Indonezijos ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Indonezijos ekonomika
Jalan Thamrin Jakarta.JPG
Valiuta Indonezijos rupija
Fiskaliniai metai sausio 1 - gruodžio 31
Prekybos partneriai G20
Statistiniai duomenys
BVP 1 trln. $ (2010)
BVP augimas 6,1 % (2010)
BVP gyventojui 4200 $ (2010)
BVP pagal ūkio sektorius žemės ūkis: 15,3 %, pramonė: 47 %, paslaugos: 37,6 %
Infliacija 5,1 % (2010)
Darbo jėga 116,5 mln
Bedarbystė 7,1 %
Pagrindiniai pramonės sektoriai degalai, gamtinės dujos, tekstilė, avalynė, kasyba, cementas, trąšos, fanera, guma, turizmas
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos 158,1 mlrd. $
Eksporto prekės nafta, dujos, elektriniai prietaisai, fanera, tekstilė, guma
Pagrindiniai eksporto partneriai Japonija 16,3 %, Kinija 9,9 %, JAV 9,1 %
Importo pajamos 127,4 mlrd. $
Importo prekės mašinos ir įrengimai, chemikalai, kuras, maisto produktai
Pagrindiniai importo partneriai Kinija 15,1 %, Singapūras 14,9 %, Japonija 12,5 %
Bendroji skola užsieniui 223 mlrd. $
Valstybės išlaidos
Valstybės įsiskolinimas 25,7 % nuo BVP
Tiesioginės įplaukos 119,5 mlrd. $
Tiesioginės išlaidos 132,9 mlrd. $
Bankų reitingavimas Standard & Poor's: BB+
Moody's: Baa3
Fitch: BBB-
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Indonezijos ekonomika yra rinkos ekonomika su svarbiu valstybės vaidmeniu. Valstybei priklauso daugiau nei 164 valstybinės įmonės, valstybė administruoja daugelio pagrindinių prekių kainas, įskaitant kurą, ryžius ir elektrą.

Per prezidento Suharto „Naujosios Tvarkos“ vyriausybės 30 metų valdymą Indonezijos ekonomika išaugo nuo 70 USD/žm. BVP iki daugiau nei 1000 USD/žm. BVP 1996 m. Taikant pasvertą monetarinę ir fiskalinę politiką infliacija buvo išlaikoma 5-10 % lygyje, rupija buvo stabili ir nuspėjama, vyriausybė išvengė biudžeto deficito.

Indonezija – agrarinė šalis su stipria kalnakasybos pramone. Daugelį ūkio šakų (kalnakasybą, apdirbamąją pramonę, miškų ūkį) kontroliuoja užsienio (ypač Japonijos ir JAV) kapitalas. 1976 m. Indonezijoje buvo 17,8 mln. bedarbių ir pusiau bedarbių.

Nafta ir dujos[taisyti | redaguoti kodą]

Indonezija priklauso naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) ir yra 15-oje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybą. Indonezijos naftos gavyba sudaro 2,4 % pasaulinės naftos gavybos.

Pirmas naftos telkinys buvo išgręžtas Sumatroje 1871 m., ir nuo tada Indonezijos ekonomikoje vyrauja naftos ūkis. 1975 metais naftos išteklių buvo 1905 mln. tonų; užsienio kapitalo investicijos į naftos žvalgybą ir gavybą sudarė 1,1 mlrd. dolerių.

1998 m. naftos ir dujų sektorius, įskaitant perdirbimą sukūrė apie 9 % BVP, o 1999-2000 finansiniais metais davė 28 % vidaus pajamų. 1999 m. sektoriaus dalis eksporto pajamose išaugo iki 20 %, daugiausia dėl išaugusių pasaulinių naftos kainų. Daugiausia į naftos sektorių investavo JAV kompanijos. > 2/3 naftos gauna JAV naftos bendrovė „Caltex“. Svarbiausios naftos verslovės yra Sumatros, Kalimantano, Tarakano, Bunjaus salose; be to, naftos yra Javos, Sulavesio, Seramo salose, Irian Džajoje. Perdirbimo gamyklos yra Sumatros, Kalimantano, Javos salose.

Augant vidiniam naftos produktų poreikiui kitą dešimtmetį Indonezija taps naftą importuojančia valstybe, jei nebus atrasti nauji naftos rezervai. 1999 m. Indonezijos natos importas sudarė 3,2 mlrd. dolerių, o eksportas 10,7 mlrd. dolerių.

Norėdama sumažinti priklausomybę nuo naftos eksporto, Indonezija ėmė eksploatuoti milžiniškus gamtinių dujų išteklius. Dujos paprastai eksportuojamos suskystintos.

Eksportas (1994)[taisyti | redaguoti kodą]

  • Nafta ir dujos 24 %
  • Kiti pramonės gaminiai 19 %
  • Kita 17 %
  • Tekstilė 6 %
  • Maistas ir gėrimai 9 %
  • Mediena 12 %
  • Drabužiai ir avalynė 13 %

Pramonė[taisyti | redaguoti kodą]

Fabrikai gamina įvairiausias prekes, tarp jų ir nesudėtingus elektroninius prietaisus. Muntoke (Bankos saloje) 1967 metais pastatyta alavo lydymo gamykla. Bintano saloje kasamas boksitas, Sulavesio saloje – nikelio rūda.

2001 m. pagaminta 95,78 mlrd. KWh elektros energijos. Elektros energijos gamybos apsiskirstymas pagal šaltinį:

Pagrindinės pramonės šakos: naftos ir dujų, tekstilės (medvilnės verpimo ir audimo, trikotažo, kapoko, sizalio apdirbimo), siuvimo, odos ir avalynės gamybos. Taip pat kalnakasybos, statybinių medžiagų (ypač cemento), chemijos (mineralinių trąšų, padangų), maisto (ryžių valymo, tabako, cukraus, arbatos, aliejaus). Yra kaučiuko pirminio apdirbimo ir jo dirbinių gamybos pramonė. Turizmas.

Žemės ūkis[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausia žemės ūkio produkcija: ryžiai, kasava (manijokų rūšis), žemės riešutai, kakava, kava, palmių aliejus, kopra; vištiena, jautiena, kiauliena, kiaušiniai.

Svarbiausi techniniai augalai: kaučiukmedžiai, kokoso ir aliejinės palmės, arbatmedžiai, kavamedžiai, kakavmedžiai, cukranendrės, tabakas, chininmedžiai, kapokmedžiai, pipirmedžiai, gvazdikmedžiai, agavos.

Miškai užima apie pusę Indonezijos teritorijos. Miškingiausia yra Kalimantano sala. Daugiausia ruošiama vertingų medžių rūšių (tikmedžių, parotijų, raudonmedžių, juodmedžių, kamparmedžių, santalmedžių) mediena. Gaunamos įvairios dervos.

Jūrose gaudomi omarai, krevetės, trepangai, vėžliai. Indonezijos rytuose renkami perlai ir perlamutrinės kriauklės.

Produkcija[taisyti | redaguoti kodą]

Tūkstančiai tonų (2010 m. duomenys)
1 Ryžiai 66411
2 Cukranendrės 26500
3 Manijokai 23908
4 Palmių aliejus 21534
5 Kokosai 20655
6 Kukurūzai 18364
7 Bananai 5814
8 Palmių branduoliai 4969
9 Guma 2788
10 Tropiniai vaisiai 2193

Ekonominiai ryšiai[taisyti | redaguoti kodą]

2004 m. eksportuota prekių už 63,89 mlrd. dolerių. Išvežama nafta ir naftos produktai, mediena, kaučiukas, tekstilė. Svarbiausi eksporto partneriai: Japonija 22,3 %, JAV 12,1 %, Singapūras 8,9 %, Pietų Korėja 7,1 %, Kinija 6,2 % (2003).

Ekonominiai geografiniai rajonai[taisyti | redaguoti kodą]

Javos sala (su Madūros sala) – svarbiausias ekonominis rajonas. Užima 7 % Indonezijos teritorijos. Jame gyvena ⅔ Indonezijos gyventojų; yra apie ½ dirbamų žemių. Nuimama daugiau kaip 50 % viso Indonezijos ryžių ir batatų derliaus, daugiau kaip 70 % kasavos, daugiau kaip 75 % kukurūzų ir žemės riešutų, apie 85 % sojų, ¾ arbatos, pagaminama beveik visa cukraus. Kapoko, chininmedžio žievės, visa tikmedžio produkcija. Auginama apie ⅔ galvijų ir daugiau kaip 80 % avių bei ožkų. Gaunama nafta, kasama mangano rūda, fosforitai, siera, auksas, sidabras. Svarbiausi apdirbamosios pramonės centrai: Džakarta, Surabaja, Semerangas, Bandungas, Čeribonas, Džokjakarta, Surakarta, Malangas, Madiūnas. Sumatros saloje ruošiamos mineralinės ir žemės ūkio žaliavos eksportui (iki ⅔ viso eksporto). Svarbiausias plantacinių ūkių ir kalnakasybos rajonas. Kalimantano sala – didžiausias, bet ūkiškai mažai naudojamas rajonas. Kertamas miškas, gaunama nafta, akmens anglys, deimantai. Sulavesio sala – agrarinis rajonas su kalnakasybos pramone. Irian Džaja – mažiausiai ūkiškai naudojamas ir rečiausiai gyvenamas rajonas. Gaunama nafta. Kertamas miškas.