Klaipėdos konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Klaipėdos krašto konvencija – tarptautinė sutartis tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos valstybių, įteisinusi ir reglamentavusi autonominę Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvos Respublikai. Pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje.

Derybos dėl konvencijos prasidėjo 1923 m. kovo 24 d. Paryžiuje. Nesusitarus Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos delegacijoms, konvencijos rengimas buvo perduotas Tautų Sąjungos Tarybai Ženevoje. 1924 m. sausio 15 d. Tautų Sąjunga sudarė specialią komisiją, vadovaujamą JAV diplomato Normano Daviso. Komisija parengė galutinį konvencijos variantą. 1924 m. liepos 30 d. jį ratifikavo Lietuvos Seimas, o 1925 m. rugpjūčio 25 d. – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos atitinkamos institucijos.

Konvenciją sudarė 18 straipsnių ir trys priedai:

  • Klaipėdos autonomijos statutas,
  • Klaipėdos uosto valdymo taisyklės ir
  • Tranzito taisyklės.

2 konvencijos str. nustatė, jog Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybėje bus atskiras autonominis vienetas, turintis įstatymų leidybos, administracinę, juridinę bei finansinę autonomiją. Lietuva įsipareigojo mokėti atitinkamą Klaipėdos kraštui priklausančią Vokietijos karo reparacijų sumą (6 str.) bei be sąjungininkų sutikimo neperleisti Klaipėdos krašto suverenių teisių jokiai kitai valstybei (15 str.). Visi iki 1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos krašte gyvenę Vokietijos piliečiai automatiškai įgijo Lietuvos pilietybę, jei tik Konvencijos ratifikavimo dieną jiems buvo sukakę 18 metų (8 str.).

Krašto statutas nustatė Klaipėdos krašto valdžios organus bei jų kompetencijos ribas. Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos krašte buvo respublikos prezidento skiriamas gubernatorius, turėjęs teisę iš vietinių gyventojų skirti direktorijos, kaip vykdomosios valdžios organo, pirmininką, vetuoti prieštaraujančius Lietuvos Konstitucijai įstatymus, direktorijos pritarimu sušaukti seimelį nepaprastajai sesijai ar paleisti jį anksčiau laiko. Direktorijos narius rinkosi jos pirmininkas. Direktorija privalėjo turėti seimelio pasitikėjimą, jos kompetencijai priklausė krašto atstovavimas santykiuose su Valstybės organais, teisėjų ir uosto direkcijos nario skyrimas, politinė ir ekonominė savivaldybių, Bažnyčios ir vietinio susisiekimo priežiūra, privalomų įsakymų ir policijos taisyklių leidimas. Įstatymus leidęs seimelis buvo renkamas krašto gyventojų trejų metų kadencijai. Seimelio kompetencijai priklausė civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos įstatymų leidyba, tikybos, švietimo, sveikatos apsaugos reikalai, socialinė apsauga ir darbo santykiai, teismų organizacija, krašto viešieji finansai bei turtai, mažumų apsauga etc. Prie seimelio kaip konsultacinis organas ekonomikos ir finansų reikalais veikė krašto Ūkio taryba.

Pagal II priedo 2 straipsnį Klaipėdos uostas paskelbtas tarptautinio intereso uostu. Jam turėjo būti taikomos Barselonos konferencijoje 1921 m. priimtos rekomendacijos dėl tarptautiniam režimui pavestų uostų. Pagal trečio priedo 3 straipsnį, Lietuvos vyriausybė laidavo tranzito laisvę jūra, vandens keliais ir geležinkeliais transposrtams einantiems į Klaipėdos kraštą.

Klaipėdos konvencija formaliai prarado juridinę galią Klaipėdos krašte, kai Lietuvos Respublika 1939 m. kovo 22 d. sutartimi grąžino Klaipėdos kraštą Vokietijai, o kitos Klaipėdos konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Valsonokas R., Klaipėdos problema, Klaipėda, 1932,
  • Robinzonas J., Klaipėdos krašto konvencijos komentaras, t. 1–2, Kaunas, 1934