Kundos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kundos kultūra
9000 m. pr. m. e. – 6000 m. pr. m. e.
KundaCultureTools.jpg
Dab. valstybės pietų Suomija, Estija, Latvija, šiaurės rytų Lietuva, šiaurės vakarų Baltarusija
Amžius Mezolitas

Kundos kultūra – mezolito archeologinė kultūra, 7400–6000 m. iki m. e. paplitusi dabartinėje Estijoje, Pietų Suomijoje, Latvijoje, Šiaurės Rytų Lietuvoje, Baltarusijos Padauguvyje.

Pavadinta pagal 19331937 m. R. Indreko tyrinėtą stovyklą Estijos šiaurėje ties Kunda-Lamasmagi. Manoma, kad Kundos kultūra susiklostė vėlyvosios Svidrų kultūros pagrindu.

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kundos kultūrai būdingi kauliniai ir raginiai žeberklai, ietigaliai, durklai ir peikenos, kalteliai, kirveliai, strėlių antgaliai.

Kundos kultūros žmonės, medžiotojai, kūrė laikinas gyvenvietes prie upių ir ežerų, gyveno palapinės tipo būstuose ar stulpinės konstrukcijos keturkampiuose arba ovaliuose pastatuose su židiniais. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, rinko maistą – agarų sėklas, laukines slyvas. Naudojo titnaginius (daugiausiai rasta Estijoje),[1] gamintus skeltine technika ir kaulinius dirbinius. Skeltės darytos iš vienagalių kūginių skaldytinių. Kundos kultūros gyvenvietėse rasta daug kampinių rėžtukų, galinių gremžtukų, Pulli tipo antgalių su koteliu.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje Kundos kultūros paminklų aptinkama šiaurės rytų dalyje ir Žemaitijos aukštumoje. Žinoma apie 20 stovyklų ir apie 40 dirbinių radimviečių. Jose rasta kaulinių žeberklų su užbarzdomis ir įkartomis, apvalių arba šeivos pavidalo, tribriaunių ir su titnago ašmenėliais ietigalių, durklų ir peikenų, kirvelių, dažniausiai su skyle kotui, t. p. gludintų kirvelių, titnaginių gremžtukų, gintarinių sagučių. Kundos kultūra ilgainiui pavirto Narvos kultūra.[2][3]

Genetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. vasarį „Current Biology“ paskelbtame genetiniame tyrime buvo nustatyta, kad Kundos kultūros atstovai ir juos pakeitusi Narvos kultūra turėjo artimesnį genetinį ryšį su Vakarų Europos medžiotojais-rinkėjais negu su Rytų Europos medžiotojais-rinkėjais.[4]

2018 m. sausį „Nature Communications“ publikuotame genetiniame tyrime buvo analizuojami vyro ir moters, priskirtų Kundos kultūrai, palaikai. Buvo nustatyta, kad ištirtas vyras turėjo haplogrupę I ir U5b2c1, o moteris – U4a2. Ištirta, kad jie turi „labai artimą ryšį“ su Vakarų Europos medžiotojais-rinkėjais, nors ir su senovės šiaurės eurazijiečių „reikšmingu indėliu“. Jų genetinė kilmė, perimta iš senovės šiaurės euraziečių, buvo mažesnė negu Skandinavijos medžiotojų-rinkėjų. Taip pat nurodoma, kad minėta genetinė kilmė Skandinaviją pasiekė be kirtimo per Baltijos jūrą.[5]

2018 m. vasarį „Nature“ paskelbtame genetiniame tyrime buvo įtraukta individų, palaidotų Zvejnieki kapavietėse ir kurių dauguma susijusi su Kundos ir ją pakeitusią Narvos kultūromis, analizė. Išgauta mtDNR priklausė išimtinai U5, U4 ir U2 haplotipams. Kalbant apie Y-DNR, didžioji dauguma mėginių priklausė R1b1a1a ir I2a1 haplotipams. Rezultatai patvirtino, kad Kundos ir Narvos kultūros turėjo apie 70 % Vakarų Europos medžiotojų-rinkėjų ir 30 % Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų genetinės kilmės. Netoliese buvusioje tuometinėje Šukinės duobelinės keramikos kultūroje buvo nustatyta apie 65 % Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų genetinės kilmės.[6]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 6 p. ISBN 9986-9034-0-8.
  2. Kundos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 262 psl.
  3. Algirdas Girininkas. Baltų kultūros ištakos, I,II d. Vilnius, Klaipėda, 2011 m.
  4. Jones, 2017
  5. Mittnik, 2018
  6. Mathieson, 2018

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]