Tarptautinė jūrų organizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
IMO logotipas.
IMO šalys narės (žalia spalva) ir asocijuotos narės (šviesiai žalia spalva).

Tarptautinė jūrų organizacija (dar žinoma pagal anglišką sutrumpinimą IMO) yra Jungtinių Tautų specialioji agentūra, įkurta 1948 metais Ženevoje. Tai viena iš pagrindinių tarptautinių vandenų valdymu besirūpinančių organizacijų pasaulyje, vienijanti 170 valstybių. IMO veikla daugiausiai susijusi su jūrų transporto saugumu ir laivų keliamos vandens taršos mažinimu.[1] Organizacija yra atskaitinga Ekonominei ir socialinei tarybai, jos būstinė įsikūrusi Londone.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki IMO įkūrimo buvo ne vienas bandymas tarptautiniu mastu susitarti dėl bendrų tarptautinių vandenų taisyklių. Dar 1897 m. Belgijoje buvo įkurtas Tarptautinis jūrų komitetas (Comité Maritime International), kuriam priklausė septynios jūrinės valstybės. Komitete buvo sprendžiami jūrų transporto klausimai, iki 1937 metų buvo surengta 19 konferencijų, parengta keletas susitarimų. Šiuo metu šis komitetas reorganizuotas į nevyriausybinę organizaciją. Tarp 1921 ir 1946 m. taip pat veikė Tautų Lygai priklausanti Komunikacijų ir tranzito organizacija.

Po Antrojo Pasaulinio karo įsikūrusios Jungtinės Tautos 1946 m. įsteigė trumpai veikusį jūrų komitetą, kurį tais pačiais metais pakeitė laikina Transporto ir komunikacijų komisija. Įvertinusi esamą situaciją, komisija rekomendavo įkurti specialią jūrų klausimais besirūpinančią agentūrą, todėl 1948 m. buvo priimta Tarptautinės jūrų organizacijos konvencija, kurios pagrindu įsteigta plataus pobūdžio Tarpvyriausybinė jūrų konsultacinė organizacija, galinti spręsti bet kurias su tarptautiniais vandenimis susijusias problemas. Ji veiklą pradėjo 1958 m., kai įkūrimo konvenciją ratifikavo pakankamas kiekis valstybių.[2]

1977 m. įvyko pirmasis įkūrimo konvencijos pakeitimas, panaikinant antrąjį straipsnį „organizacijos funkcijos turi būti konsultacinio ir patariamojo pobūdžio“, taip sustiprinant organizacijos sprendimų svarbą. 1982 m. buvo pakeistas ir pats pavadinimas į dabartinį Tarptautinės jūrų organizacijos.

Valdymas ir veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis sprendimų priėmimo organas yra kas dvejus metus vykstantis valstybių narių susirinkimas. Be jo veikia bent du kartus per metus susitikimus rengianti 32 valstybių taryba. IMO sudėtyje taip pat yra Jūrų saugumo, Jūrų aplinkos apsaugos, Teisės, Technologinio bendradarbiavimo ir Vykdomasis komitetai.[3]

IMO veikla susijusi su tarptautinių normų kūrimu, priimant dviejų rūšių dokumentus. Pirmieji yra rekomendacinio pobūdžio kodeksai, dėl kurių susitariama susirinkimuose arba komitetuose. Kodeksuose pateikiami patarimai įvairiais specifiniais klausimais, kaip kad taršos mažinimo arba laivybos saugumo užtikrinimo. Kiekviena valstybė savarankiškai nusprendžia dėl šių normų įgyvendinimo. Antro tipo dokumentai yra teisiškai įpareigojančios konvencijos, priimamos tarptautinių konferencijų metu. Kiekviena konvencija pasirašoma atskirai; jos nebūtinai apima visas IMO šalis nares. IMO taip pat veikia kaip konvencijų sekretorijatas ir rūpinasi jų įgyvendinimu.[4]

Nepilnas IMO konvencijų sąrašas:

Finansavimas[taisyti | redaguoti kodą]

IMO veikla finansuojama iš privalomų ir savanoriškų valstybių narių įnašų.[5]

Nariai[taisyti | redaguoti kodą]

2012 vasario duomenimis IMO priklauso 170 valstybių ir tris šalys, turinčios asocijuotos narės statusą. Lietuva į IMO įstojo 1995 metais.[6]

Vertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Organizacija giriama dėl sugebėjimo priimti naujus reikalavimus, reaguojant į įvairaus pobūdžio problemas, atsižvelgimu į aplinkos apsaugą. Pavyzdžiui, Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos laikoma vienu sėkmingiausių IMO pasiekimų, sugriežtinusių reikalavimus tanklaiviams, įtakojusių jų konstrukcijos pokyčius ir sumažinusių užterštumą nafta bei kitomis medžiagomis. Naujausi šios konvencijos pakeitimai apima ir laivų keliamos oro taršos apribojimus.[7] Tuo pačiu organizacija kritikuojama dėl silpno sugebėjimo priversti valstybes laikytis įsipareigojimų, neskaidraus valdymo.[8]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Introduction to IMO, IMO
  2. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 70-71
  3. Structure, IMO
  4. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 74
  5. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 71
  6. Member States, IMO
  7. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 75
  8. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 79