Nikaragva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
República de Nicaragua
Nikaragvos vėliava Nikaragvos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Nikaragva žemėlapyje
Valstybinė kalba ispanų
Sostinė Managva
Didžiausias miestas Managva
Valstybės vadovai José Daniel Ortega Saavedra
Prezidentas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
129 494 km² (95)
2,9 %
Gyventojų
 – 2006 liepa (progn.)
 – Tankis
 
5 570 129 (105)
43,01 žm./km² (125)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
16,83 mlrd. $ (122)
3 000 $ (126)
Valiuta Kordoba
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC -5
netaikomas
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Ispanijos
1821 m. rugsėjo 15 d.
1850 m. liepos 25 d.
Valstybinis himnas Nikaragvos himnas
Interneto kodas .ni
Šalies tel. kodas 505

Nikaragvos Respublika (Nikaragva) – valstybė Centrinėje Amerikoje. Tai didžiausia, bet rečiausiai apgyvendinta Centrinės Amerikos valstybė. Ribojasi su Hondūru šiaurėje, Kosta Rika pietuose, taip pat su Karibų jūra ir Ramiuoju vandenynu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Nikaragvos istorija.

1524 m. Nikaragvą kolonizavo Ispanija. 1821 m. Nikaragva iškovojo nepriklausomybę ir prisijungė prie Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų. 1838 m. ji paliko šią federaciją ir 1854 m. tapo visiškai suverenia respublika. Nikaragvos teritorija visada buvo labai strategiškai svarbi JAV interesams. Per Nikaragvą ėjo prekybinis kelias, kuriuo buvo siunčiami kroviniai į aukso kasybos vietas Kalifornijoje.

JAV ilgą laiką palaikė Nikaragvos politinę situaciją – tiek pinigais, tiek karine parama. Nuo 1936 m. buvo palaikomas Somosų šeimos valdymas, nors jie padarė milžinišką žalą tiek šalies gamtai, tiek žmonėms – buvo masiškai kertami miškai, o dėl to prasidėjo dirvos erozija, masiškai naudojami pesticidai, uždrausti beveik visur kitur pasaulyje. 1972 m. įvyko žemės drebėjimas, sugriovęs sostinę Managvą ir palikęs be pastogės 500 000 gyventojų. Pusė tarptautinės paramos pateko į Somosų šeimos sąskaitas, tai tapo pagrindiniu kairiųjų pažiūrų emigrantų – sandinistų (pagal generolo Sandino, kuris 19271933 m. kovojo partizaninį karą prieš amerikiečius, pavardę) − pretekstu pradėti partizaninį karą šalies pakraščiuose. Sandinistams padėjo Kubos režimas, o netiesiogiai ir SSRS.

1979 m. Somosų šeima buvo nuversta ir į valdžią atėjo daugiapartinė koalicija. 1984 m. prezidentu buvo išrinktas sandinistas Danielis Ortega, kuris konsolidavo valdžią ir pradėjo socialistines reformas. Tačiau jas lydėjo pilietinis karas tarp sandinistų ir kontrarevoliucionierių, kuriuos finansavo JAV ir ypač prezidentas Ronaldas Reiganas.

1990 m. Nikaragvoje buvo surengti parlamento rinkimai, kuriuose sandinistai pralaimėjo dešiniųjų koalicijai. Taip baigėsi pilietinis karas.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Nikaragvos politinė sistema.

Šalyje vyrauja prezidentinė atstovaujamoji demokratija. Nikaragvos prezidentas yra kartu ir valstybės, ir vyriausybės vadovas.

Nuo 2007 m. šaliai vadovauja Daniel Ortega. Paskutiniuose rinkimuose 2011 m. jis gavo 36 % rinkėjų balsų ir toliau vadovauja šaliai. Savo valdymo D. Ortega metu propaguoja marksistinę, socialistinę doktriną, kovą prieš, jo teigimu, „JAV vykdomą imperializmą“.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Nikaragvos departamentai ir Nikaragvos savivaldybės.
Nikaragvos departamentai

Nikaragva yra unitarinė respublika. Pagal Ispanijos modelį ji administraciniais tikslais padalinta į penkiolika departamentų (departamentos) ir du autonominius regionus. Departamentai savo ruožtu suskirstyti į 153 savivaldybes (municipios). Du autonominiai regionai yra Šiaurės Atlantiko autonominis regionas ir Pietų Atlantiko autonominis regionas, jie dažnai trumpinami į RAAN ir RAAS atitinkamai (pagal ispaniškus pavadinimus Región Autónoma Atlántico Norte ir Región Autónoma Atlántico Sur). Iki kol 1985 m. regionams buvo suteikta autonomija, jie formavo vieną Selajos departamentą.

Nr. Departamentas Sostinė
1 Boako departamento vėliava Boakas Boakas
2 ėliavaKaraso departamento v Karasas Chinotepė
3 Činandegos departamento vėliava Činandega Činandega
4 Čontaleso departamento vėliava Čontalesas Chuigalpa
5 Esteli departamento vėliava Esteli Esteli
6 Granados departamento vėliava Granada Granada
7 Chinotegos departamento vėliava Chinotega Chinotega
8 Leono departamento vėliava Leonas Leonas
9 Madriso departamento vėliava Madrisas Somotas
Nr. Departamentas Sostinė
10 Managvos departamento vėliava Managva Managva
11 Masajos departamento vėliava Masaja Masaja
12 Matagalpos departamento vėliava Matagalpa Matagalpa
13 Nueva Segovijos departamento vėliava Nueva Segovija Okotalis
14 Rivaso departamento vėliava Rivasas Rivasas
15 Rio San Chuano departamento vėliava Rio San Chuanas San Karlosas
16 Šiaurės Atlantiko autonominio regiono vėliava Šiaurės Atlantiko autonominis regionas Puerto Kabesasas
17 Pietų Atlantiko autonominio regiono vėliava Pietų Atlantiko autonominis regionas Bliufildsas

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Nikaragvos geografija.
Nikaragvos fizinis žemėlapis

Nikaragvos gamtovaizdis įvairus ir skirtingose šalies vietose nevienodas. Rytinė Nikaragvos dalis, skalaujama Karibų jūros, vadinama Moskitų Krantu. Šis regionas – 70 km pločio pakrantės žemuma, iš dalies apaugusi drėgnuoju atogrąžų mišku. Čia daug lagūnų ir upių deltų. Vakarų Nikaragvos klimatas sausesnis, ten didumą ploto užima savanos ir tarpais auga miškai. Tarp šių regionų driekiasi dvi ilgos kalnų grandinės, kuriose yra daugiau nei 40 ugnikalnių (Konsepsjono ugnikalnis, Masajos ugnikalnis, Momotombas, San Kristobalio ugnikalnis ir kt.). Dažni žemės drebėjimai. Aukščiausia šalies vieta yra šiaurėje (Mogotonas – 2107 m).

Nikaragvos pietuose yra didžiulė įduba su Managvos ir Nikaragvos ežerais (pastarasis didžiausias ežeras Centrinėje Amerikoje). Nikaragvos ežeras 177 km ilgio, o jo plotis plačiausioje vietoje – 58 km. Ežere yra daugiau kaip 400 salų, kurios traukia turistus (Ometepė, Solentinamė, Sapatera). Tai vienintelis gėlo vandens ežeras, kuriame veisiasi jūrų žuvys, kaip antai kardžuvės ir rykliai. Tyrimai rodo, kad šios žuvys į ežerą atplaukia iš Karibų jūros San Chuano upe, viena iš keturių didžiausių iš ežero ištekančių upių. Šiauriniu pakraščiu teka ilgiausia upė šalyje – Kokas. Dauguma Nikaragvos gyventojų įsikūrę žemumose tarp Ramiojo vandenyno ir Nikaragvos bei Managvos ežero krantų. Šio regiono dirvožemis derlingas, čia auginama medvilnė, kukurūzai, ryžiai, bananai ir pupelės vietos rinkai bei eksportui.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Nikaragvos gamta pasižymi didele biologine įvairove dėl skirtingų buveinių (miškų, upių, ežerų, kalnų) gausos. Šalyje aptinkama daugiau nei 1050 gyvūnų ir 7590 augalų rūšių, apie 70 iš jų yra endeminės.[1]

Miškai Nikaragvoje užima 26 % sausumos ploto, tačiau sparčiai kertami. 1990–2010 m. laikotarpiu jų sumažėjo beveik trečdaliu.[2]

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Nikaragvos klimatas – subekvatorinis. Vidutinė temperatūra aukšta (26−28 °C), mažai svyruojanti. Drėgnasis metų laikas trunka nuo gegužės iki spalio. Kai kuriose šalies vietose per metus iškrenta daugiau kaip 3100 mm kritulių. Rytų Nikaragvą dažnai nusiaubia uraganai. 1998 m. uraganas „Mičas“ (nuniokojęs ir Salvadorą bei Hondūrą) sunaikino šalies bananų, cukranendrių ir kavos pupelių derlių, o daugiau kaip 1800 Nikaragvos gyventojų žuvo.

Nuvola apps kweather.svg Managvos klimatas Weather-rain-thunderstorm.svg
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Vidutinė temperatūra °C 26 26 27 28 28 27 27 27 27 26 26 26 26,8
Krituliai mm 4 1 5 6 76 296 134 130 182 243 59 6 1 142
Duomenys: Nikaragvos klimatas, Managva[3] 2013 01 29

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Nikaragvos ekonomika.

Žemės ūkis Nikaragvoje visada buvo svarbus, bet dabar aptarnavimo sferoje dirba daugiau žmonių nei žemės ūkyje. Pagrindiniai žemės ūkio pelno produktai yra kava, bananai, medvilnė, ryžiai, cukranendrės.

Nikaragvos pramonė apdirba žemės ūkio produktus, gamina aprangą, avalynę, chemikalus, įvairius mechanizmus, gaminius iš metalo, tekstilės produktus, perdirba naftą.

Eksportuojami riešutai, kava, jautiena, jūros gėrybės, tabakas, auksas, cukrus. Importuojamos plataus vartojimo prekės, įrengimai, naftos produktai. Šalies pagrindiniai mainų partneriai yra JAV, Salvadoras, Kosta Rika.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kolonijinių laikų bažnyčia Granadoje
Pagrindinis straipsnis – Nikaragvos demografija.

2010 m. Nikaragvoje gyveno beveik 5,9 mln. žmonių. 69 % gyventojų yra metisai, 17 % – baltieji, 5 % – indėnai (miskitai, sumai, matagalpai, ramai), 9,0 % – juodaodžiai, garifunai ir kt. Dauguma gyventojų susitelkę šalies vakaruose, teritorijoje tarp ežerų ir Ramiojo vandenyno. Ten gyvena daugiausia ispanakalbiai metisai. Miškingas ir pelkėtas Moskitų krantas gyvenamas retai, ten yra išlikusios indėnų bendruomenės. Ten plačiai vartojamos kreolinės anglų kalbos formos, yra nemaža juodaodžių populiacija.

Nikaragvoje oficiali religija nėra nustatyta, tačiau didžioji dauguma gyventojų yra krikščionys: 58,5 % – katalikai, 21,6 % – evangelikai, 1,6 % – Moravijos bažnyčios sekėjai, 0,9 % – Jehovos liudytojai. 1,6 % gyventojų (daugiausia imigrantų diasporos) išpažįsta kitus tikėjimus – islamą, judaizmą, budizmą. 15,7 % Nikaragvos gyventojų savęs nepriskiria jokiai religijai[4].

Dėl pilietinio karo ir ekonominių priežasčių daug iš Nikaragvos kilusių žmonių dabar gyvena užsienyje: daugiausia JAV ir Kosta Rikoje, taip pat Vakarų Europoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje, Salvadore.

Ženkli Nikaragvos gyventojų dalis gyvena skurde, negauna reikiamo medicininio aptarnavimo. Nors raštingumas Nikaragvoje yra žemiau 70 %, ženkli pažanga padaryta į valdžią atėjus sandinistams. Somosos diktatūros laikais raštingumas tesiekė 50 % (prasčiausias Lotynų Amerikoje), bet sandinistų atliktos švietimo reformos leido pagerinti situaciją. 2005 m. 7 % nikaragviečių turėjo aukštąjį išsilavinimą[5]. Indėnų bendruomenės turi galimybę gauti išsilavinimą gimtąja kalba.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Karnavalas Managvoje
Pagrindinis straipsnis – Nikaragvos kultūra.

Nikaragvos, kaip ir daugelio kitų Lotynų Amerikos šalių, kultūra susidarė susimaišius europiečių (ypač ispanų), indėnų ir juodaodžių kultūroms. Karibų jūros pakrantė dėl savo etninės sudėties ir ilgo britų valdymo kultūriškai artimesnė Karibų jūros saloms. Svarbi liaudies kultūros dalis yra įvairios religinės šventės, spalvingi karnavalai, populiari muzika yra pop muzika, salsa, bačata, merenga, kumbija. Grojama marimba, gitaromis.

Iš Nikaragvos kilę nemažai rašytojų, poetų. Garsiausiu šalies rašytoju laikomas modernistas Rubén Darío. Satyrinė drama El Güegüense, kilusi dar iš ikikolumbinių laikų yra įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

Priešingai nei daugelyje Lotynų Amerikos šalių, Nikaragvoje populiariausias sportas yra ne futbolas, o beisbolas. Šalies beisbolo rinktinė yra keletą kartų laimėjusi apdovanojimus pasaulio čempionate, 1996 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Keletas Nikaragvos beisbolininkų yra žaidę MLB (žymiausias – Dennis Martínez). Taip pat populiarus boksas. Futbolas, krepšinis populiarumo susilaukia mažiau.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Nikaragva – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Nikaragva

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Laikas ir orai:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]