Helsinkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Helsinkis
suom. Helsinki
šved. Helsingfors
   Helsinki.vaakuna.svg   
Suurkirkko Helsinki maaliskuu 2002 IMG 0629.JPG
Helsinkio panorama, o viduryje rotušė

Helsinkis
60°10′15″N 24°56′15″E / 60.17083°N 24.9375°E / 60.17083; 24.9375 (Helsinkis)Koordinatės: 60°10′15″N 24°56′15″E / 60.17083°N 24.9375°E / 60.17083; 24.9375 (Helsinkis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Suomijos vėliava Suomija
Provincija: Pietų Suomija
Regionas: Ūsima
Įkūrimo data: 1550
Meras: Jussi Pajunen
Gyventojų (2009): 578 126
Plotas: 715,49 km²
Tankumas (2009): 808 žm./km²
Commons-logo.svg Vikiteka: HelsinkisVikiteka
Kirčiavimas: Hèlsinkis (šved. Hèlsingforsas)

HelsinkisSuomijos sostinė ir didžiausias miestas, Ūsimos regiono administracinis centras. Helsinkyje yra didelis jūrų uostas, tarptautinis oro uostas. Tai pagrindinis Suomijos pramonės ir kultūros centras. Išvystyta mašinų, laivų, elektrotechnikos, tekstilės, chemijos, maisto pramonė. Yra metropolitenas. Helsinkyje yra universitetas, J. Sibelijaus muzikos akademija, dailės menų akademija. Daug muziejų – Suomenlina, Atensum, architektūros, nacionalinis, muitinės ir kt.

Išlikę buvę senato rūmai (klasicizmo stiliaus, XIX a.), Šv. Mykolo katedra (XIX a.), miesto geležinkelio stotis („tautinio romantizmo“ stiliaus, XX a. pradžia, architektas E. Sarinenas), Finlandia rūmai (1967–1971 m., architektas Alvaras Altas).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Centrinė Helsinkio geležinkelio stotis

Miestas įkurtas 1550 m. šalia Vantos (Vantaa) upės Švedijos karaliaus Gustavo I, kaip konkurentas Hanzos sąjungos miestui Reveliui. Tačiau Helsinkis ilgą laiką tebuvo mažas pakrantės miestelis. 1710 m. dauguma jo gyventojų žuvo dėl maro. Miestas pradėjo kiek labiau augti XVIII a. greta įkūrus Sveaborgo fortą. Tačiau Helsinkis tapo svarbiu miestu tik 1812 m. Rusijai okupavus Suomiją: jis tapo Didžiosios Suomijos kunigaikštystės sostine, nusprendus perkelti sostinę iš Turku į arčiau Rusijos esantį miestą, ne taip paveiktą švedų. Miestas įgavo daug neoklasikinių, Sankt Peterburgui būdingų architektūros bruožų. 1917 m. Helsinkis tapo nepriklausomos Suomijos sostine. Antrojo pasaulinio karo metais miestas smarkiai nukentėjo nuo tarybinės aviacijos antpuolių.

1952 m. Helsinkyje vyko XV vasaros olimpinės žaidynės, 2007 m. įvyko Eurovizijos dainų konkursas.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Helsinkis yra šalies pietuose, Uusimaa regione, Suomijos įlankos pakrantėje. Su šalimais esančiais Espoo, Vantaa ir Kauniainen miestais sudaro aglomeraciją. Keturi politiškai savarankiški miestai sudaro vadinamąjį "Sostinės regioną" (suom. pääkaupunkiseutu, šved. huvudstadsregionen), faktiškai vientisą didmiestį su milijonu gyventojų. Platesniame Helsinkio traukos lauke yra Helsinkio regionas (suom. Helsingin seutu), kuriam priklauso Kirkkonummi, Vihti, Nurmijärvi, Tuusula, Kerava, Sipoo, Järvenpää ir Hyvinkää savivaldybės. Šiame regione iš viso gyvena 1,233 mln. gyventojų, o tai sudaro apie ketvirtį visų šalies gyventojų.

Fontanas Helsinkio centre

Helsinkio ir apylinkių kraštovaizdį, kaip ir visos Pietų Suomijos, formuoja plokščios granito uolų kalvos. Aukščiausia miesto vieta yra Kivikko rajone ir siekia 62 m virš jūros lygio. Išsidėstęs šalia daugybės įlankų ir salų. Žymiausios salos: Seurasaari, Lauttasaari ir Korkeasaari, kurioje yra didžiausias šalies zoologijos sodas, taip pat sala-tvirtovė Suomenlina (suom. Suomenlinna, šved.Sveaborg).

Miesto išsidėstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Helsinkis išsidėstęs 715 km² plote, iš kurio 212 km² užima sausuma, sudaryta iš žemyninės dalies ir daugiau nei 300 šcherų. Svarbiausios salos yra Lauttasaari sala su gyvenamuoju rajonu, Seurasaari su muziejumi ir Korkeasaari su zoologijos sodu, bei sala tvirtovė Suomenlinna.

Daugiau nei 100 km pakrantė yra išraižyta gausių įlankų ir pusiasalių. Apie 20 proc. miesto ploto užima miškai, beveik 10 proc. parkai. Per paskutinius kelis šimtus metų pakrantės linija smarkiai keitėsi dėl daugelio žmonių vykdytų projektų. Pvz., XIX a. pradžioje centrinė miesto dalis Kluuvi tebebuvo po vandeniu.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Helsinkio klimatas turi tiek žemyninio, tiek jūrinio klimato bruožų. Vidutinė metinė temperatūra yra 4,8 °C, vidutinis metinis kritulių kiekis – 689 mm. Daugiausia kritulių iškrinta spalio mėnesį.

Nuvola apps kweather.svg Helsinkio klimatas Weather-rain-thunderstorm.svg
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Rekordinė aukščiausia °C 8,5 10,3 15,1 21,9 27,6 30,9 31,6 31,2 26,2 17,5 11,6 9,8 31,6
Vidutinė aukščiausia °C −1,7 −2,3 1,2 6,8 14,0 18,7 20,9 19,3 13,9 8,6 3,6 0,2 8,6
Vidutinė žemiausia °C −6,9 −7,7 −4,2 0,4 6,0 11,0 13,7 12,6 8,1 3,8 −0,8 −5,0 2,6
Rekordinė žemiausia °C −34,3 −31,5 −24,5 −16,3 −4,8 0,7 5,4 2,8 −4,5 −11,6 −18,6 −29,5 −34,3
Krituliai mm 46 36 33 38 52 84 90 80 67 66 60 53 705
Duomenys: Helsinkio klimatas[1] 2010-08-11

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Helsinkio mieste gyvena 584 tūkst. gyventojų, o jo metropolinėje srityje – 1,31 mln. gyventojų (tai sudaro apie penktadalį Suomijos gyventojų). Helsinkyje gyvena 6,2 proc. švedų kalba kalbančiųjų gyventojų ir miestas oficialiai yra dvikalbis. Mieste gyvena nemažai imigrantų, 5,2 % miesto gyventojų neturi Suomijos pilietybės. Dauguma emigrantų yra iš Estijos, Rusijos, Somalio, Kinijos, Tailando. Helsinkyje išviso gyvena apie trečdalis Suomijos imigrantų. Helsinkyje yra didesnis moterų procentas (53,4 %) palyginus su šalies vidurkiu (51,1 %).

Helsinkis smarkiai pradėjo augti po II pasaulinio karo (per dvidešimt metų – nuo 275 iki 526 tūkst. žmonių). Po 1970 m. miesto gyventojų skaičius auga negreitai, nes dėl mažos gyvenamosios erdvės daug gyventojų apsigyvena erdvesniuose Helsinkio priemiesčiuose (Vantoje, Espe ir kt.).

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1810 m. ir 2010 m.
1810 m. 1830 m. 1850 m. 1880 m. 1900 m. 1925 m. 1969 m. 2003 m. 2010 m.
4 070 11 100 20 700 43 300 93 600 209 800 525 600 559 715 584 420


Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Helsinkio katedra

Miestas suplanuotas vokiečių architekto Carl Ludvig Engel. Jo plano centru tapo Senato aikštė, apsupta Vyriausybės rūmų, Helinkio universiteto rūmų ir Helsinkio katedros, baigtos statyti 1852 m. Neoklasikinė Helsinkio architektūra jam suteikė „Baltojo šiaurės miesto pravardę“.

XX a. pr. miesto architektūra smarkiai paveikta Art Nouveau stiliaus. Daug pastatų suprojektavo šio stiliaus suomių architektas Eliel Saarinen. Art Nouveau stiliumi statyti gyvenamieji namai, centrinė geležinkelio stotis ir kt. Prie miesto veido daug prisidėjo kitas žymus šalies architektas Alvar Aalto (vienas funkcionalizmo pradininkų). Jis suprojektavo Finlandijos rūmus, popieriaus fabriko centrinį pastatą, kultūros namus ir kt.

Šaltojo karo metais Helsinkyje neretai filmuoti vakarietiški filmai apie Tarybų Sąjungą, kadangi miesto neorenesansinė architektūra primena Sankt Peterburgo ir Maskvos miestovaizdžius.

Be katedros, iš kitų svarbesnių miesto maldos namų paminėtina XIX a. vid. Suomenlinos bažnyčia (pradžioje ortodoksų, dabar liuteronų), dirbanti ir kaip švyturys, 1868 m. baigta statyti Uspenskio katedra, XIX a. pab. plytų gotikos Šv. Jono liuteronų bažnyčia bei 1969 m. pastatyta modernistinė Temppeliaukio liuteronų bažnyčia (įrengta uoloje, uždengtoje plačiu kupolu).

Švietimas[taisyti | redaguoti kodą]

Helsinkio universitetas

Helsinkyje yra 190 pagrindinių mokyklų, 41 aukštesnioji vidurinė mokykla (pusė jų privačios) ir 15 gebėjimų institutų. Aukštąjį išsilavinimą suteikia 8 universitetai ir 4 politechninės mokyklos.

Universitetai:

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijos nacionalinis muziejus
Priemiestinių traukinių stotis

Helsinkyje yra didžiausias ir svarbiausias šalies muziejus – Suomijos nacionalinis muziejus. Jame saugomi eksponatai nuo priešistorinių laikų ir šiuolaikinių. Pats muziejus įsikūręs vaizdingoje neo-viduramžių pilyje. Kitas svarbus muziejus yra Helsinkio miesto muziejus, kuriame saugomi 500 metų miesto istorijos paminklai. Helsinkio universitetas taip pat turi keletą muziejų (universiteto, gamtos istorijos).

Suomijos nacionalinę galeriją sudaro 3 muziejai: Atenėjumas (klasikinio suomių meno), Sinebrichovo meno muziejus (klasikinio Europos meno) ir Kiasma (modernaus meno). Anetėjumas įsikūręs architektūros paminkle – XIX a. neorenesansiniuose rūmuose, o Kiasma yra vienas naujausių miesto pastatų.

Mieste yra 3 dideli teatrai: Suomijos nacionalinis teatras, Helsinkio miesto teatras ir Švedų teatras. Muzikos renginiai vyksta Suomijos nacionalinėje operoje ir Finlandijos rūmuose. Populiariosios muzikos koncertai vyksta miesto ledo arenose – Hartwall Areena ir Helsinki Ice Hall. Helsinkyje yra svarbiausi šalyje parodų rūmai.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

1952 m. metais Helsinkyje vyko XV vasaros olimpinės žaidynės.

Svarbesni sporto klubai:

Futbolo klubai:

Transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Helsinkį juosia trys automobilių transporto žiedai – Kehä I, Kehä II ir Kehä III. Magistralės iš miesto driekiasi į kitus Suomijos miestus.

Miesto viešasis transportas įvairiapusiškas – veikia Helsinkio metropolitenas (nuo 1982 m.), autobusų, priemiestinių traukinių, tramvajų tinklai, dvi keltų linijos. 19 km nuo Helsinkio centro, Vantoje veikia pagrindinis šalyje Helsinkio-Vantos oro uostas. Kitas, Helsinkio-Malmio oro uostas naudojamas privatiems ir bendrosios aviacijos skrydžiams. Seniau veikė Copterline sraigtasparnių aikštelė, iš kurios buvo galima nuskristi į Taliną.

Iš Helsinkio uosto vyksta įvairių kompanijų keltai į Taliną ir Stokholmą. Bendrovės „Finnlines“ keltai dar plaukia į Gdynę (Lenkija) ir Travemiundę (Vokietiją), o „Tallink“ – į Rostoką.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Helsinkio klimatas (angliškai)." Nuoroda tikrinta 2010-08-11.

Tinklalapių nuorodos apie Helsinkį[taisyti | redaguoti kodą]