Narvos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Narvos kultūra
V tūkst. pr. m. e. – XVII a. pr. m. e.
Narva-vessel.jpg
Dab. valstybės Estija, Latvija, Lietuva, Kaliningrado sritis, Baltarusija
Amžius Neolitas

Narvos kultūra arba Narvos-Nemuno kultūra – ankstyvojo ir vėlyvojo neolito, o šiaurinėje dalyje ir Bronzos amžiaus pradžios archeologinė kultūra, maždaug V–IV tūkst. pr. m. e. paplitusi dabartinėje Estijoje, Latvijoje, šiaurės ir vakarų Lietuvoje, Rytų Prūsijoje (dab. Kaliningrado sritis), gretimose Lenkijos dalyse ir Pskovo srities (dab. Rusija) vakarinėje dalyje tarp Narvos upės Estijoje ir Nemuno Lietuvoje.

Narvos kultūra susidarė iš mezolito Kundos kultūros ir III tūkstantmetyje patyrė virvelinės keramikos įtaką. Ji egzistavo tuo pačiu metu, kaip ir neolitinė Nemuno kultūra piečiau.

Vėlyvoji Narvos kultūra vadinama skirtingais kultūrų pavadinimais: Žižico, Šiaurės Baltarusijos, vėlyvoji Lubanos tipo.

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingi smailiadugniai plačiaangiai mažai ornamentuoti puodai, pailgi dubenėliai, kaulo, rago, medžio dirbiniai.

Narvos kultūros žmonės, kūrė nuolatines gyvenvietes prie upių ir ežerų, gyveno stulpinės konstrukcijos keturkampiuose arba ovaliuose pastatuose su židiniais. Vertėsi medžiokle, žvejyba, gintaro apdirbimu ir juo prekiavo su kaimynais.[1]

Medžioklės ir buities įrankiai gaminti iš titnago, vis plačiau pritaikant keramiką.

Šiaurės rytų kultūra didžia dalimi liko nepriklausoma, kadangi buvo medžiotojiška, atstovavo miškų neolitui, todėl ji buvo autochtoninė. Pietvakariuose Narvos kultūros raida buvo labiau paveikta kitų, taip pat siejamų su įtakomis ankstyvai baltiškai indoeuropietiškai kultūrai, ją paveldėjo dabartiniai latviai, lietuviai ir dabar išnykę senovės prūsai.[2]

Narvos kultūros arealas taip pat atitinka ir tradicinių kanklių paplitimo arealą.[3]

Genetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. vasarį „Current Biology“ paskelbtame genetiniame tyrime buvo nustatyta, kad Narvos kultūros atstovai ir anksčiau egzistavusi Kundos kultūra turėjo artimesnį genetinį ryšį su Vakarų Europos medžiotojais-rinkėjais negu su Rytų Europos medžiotojais-rinkėjais.[4]

2017 m. liepą „Current Biology“ publikuotame genetiniame tyrime buvo išgauta mtDNR, priklausiusi Narvos kultūrai atstovavusiam vyrui. Nustatyta, kad minėtas vyras turėjo haplogrupę U5a2d.[5]

2018 m. sausį „Nature Communications“ paskelbtame genetiniame tyrime buvo analizuojami 10 individų, priskiriamų Narvos kultūrai, palaikai. Iš keturių išgautų Y-DNR mėginių, kiekvienas atitinkamai priklausė po I2a1a2a1a,  I2a1b, I ir R1. Iš 10 išgautų mtDNR pavyzdžių, aštuoni priklausė U5 haplotipams, likę kitę atitinkamai – U4a1 ir H11. U5 haplotipai buvo paplitę tarp Vakarų Europos medžiotojų-rinkėjų ir Skandinavijos medžiotojų-rinkėjų grupių. Taip pat buvo aptikta Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų genetinė įtaka.[6]

2018 m. vasarį „Nature“ publikuotame genetiniame tyrime buvo įtraukta individų, palaidotų Zvejnieki kapavietėse ir kurių dauguma susijusi su Kundos ir ją pakeitusią Narvos kultūromis, analizė. Išgauta mtDNR priklausė išimtinai U5, U4 ir U2 haplotipams. Kalbant apie Y-DNR, didžioji dauguma mėginių priklausė R1b1a1a ir I2a1 haplotipams. Rezultatai patvirtino, kad Kundos ir Narvos kultūros turėjo apie 70 % Vakarų Europos medžiotojų-rinkėjų ir 30 % Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų genetinės kilmės. Netoliese buvusioje tuometinėje Šukinės duobelinės keramikos kultūroje buvo nustatyta apie 65 % Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų genetinės kilmės. Taip pat buvo ištirtas vienas individas iš Narvos kultūrą ilgainiui pakeitusios Virvelinės keramikos kultūros, turintis genetinius ryšius su Duobinių kapų kultūra.[7]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Narvos kultūraLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 96 psl.
  2. Algirdas Girininkas. Baltų kultūros ištakos, I,II d. Vilnius, 1995; Klaipėda, 2011 m.
  3. BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 7 p. ISBN 9986-9034-0-8.
  4. Jones, 2017
  5. Saag, 2017
  6. Mittnik, 2018
  7. Mathieson, 2018

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rimutė Rimantienė. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius, Mokslas, 1979 m.
  • Algirdas Girininkas, The Narva Culture and the Origin of the Baltic Culture, pp. 42-47.
  • Rimute Rimantienė, Gintautas Česnys, The Pan-European Corded Ware Horizon (A-Horizon) and the Pamariu (Baltic Coastal) Culture, pp. 48-53.
  • Ilze Loze, Some Remarks about the Indo-Europeanization of the Northern Baltic Europe (in the Case of the Eastern Baltic Region). pp. 59-77.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]