Jūrų teisės konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

██ ratifikavę

██ pasirašę, bet neratifikavę

██ nepasirašę

Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija (angl. United Nations Convention on the Law of the Sea; sutrumpintai UNCLOS) – tarptautinė jūrų teisę kodifikuojant konvencija, priimta 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje (Jamaika) ir įsigaliojusi 1994 m. lapkritį.

Jūrų teisės konvencija apibrėžia bei įtvirtina tarptautines nuostatas bei pamatines jūrų teisės sąvokas. Priėmimą paskatino kodifikavimo siekiai, vykę po Jungtinių Tautų konferencijų jūrų teisės klausimais, kurios vyko Ženevoje 1958 m. ir 1960 m., pabrėžus naujos ir visuotinai pripažįstamos Jūrų teisės konvencijos poreikį.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki priimant UNCLOS, ilgą laiką pasaulyje vyravo „jūrų laisvės“ principas, pagal kurį valstybių jurisdikcijai priklausė tik siauras pakrantės ruožas. Nuo XX a. vidurio sustiprėję jūrose ir vandenynuose esančių išteklių (žuvų, naftos, gamtinių dujų) pasidalijimo klausimai, didėjanti tarša ir kitos problemos paskatino ieškoti naujo susitarimo. Prie to prisidėjo ir tai, kad 1945 m. JAV vienašališkai paskelbė, kad jai priklauso visi gamtiniai ištekliai, esantys per 200 jūrmylių nuo kranto. Į tai sureagavo daugelis kitų valstybių, išplatinę panašius pareiškimus. Skatindama rasti bendrą susitarimą, JTO 1958 m. Ženevoje surengė pirmą jūros įstatymui skirtą konferenciją, kurioje dalyvavo 86 šalys. Konferencijos metu buvo priimtos keturios įvairius aspektus reguliuojančios tarptautinės konvencijos, tačiau kiekvienai valstybei priklausančių teritorinių vandenų plotis liko nenustatytas.

1960 m. Ženevoje įvyko antroji konferencija, kurioje dalyvavo 87 valstybės. Joje nebuvo pasiekta jokių esminių sutarimų. Galiausiai 1973 m. pabaigoje buvo pradėtas paskutinės, trečiosios konferencijos susitikimų ciklas. Jais siekta priimti vieningą, visus esminius klausimus apimančią konvenciją. Iki 1982 m. buvo surengta 14 susitikimų, daugiausiai Ženevoje ir Niujorke, kuriuose dalyvavo daugiau nei 150 valstybių. Paskutinio susitikimo Montego Bėjuje metu, pasirašymui buvo pateiktas galutinis konvencijos tekstas.[1]

Konvencija įsigaliojo 1994 m. lapkričio mėn., ją yra ratifikavę 162 valstybės.

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Jūrų teisės konvenciją sudaro 17 dalių, 320 straipsnių, 9 priedai. Pagal ją, teritoriniai valstybės vandenys tęsiasi 12 jūrmylių nuo kranto, o išskirtinė ekonominė zona – 200 jūrmylių. Ekonominėje zonoje šalis gali eksploatuoti gamtinius išteklius, vykdyti tyrimus, įvesti aplinkos apsaugos reikalavimus, tačiau negali riboti kitų šalių laivininkystės. Įsigaliojus UNCLOS, valstybių kontrolėje atsidūrė apie trečdalis visų pasaulio jūrų ir vandenynų.

Sutartis taip pat įvardina valstybių teises ir pareigas, susijusias su tarptautiniais vandenimis, kontinentiniu šelfu, sąsiauriais, salomis, vandenynų tyrinėjimais, technologijų naudojimu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. John Allphin Moore, Jerry Pubantz. Encyclopedia of the United Nations. Infobase Publishing, 2008, p. 434-6

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]