Jungtinių Tautų Stokholmo konvencija dėl patvariųjų organinių teršalų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Konvencijos šalys narės (žalia spalva).

Jungtinių Tautų Stokholmo konvencija dėl patvariųjų organinių teršalų (angl. Stockholm Convention on Persistent Organic Pollutants) – tarptautinė sutartis, kuria siekiama panaikinti arba apriboti patvariųjų organinių teršalų gamybą ir naudojimą, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką. Ji buvo pasirašyta 2001 m. Stokholme ir įsigaliojo 2004 m. gegužę. 2012 m. pabaigoje konvencijai priklausė 178 šalys narės.[1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Patvarieji organiniai teršalai (POT) yra ilgai aplinkoje išliekančios, sunkiai yrančios, plačiai sklindančios, gyvūnų riebaluose besikaupiančios ir neigiamą poveikį sveikatai ir aplinkai darančios cheminės medžiagos. Jos didesnio tarptautinio dėmesio sulaukė XX a. paskutiniame dešimtmetyje. 1998 m. Orhuse Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos narės priėmė, o 2009 m. papildė protokolą, ribojantį arba draudžiantį tam tikrų POT gamybą ir naudojimą.

Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa 1997 m. išplatino mandatą pradėti pasaulinio masto derybas, kuriomis būtų siekiama susitarti dėl POT naudojimo mažinimo arba visiško kai kurių medžiagų atsisakymo. Paruošiamieji susitikimai, kurių metu buvo rengiamas konvencijos tekstas, įvyko 1998 m. sausį ir buvo baigti 2000 m. gruodį. 2001 m. gegužę Stokholme vykusio susitikimo metu konvencija buvo pateikta pasirašymui.[2]

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Konvencija POT suskirsto į tris grupes. Pirmuosius, išvardintus priede A, siekiama pašalinti iš gamybos ir naudojimo, ribojamas jų importas bei eksportas. Priedo B chemines medžiagas leidžiama naudoti tik nustatytais išskirtiniais atvejais (pavyzdžiui, DDT kovoje su maliarija). Galiausiai priede C išvardintos medžiagos nėra tikslingai gaminamos, jos į aplinka išsiskiria įvairių pramoninių procesų metu. Jas siekiama reguliuoti pagal tuo metu esamą geriausią praktiką. Konvencija taip pat įvardina būtinybę siekti, kad jau sukauptos POT atsargos būtų utilizuojamos nepakenkiant aplinkai.[3]

Konvencija ir jos priedai gali būti pakeičiami kasmetinių šalių narių susitikimų metu.

Medžiagos[taisyti | redaguoti kodą]

2001 m. priimtoje konvencijoje buvo įvardinta 12 POT (heksachlorbenzenas ir polichlorinti bifenilai įtraukti tiek į priedą A, tiek į C):

2009 m. buvo susitarta papildomai įtraukti šias medžiagas:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Status of Ratifications, Stockholm Convention
  2. Paul E. Hagen, Michael P. Walls. The Stockholm Convention On Persistent Organic Pollutants, Natural Resources & Environment, Volume 19, No. 4, 2005
  3. Alexandre Charles Kiss, Dinah Shelton. Guide to international environmental law. BRILL, 2007, p. 208

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]