogu tapo jo sūnus Frydrichas Kazimiras. Jo valdymo metu prekių gamybos apimtys sumažėjo. Patį hercogą labiau domino brangios puotos ir pinigų švaistymas, negu hercogystės vystymasis. Dėl pinigų trūkumo jis net pardavė Tobago salą britams. Jis mirė 1698 m. Frydricho Kazimiro valdymo metu Lenkija padidino savo įtaką hercogystės politiniame ir ekonominiame gyvenime. Taip pat pradėjo rastis ir Rusijos interesai šiame regione.

Kitas hercogas Frydrichas Vilhelmas gavo sostą būdamas šešerių ir iki jo pilnametystės faktiniu hercogystės vadovu buvo jo dėdė lenkų generolas Ferdinandas. Tuo metu prasidėjo Šiaurės karas (1700–1729 m.) tarp Švedijos iš vienos pusės ir Rusijos su jos sąjungininkais (Lenkija, LDK, Saksonija ir Danija) iš kitos. 1710 m. Rusija kontroliavo Vidžemę ir padidino savo įtaką Kuršo hercogystėje. 1711 m. Frydrichas Vilhelmas susituokė su Ana Ivanovna (vėliau Rusijos imperatorė), tačiau grįždamas iš vestuvių mirė ir iki 1730 m. hercogystę valdė Ana su Ferdinandu.

Po Anos tapimo Rusijos imperatore vieninteliu hercogu liko Ferdinandas. Tačiau jo rezidencija buvo Dancige, todėl jo nepripažino dvarininkai, nes buvo nustatyta, kad hercogo rezidencija turi būti hercogystės teritorijoje. Iš vienos pusės Ferdinandas dalinai valdė hercogystę laiškais, tačiau iš kitos, faktiškai hercogystė buvo be hercogo. Dar didesnį chaosą sukėlė tai, kad Ferdinandas neturėjo palikuonių, todėl atsirado daug pretendentų į hercogo sostą.

Vienas iš tokių buvo Moricas, Lenkijos ir LDK karaliaus ir Saksonijos kurfiursto Augusto II sūnus. Jis buvo išrinktas hercogu 1726 m., tačiau soste sugebėjo išsilaikyti tik metus. Jis nepatiko Rusijai. Rusijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir išvijo Moricą.

Birono laikotarpis

Kunigaikštystės moneta, nukalta 1764 m., su Ernsto Johano Birono portretu, Lenkijos ereliu ir Vyčiu

Kai Rusijos imperatore tapo Ana Ivanovna, ji Kuršo hercogu 1737 m. paskyrė savo favoritą Ernstą Bironą. Jis galėjo laisvai naudotis Rusijos valstybės iždo lėšomis, kurios buvo investuotos į statybas. Pagal italų architekto Rastrelio projektus buvo pastatyti rūmai Jelgavoje ir Rundalėje. Tačiau po Anos mirties Ernstas Bironas pateko į nemalonę ir buvo priverstas palikti Kuršą. Lenkijos karaliaus pritarimu jis tęsė hercogystės valdymą per korespondenciją. Tačiau su tuo nesutiko dvarininkija, kuri net atsisakė vykdyti hercogo įsakymus. Lenkijos karalius Augustas III pasidavė dvarininkų spaudimui ir naujuoju hercogu paskyrė savo sūnų Karolį. Tokiu atveju susiformavo situacija, kad formaliai hercogystė turėjo du valdovus. Situacija buvo labai įtempta – dalis dvarininkų rėmė Bironą, dalis – Karolį. Situaciją išsprendė Rusijos imperatorė Jekaterina II, kuri leido Bironui grįžti iš tremties 1763 m. Taip ji sumažino Lenkijos įtaką hercogystėje. Tačiau Ernstas Bironas buvo pavargęs nuo politinių kovų ir 1769 m. perleido sostą savo sūnui Pėterui.

Prijungimas prie Rusijos

1794 m. birželį – rugpjūtį vakarinė kunigaikštystės dalis (su Liepoja ir Ventspiliu) buvo užimta lietuvių sukilėlių, juos palaikė Kuršo valstiečiai. 1795 m. kunigaikštystė prijungta prie Rusijos ir paversta Kuršo gubernija. Paskutinis hercogystės hercogas po trečio ATR padalijimo 1795 m. kovo 28 d. atsisakė sosto Rusijos naudai.

Pirmojo pasaulinio karo metu Kuršo hercogystės teritoriją okupavo Vokietija ir Kuršo hercogystė 1917 m. buvo atkurta. 1918 m. kovo 8 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas pripažino jos nepriklausomybę. Hercogystė nustojo egzistuoti 1918 m. rugsėjo 22 d., kartu su Baltijos hercogystės paskelbimu.

Nuorodos

• XVII a. Kuršo hercogystės žemėlapis Archyvuota kopija 2005-05-04 iš Wayback Machine projekto.