Orlaivis galėjo pervežti 6-8 keleivius ir, nepaisant gana paprastos medinės konstrukcijos, iki septintojo dešimtmečio vidurio trukusios masinės eksploatacijos metu daugelyje šalių užsirekomendavo kaip paprastas ir patikimas lėktuvas.
1933 m. vasarą „de Havilland“ kompanija pradėjo projektuoti orlaivį pagal Australijos reikalavimus dėl keturių variklių dešimties vietų keleivinio orlaivio. Juo tapo „DH.86 Dragon Express“. Jam buvo naudojami naujai sukurti galingi „Gipsy Six“ varikliai – keturių cilindrų „Gipsy Major“ variklio šešių cilindrų variantas. DH.86 tapo atskaitos tašku vėlesniam DH.89.[1]
1933 m. pabaigoje de Havilland komanda, vadovaujama Arthuro Ernesto Haggo, pradėjo kurti greitesnį ir patogesnį ankstesnio modelio „DH.84 Dragon“ įpėdinį. Naujasis orlaivis buvo „DH.86 Express“ versija su dvejais varikliais vietoje keturių,[1] tokiu pat mediniu karkasu, aptrauktu fanera ir drobe, tačiau su geresne garso izoliacija.[2] Abu orlaiviai pasižymėjo daugeliu bendrų bruožų, įskaitant siaurėjančius sparnus, aptakesnį fiuzeliažą, „Gipsy Six“ variklius. Kartu, DH.89 išvengė „Express“ trūkumų.
Pirmasis DH.89 bandomasis skrydis įvyko 1934 m. balandžio 17 d. Hertfordšyre esančiame Hatfildo aerodrome.[1] Orlaivį išbandė de Havilland vyriausiasis pilotas bandytojas H.S. Broadas. Dar prieš pirmąjį prototipo skrydį įmonės vadovybė jau buvo patvirtinusi planus dėl serijinės DH.89 gamybos. 1934 m. gegužės mėn. Karališkųjų oro pajėgų Martlesham Heath bazėje atliekant tinkamumo skraidyti bandymus, pasiekus 175 mylių per valandą greitį (apie 282 km/h), oro srautas sulankstė lėktuvo nosies dangą. Atsižvelgiant į tai, didžiausias leistinas orlaivio greitis buvo apribotas iki 160 mph (260 km/h).
1934 m. lapkričio mėn. DH.89 serijinė gamyba vyko visu pajėgumu.[3] Iš pradžių orlaivis buvo vadinamas „Dragon Six“, vėliau – „Dragon Rapide“, dar vėliau tapo tiesiog „Rapide“.[1] Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios visame pasaulyje oro linijoms ir privatiems savininkams buvo pagaminti 205 lėktuvai. „Rapide“ tapo bene sėkmingiausiu XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio britų gamybos trumpojo nuotolio komerciniu keleiviniu lėktuvu.
Pagal Britanijos oro ministerijaos specifikaciją G.18/35 de Havilland pagamino vieną „Rapide“ prototipą, skirtą pakrančių žvalgybai. Prototipo, registruoto kaip Nr. K4772, bandymai vyko 1935 m. balandžio – birželio mėn. RAF Martlesham Heath ir RAF Gosport bazėse. Juose de Haviland pralaimėjo savo varžovui „Avro Anson“. Vėliau K4772 buvo naudojamas „Royal Aircraft Establishment“ (RAE) vykdytuose automatinio tūpimo prietaisų bandymuose.
Pajutusi šio modelio paklausą de Havilland toliau tobulino „Rapide“. 1935 m. rugpjūčio mėn. atsirado mažesnė, lengvesnė ir aptakesnė versija, pavadinta „DH.90 Dragonfly“. Visgi, DH.90 netapo bestseleriu ir jos gamyba buvo nutraukta 1938 m., surinkus 67 orlaivius.[1]
1935 m. lapkritį pagamintame 60-ajame DH.89 (Reg. Nr. G-ADWZ) buvo įrengti pailgi galiniai langai, salono šildymas, sustorėję sparnų galai, sustiprinta korpuso konstrukcija, leidusi naudingą svorį padidinti iki 2500 kg.
Orlaivių lenktynėms tarp Didžiosios Britanijos ir Johanesburgo (Pietų Afrika) de Havilland sukūrė specializuotą „Rapid“ variantą, pavadintą „DH.92 Dolphin“.[1] Vienintelis pagamintas modelis turėjo suskleidžiamą važiuoklę, iki 16,33 m. padidintą sarnų mojį, modifikuotą nosį bei iki 3000 kg padidintą keliamąją galią. Visgi, 1936 m. rugpjūčio mėn. atlikti bandymai parodė, kad lyginant su standartiniu „Rapide“, skrydžio parametrai nepakito nepagerėjo, todėl vienintelis „Dolphin“ po kelių mėnesių buvo atiduotas į metalo laužą.[3]
1936 m. lapkričio mėn. buvo išbandyti ir nuo 1937 vasario m. pradėti montuoti užsparniai, taip pat, kaip papildoma įranga, pradėti siūlyti žemyn nukreipti atpažinimo žibintai, metaliniai propeleriai. Nuo 1937 m. orlaiviai su patobulintais priešsparniais pradėti ženklinti indeksu DH.89A. Anksčiau pagaminti „Rapide“ jų eksploatacijos metu palaipsniui buvo modernizuoti iki šio standarto.[1]
1934 m. liepos mėn. pirmasis serijinis „Rapide“ (Reg. Nr. G-ACPM), debiutavo Hatfilde vykusiose „King’s Cup“ lenktynėse.[4] Nors varžybų metu jis pasiekė vidutinį 158 mylių per valandą greitį, antrame ture jam teko pasitraukti iš varžybų dėl skrydžio metu prasidėjusios krušos sparnams padarytos žalos. Kitas specialiai lentynėms gamintas „Rapide“ (Reg. Nr. ZK-ACO) su trimis papildomais bakais, leidusiais padidinti skrydžio nuotolį iki 1000 mylių, dalyvavo 1934 m. „MacRobertson“ oro lenktynėse ir, pilotuojamas karo lakūno J.D. Hewetto ir civilio piloto C.E. Kay, užėmė šeštąją vietą varžybose ir penktąją vietą greičio lenktynėse.[5]
Civilinėse avialinijose DH.89 buvo pradėtas naudoti 1934 m. vasarą. Pirmieji orlaiviai liepos mėnesį buvo pristatyti aviakompanijai „Hillman Airways Ltd“. „Rapide“ buvo plačiai naudojamas ir naftos pramonėje – vienų pirmųjų šio tipo operatorių tapo „Anglo-Persian Oil Company“, juos pritaikiusi ryšiams tarp dideliais atstomais išsidėsčiusių atskirų naftos verslovių. Juos netrukus įsigijo ir Iraq Petroleum Company bei Asiatic Petroleum Company.[1]
"Swissair" aviakompanijos DH.89 Dragon Rapide keleivių salonas
1934 m. rugpjūčio mėn. „Rapide“ pradėjo naudoti ir Jungtinės Karalystės geležinkelio bei aviacijos bendrovė „Rail Air Services“ (RAS).[6]
1935 m. pabaigoje pirmieji 16 „Rapide“ buvo eksportuoti į De Haviland filialą Kanadoje.[1] Kanadoje orlaivis buvo modifikuojamas: montuojama didesnė uodega, pakeičiama važiuoklė, kas leido montuoti ratus, slides ar plūdes, atsižvelgiant į poreikius ir oro sąlygas. Vienu didžiausių „Rapide“ naudotojų Kanadoje tapo „Canadian Airways“, jais aptarnavusi vakarinės pakrantės ir jūrinius maršrutus.[1] 1942 m. sausio 30 d. dauguma Kanados aviakompanijų buvo sujungtos į Kanados Ramiojo vandenyno oro linijas (Canadian Pacific Air Lines), kurios ir toliau naudojo šį orlaivį.[7]
1937 m. naujai kuriamai valstybinei aviakompanijai „Valsts gaisa satiksme“ (liet. „Valstybės oro susisiekimas“) Latvijos vyriausybė nupirko du DH.89A.[8] Jie 1937–1940 m. skraidė maršrutu Ryga-Liepoja, o po Latvijos okupacijos sovietinė valdžia juos naudojo Aerofloto maršrutams Ryga-Maskva ir Ryga-Talinas.[2]
DH.89, reg. Nr. G-ACYR 1936 m. liepos 11-19 d. skrydžio, kuriuo generalisimas Franco buvo pervežtas iš Kanarų į Ispanijos Maroką, schema
Velso princui Edvardui (vėliau – karaliui Edvardui VIII) priklausė vienas „Dragon Rapide“ (Reg. Nr. G-ADDD), kurį jis dažnai naudojo vykdydamas savo pareigas net ir būdamas monarchu.[9]
1936 m. liepos mėn. britų SIS agentai Cecilas Bebbas ir majoras Hughas Pollardas civiliniu Rapide (Reg. Nr. G-ACYR) nuskraidino Francisco Franco iš Kanarų salų į Ispanijos Maroką, taip prisidėdami prie karinio maišto, kuris peraugo į Ispanijos pilietinį karą.[10] Šis konkretus orlaivis yra demonstruojamas „Museo del Aire“, Madride.
Jungtinės Karalystės Pagalbinės oro transporto tarnybos orlaivis „Dominie“ Hatfildo aerodrome, 1942 m. rugpjūčio mėn.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 3 d., visus Didžiosios Britanijos civilinio transporto lėktuvus rekvizavo Orlaivių gamybos ministerija. Rekvizuoti „Dragon Rapide“ buvo naudojami Nacionalinės oro susisiekimo tarnybos (NAC) kontroliuojamiems vidaus skrydžiams vykdyti,[11] taip pat tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Australijoje kaip karinių oro pajėgų ryšių ir mokomieji lėktuvai.[12] Vienas reikšmingiausių „Rapide“ panaudojimo atvejų – 1940 m. gegužės-birželio mėnesiais, mūšio dėl Prancūzijos metu 24-osios eskadrilės lėktuvai veikė kaip oro kurjeriai tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Šiuo intensyvių kovų laikotarpiu buvo prarasta 10 „Rapide“ iš 24 naudotų orlaivių.
Uždarius NAC tinklą, „Dragon Rapide“ ir toliau buvo naudojami oro susisiekimui Asocijuoto oro kelių jungtinio komiteto (angl. Associated Airways Joint Committee – AAJC) dalis. Nors prasidėjus karui visas civilinis susisiekimas buvo sustabdytas; tačiau kai kurie maršrutai, juos pripažinus vertingais karo tikslams arba nacionaliniais interesais, buvo vėl pradėti eksploatuoti.[12] Karo metu AAJC koordinavo didžiąją dalį JK reguliaraus oro susieikimo maršrutų, vykdytų virš vandens.[4]
Į greitosios pagalbos orlaivį perdaryto DH.89 salonas
Paskutinis civilinis „Rapide“ buvo pagamintas 1941 m. lapkričio mėn. Vietoje jo de Havilland gamino tik karinį variantą, gavusį pavadinimą „Dominie“.[13] Kariniams tikslams buvo pagaminta daugiau nei 500 „Dominie“. Į juos buvo montuojami „Gipsy Queen“ varikliai. Iš viso iki gamybos pabaigos 1946 m. liepos mėn. buvo pagaminta 727 DH.89 (kartu skaičiuojant „Rapide“ ir „Dominie“).[14]
„Dominie“ gamino de Havilland ir „Brush Coachworks Ltd“. Pastaroji pagamino daugiau nei pusę visų orlaivių. „Dominie" daugiausiai naudojo Karališkosios oro pajėgos (RAF) ir Karališkasis laivynas radijo ir navigacijos mokymams, taip pat keleivių pervežimui ir ryšiams.
Nyderlandų karališkųjų oro pajėgų DH.89B Dominie Mark II.Militaire Luchtvaart muziejus, Nyderlandai (2009)
Karo eigoje civilius „Rapide“ palaipsniui pakeitė naujesni „Dominie“.[14] „Rapide“ palaipsniui buvo priskirti daugiausiai keleivių pervežimui arba pertvarkomi kitiems tikslams, pavyzdžiui, oro greitajai pagalbai. Karo pabaigoje tik devyni rekvizuoti „Rapide“ gražinti civiliniams operatoriams. Civiliams operatoriams kariuomenė perdavė daug „Dominie“, kurie, pasibaigus karui, tapo pertekliniais.
Buvęs RAF „Dominie“ (Reg. Nr. G-AIDL) penktojo dešimtmečio pabaigoje naudotas „Allied Airways “, „Fox’s Confectionery (1950–1959 m.), Kariuomenės parašiutininkų asociacijos (1967–1977 m.) ir „Air Atlantique Classic Flight" (1995–2009 m.).
Po karo „Dominie“, kaip ryšių orlaivius, kurį laiką naudojo JK meteorologijos tarnybos.[14] 1960 m. Karališkasis jūrų laivynas dar turėjo 14 „Dominie“, tik trys bus aktyviai naudojami, o kiti buvo laikomi rezerve Morėjuje, Škotijoje įsikūrusioje RAF Lossiemouth bazėje. Paskutinė karališkojo jūrų laivyno „Dominie“ buvo nurašyta 1963 m. Iš viso trylika orlaivių buvo parduota aukcione; iš jų daugelis tapo civilinėmis „Rapide“ modifikacijomis.
Buvę RAF orlaiviai dažniausiai greitai tapdavo komerciniais. Aviacijos autoriaus Peterio W. Mosso teigimu, tipinė de Havilland atlikta „Dominie" konversija į „Rapide“ apėmė išorės perdažymą (pakeičiant karo laiko kamufliažą), įrengiant garso izoliaciją, minkštas sėdynes, salono apdailą.[15] Įvairios įmonės, pvz. „Field Aircraft Services“, „Airwork Limited“, „Air Enterprises“, „WA Rollason Limited“ ir „Lancashire Aircraft Corporation“ siūlė ir kitokius konversijos variantus.[16]
Netrukus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos de Havilland pristatė „Dragon Rapide“ pamainą – „de Havilland Dove“.
1958 m. Didžiosios Britanijos orlaivių registre buvo užregistruotas 81 skraidymams tinkamas DH.89.
Pirmasiais pokario metais pagrindiniais civiliniais DH.89 operatoriais tapo Nyderlandų aviakompanija KLM (1945 m. rugsėjo mėn.);[16] 1946 m. sausio 1 d. susikūrusi „British European Airways“ (BEA) 1947 m. vasarį įsigijo 39 „Rapide“. Mažos nepriklausomos Didžiosios Britanijos aviakompanijos, nusprendusios atsispirti Didžiosios Britanijos vyriausybės spaudimui prisijungti prie BEA, taip pat dažniausiai eksploatavo „Rapide“.
Siekdama atskirti pokario rinkoje siūlytus skirtingus „Rapides“ tipus, de Havilland įvedė ženklinimo sistemą: prieškariu pagaminti lėktuvai buvo žymimi „Mk 1“, karo metu gaminti orlaiviai tapo „Mk 2“ ir „Mk 3“, priklausomai nuo to, ar jų civilinės versijos turėjo šešių ar aštuonių vietų keleivių salonus. „Rapide“, su „de Havilland Gipsy Queen“ varikliais tapo „Mk 4“. Jie pasižymėjo didesniu kilimo ir kreiseriniu greičiu, geresniais skrydžio su vienu varikliu parametrais, didesniu svoriu (6000 svarų / 2700 kg).[16]
Iki 1966 m. „Rapide“ faktiškai išnyko iš aviakompanijų parkų:[17] nebegaminant atsarginių detalių senesni „Rapide“ neretai buvo ardomi, taip parūpinant trūkstamas dalis dar skraidantiems orlaiviams. Nepaisant to, tokio orlaivio paklausa, pasak Mosso, tuo metu vis dar buvo gana didelė.[1]
Nepaisant gana primityvios medinės konstrukcijos, DH.89 pasirodė esantis ekonomiškas ir patvarus lėktuvas, ir XXI amžiaus pradžioje dar buvo nemažai skraidančių egzempliorių. Kelis „Dragon Rapide“ naudoja istorinius skrydžius siūlančios JK aviakompanijos, pvz. „Classic Wings“ ar „Plane Heritage“.
Vaizdas iš DH.89 keleivių salono, pro piloto pečius
Lietuvos karo aviacija 1936 m. užsakė du De Havilland DH-89M. Orlaiviai buvo pagaminti ir į Lietuvą atskraidinti 1937 metais.
Eagle IV aviacinė fotokamera
Abu orlaiviai buvo su Gipsy Six varikliais, metaliniais propeleriais, didesne uodega, salone buvo įrengtos keturios atlenkiamos metalinių vamzdžių konstrukcijos brezentinės sėdynės. Taip pat buvo numatytas lizdas nejudamam korpuso priekyje dešinėje montuojamam „Vickers E“ kulkosvaidžiui, valdomam iš piloto darbo vietos, ant Skarfo žiedo (markė „Alkan TO.14-bis") montuojamam kulkosvaidžiui užpakalinėje lėktuvo dalyje, keturi lizdai montuoti (16 bombų po 12,5 kg) bombolaidžiams. Visi instrumentai buvo metrinės sistemos. Tokios konfigūracijos orlaiviai, su dar vienu kulkosvaidžiu grindyse 1935 m. buvo pagaminti Ispanijai, 1936 m. – Irakui. Jų įgulą sudarė pilotas, šturmanas-bombarduotojas ir šaulys-radistas.[2] Šiuose orlaiviuose jau Lietuvoje buvo sumontuotos Marconi AD.45A/ A/46A radijo stotys ir, salono užpakalinėje dalyje, – „Eagle IV“ fotokameros.[18]
1937 m. lėktuvus priėmusiai Karo aviacijos delegacijai skirtame slaptame Karo aviacijos viršininko rašte nurodytos skaičiuojamosios DH.89M techninės charakteristikos:
„Lėktuvo svoris:
Pilnai įruoštas lėktuvas, bet be lakūnų, ginklavimo, benzino, radio ir foto – aparatūros sveria – 1580 klgr. ±2%
Benzinas – 266 klgr. ±2%
Alyva – 31 klgr. ±2%
Lakūnai, ginklai ir kiti – 659 klgr. ±2%
Skridimo daviniai:
Pilnai įkrautas lėktuvas 2536 klgr. svorio turi turėti šiuos davinius:
Maksimalus greitis prie jūros paviršiaus – 241,5 km/v. ±2½%
Maksimalus greitis 1525 m. aukštyje – 233 km/v. ±2½%
Maksimalus greitis 3050 m. aukštyje – 222 km/v. ±2½%
Perskridimo greitis 305 m. aukštyje – 205 km/v. ±2½%
Atstumas nuskrendamas su 266 klgr. benzino – 890 km. ±5%
Įsibėgėjimo ilgis pakylant / prie vėjo 8 km/v./ – 261 mtr. ±28 mtr.
Prabėgimas nutūpus prie vėjo 8 km/v. / su ratų stabdžiais/ – 222 mtr. ±28 mtr.
Kilimo greitis prie jūros paviršiaus – 262 mtr/min. ±5%
Kilimo laikas į 1525 aukščio – 6,8 min. ±5%
Kilimo laikas į 3050 aukščio – 17.0 min. ±5%
Praktiškos lubos – 5060 mtr. ±5%
Lubos vienam motorui neveikiant – 945 mtr. ±200 mtr.“[18]
Lietuvos karo aviacijos DH.89M buvo be salono apdailos, juose buvo montuojami galingesni nei standartiniai akumuliatoriai (tipas 6 – CALL – Y).[18]
Į DH.89 bakus pilamas kuras
Lėktuvai iš viršaus ir šonų buvo dažomi žalia, iš apačios – aliuminio, važiuoklė ir spyriai – juoda spalva, viršutinių sparnų viršutinėje dalyje ir apatinių sparnų apatinėje dalyje bei ant uodegos buvo dažomas Vyčio kryžius. Liemens užpakalinėje dalyje buvo užrašytas registracijos numeris – N 701 arba N 702.[18]
Lėktuvus į Lietuvą atskraidino dvi karo lakūnų įgulos – orlaivį Nr. N 701 – pulkininkas leitenantas Česlovas Januškevičius, majoras Juozas Namikas ir inžinierius Mikalauskas, o N 702 – kapitonas Gregorius (Radvenis) Heidrikis, kapitonas Kazys Šimkus ir mechanikas Čajus. Prieš skrydį karo lakūnai Anglijoje praėjo trumpą, iki 7 valandų trukmės apmokymų kursą.[19]
DH.89 techninis aptarnavimas, Babo aerodromas, Papua Naujoji Gvinėja, Antrojo Pasaulinio karo metaiKarališkosios Naujosios Zelandijos karinės oro pajėgos
1934 m. spalio 2 d. Hillman’s Airways orlaivis (Reg. Nr G-ACPM) nukrito į jūrą prie Folkestone (Kentas). Žuvo pilotas ir šeši keleiviai.
1936 m. gruodžio 30 d. Irako naftos transporto įmonės DH.89, Reg. Nr. G-AEGS Palestinoje leisdamasis avariniu būdu apvirto, du žmonės žuvo.[49]
1937 m. rugpjūčio 21 d. hidroplanas DH.89, Reg. Nr. CF-BBG, pavadintas „The Flying Newsroom“ priklausantis Toronto „The Globe and Mail Ltd“, pildant degalus Toronto oro uoste užsidegė ir sudegė
1938 m. liepos 3 d. Sydenham mieste, Šiaurės Airijoje, nukrito Railway Air Services priklausantisDH.89, Reg. Nr. G-AEBX „Star of Scotia“, du žmonės žuvo.
1939 m. birželio 20 d. Durhamo grafystėje nukrito DH.89, Reg. Nr. G-AERE priklausęs „British American Air Services“. Žuvo karališkasis žokėjus, pilotas ir belaidžio ryšio operatorius Johnas Crouchas.
1941 m. gegužės 27 d. netoli Devizes, Viltšyre, sudužo Karališkųjų oro pajėgų DH.89 „Dominie“ Reg. Nr. R5929, žuvo septyni žmonės.
1941 m. liepos 7 d. blogu oru už trijų mylių į šiaurę nuo Stonehaven, Aberdynšyras sudužo Karališkojo jūrų laivyno DH.89, Reg. Nr. R9563. Žuvo šeši žmonės.
1942 m. vasario 14 d. Karališkųjų oro pajėgų DH.89, Reg. Nr. R5927 Viltšyre netoli Colnbrook užkabino į oro baliono trosą ir nukrito. Žuvo šeši žmonės.
1942 m. gegužės 29 d. Australijos nacionalinių oro linijų DH.89, Reg. Nr. VH-UXZ dėl variklio gedimo arba pasibaigus degalams sudužo Basso sąsiauryje netoli Flinderso salos. Žuvo keturi žmonės.
Aukų nepareikalavusi DH.89 Reg. Nr. VH-UVG katastrofa Australijoje, 1936 m.1944 m. liepos 20 d. DH.89, Reg. Nr. VH-UBN, priklausantis Australijos civilinės aviacijos departamentui, išnuomotas „Guinea Airways“, greičiausiai dėl pilotų dezorientacijos debesyje nukrito Kičenerio kalne, Pietų Australijoje. Žuvo septyni žmonės.[50]
1945 m. vasario 6 d. Egipte nukrito aviakompanijos „Misr Airwork“ DH.89, Reg. Nr. SU-ABP. Žuvo septyni žmonės.
1946 m. balandžio 1 d. Downo grafystėje (Šiaurės Airija)[51] nukrito Railway Air Services DH.89, Reg. Nr. G-AERZ.
1946 m. rugpjūčio 30 d. vykdydamas greitosios pagalbos skrydį blogu oru Scafell Pike vietovėje, Kamberlande sudužo Karališkojo jūrų laivyno DH.89, Reg. Nr. X7394. Žuvo penki žmonės.
1947 m. balandžio 15 d. vykdydamas reguliarų keleivinį skrydį iš LiverpulioSpeke oro uosto į Meno salos Ronaldsway oro uostą, aviakompanijos „British European Airways“ DH.89, Reg. Nr. G-AHKR nukrito į Slieau Ruy. Šeši lėktuve buvę žmonės atsipirko lengvais sužeidimais.[52]
1948 m. birželio 10 d. vykdydamas reguliarų keleivių skrydį iš Speke į Ronaldsway aviakompanijos „Hargreaves Airways“ DH.89, Reg. Nr. G-AIUI nukrito Meno salos Cronk ny Arrey Laa vietovėje. Žuvo septyni iš devynių lėktuve buvusių žmonių.[53]
1948 m. lapkričio 11 d. „Mannin Airways“ DH.89, Reg. Nr. G-AKOF skridęs iš Dublino į Ronaldsway buvo nukreiptas į Speke, tačiau pasibaigus degalams nukrito Mersey upėje prie Liverpulio [54] Žuvo aštuoni žmonės.
1951 m. liepos 10 d. Air Navigation and Trading Company priklausantis DH.89, Reg. Nr. G-ALXJ nukrito į Airijos jūrą prie Meno salos Laxey. Žuvo pilotas. Orlaivis vykdė reguliarų krovininį skrydį iš Squires Gate oro uosto, Blakpule, į RAF bazę Jurby.[55]
1952 m. rugsėjo 14 d. DH.89, Reg. Nr. G-AIZI nukrito netrukus po pakilimo iš Croydono oro uosto Valingtone, Surėjuje. Vienintelis lėktuve buvęs pilotas žuvo.[56]
1954 m. vasario 19 d. DH.89, Reg. Nr. G AFMF sudužo Simonburn Common vietovėje Nortumberlando grafystėje netoli Hekshamo. Pilotas ir septyni keleiviai atsipirko lengvais sužeidimais.[57]
1957 m. birželio 29 d. aviakompanijos „Island Air Services“ DH.89, Reg. Nr. G-AGUE“ nukrito kildamas pramoginiam skrydžiui iš Ramsgate oro uosto (Kentas). Orlaivis buvo nurašytas, visi lėktuve buvę žmonės liko gyvi.[58]
1960 m. liepos 16 d. tik pakilęs iš Kopenhagos oro uosto nukrito DH.89, Reg. Nr. OY-DZY, priklausęs Zonens Redningskorps. Orlaivį užsakė Danijos futbolo sąjunga, juo į bandomąsias varžybas Jutlandijoje keliavo futbolininkai. Visi aštuoni keleiviai žuvo; pilotas išgyveno, bet jam teko amputuoti koją.[59][60]
2018 m. rugpjūčio 11 d. netrukus po pakilimo iš Abbotsfordo tarptautinio oro uosto Abbotsfordo tarptautinės oro parodos metu nukrito DH.89 Reg. Nr. N683DH .
Dragon Rapide, Reg. Nr. G-AGSH, Old Warden aerodrome Dragon Rapide Reg. Nr. G-AHAG, Duxfordo aerodrome
C-FAYE, žinoma Lady Faye vardu, eksponuojama Kanados Bushplane paveldo centre Sault Ste.Marie, Ontarijas.
CS-LCO (Nr. 2307), saugomas Portugalijos aviacijos muziejuje (Museo do Ar) Sintroje[61]
F-AZCA, saugomas Prancūzijoje („Amicale Jean Baptiste Salis“, „La Ferté Alais“). Devintojo dešimtmečio pabaigoje orlaivis buvo panaudotas dvigubam transatlantiniam „Blueway“ cigarečių reklaminiam skrydžiui. Orlaivį planuojama restauruoti.
G-AKRP, eksponuojamas Reynolds-Alberta muziejuje, Wetaskiwin mieste, Albertoje, Kanada. Tai yra penktasis serijinis DH.89, pagamintas 1935 m. vasario 2 d., savo karjerą pradėjęs Kroidone, JK, priklausęs „Railway Air Services Ltd“ pavadinimu „City of Bristol“. Tai seniausias išlikęs DH.89.
G-ACYR, eksponuojamas Museo del Aire (Madridas), priklausęs „Olley Air Service“, pirmosiomis Ispanijos pilietinio karo dienomis skraidinęs generalisimą Franco iš Kanarų salų.
G-ADAH (DH89A), nudažytas „Allied Airways“ spalvomis, eksponuojamas Mančesterio (Anglija) mokslo ir pramonės muziejuje.
G-ADDD (ankstesni Reg. Nr. G-ACZE, N1934D) (DH89A), atkuriamas karinės aviacijos muziejuje Virginia Beach, Virdžinijoje, JAV.
(EN) Elliott, Bryn (sausio–February 1999). „On the Beat: The First 60 Years of Britain's Air Police“. Air Enthusiast (79). pp. 68–75. ISSN0143-5450. {{cite magazine}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
(EN) Hamlin, John F. (2003). The De Havilland Dragon Rapide Family. Tunbridge Wells, Kent, UK: Air-Britain (Historians) Ltd. ISBN0-85130-344-7.
(EN) Humphreys, Roy (2001). Kent Aviation, A Century of Flight. Stroud: Sutton Publishing. ISBN0-7509-2790-9.
(EN) Jackson, A. J. (1978). De Havilland Aircraft since 1909. Putnam & Company Ltd. ISBN0-370-30022-X.
(EN) Jackson, A. J. (1987). De Havilland Aircraft since 1909. Putnam & Company Ltd. ISBN0-85177-802-X.
(EN) Jackson, A. J. (1988). 'British Civil Aircraft 1919–1972: Volume II. London: Putnam. ISBN0-85177-813-5.
(EN) Jackson, A. J. (1973). 'British Civil Aircraft since 1919: Volume 2. London: Putnam. ISBN0-370-10010-7.
(LT) Lėktuvų „Dragon Rapide“ Priėmimo komisijos Pirmininkui, pulk. leit. JANUŠKEVIČIUI, SLAPTAI, Inžinierius pulkininkas Gustaitis, Karo Aviacijos Viršininkas, Sven Blomberg, firmos "De Haviland Aircraft Ltd. " Įgaliotinis, 36. X. 15., D.H.89M Dragon „Rapide“, Plieno sparnai, https://www.plienosparnai.lt/page.php?1257
(EN) Moss, Peter W. (1966). The de Havilland Rapide: Profile Publications Number 144. Leatherhead, Surrey, UK: Profile Publications.
(EN) „Pentagon Over the Islands: The Thirty-Year History of Indonesian Military Aviation“. Air Enthusiast Quarterly (2). n.d. pp. 154–162. ISSN0143-5450.
(EN) Pigott, Peter (2005). Royal transport : an inside look at the history of royal travel. Toronto, Canada: Dundurn Group Publishing. ISBN9781554882854.
(EN) Shaw, Robbie (1986 m. gruodžio mėn. – April 1987). „Turkey's Hava Müzesi“. Air Enthusiast (32). pp. 59–62. ISSN0143-5450. {{cite magazine}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
(EN) Poole, Stephen (1999). Rough Landing or Fatal Flight. Douglas: Amulree Publications. ISBN1-901508-03-X.
(EN) Sturtivant, Ray; Ballance, Theo (1994). The Squadrons of the Fleet Air Arm. Tonbridge, UK: Air Britain (Historians) Ltd. ISBN0-85130-223-8. 0-85130-223-8
↑ 18,018,118,218,3Lėktuvų „Dragon Rapide“ Priėmimo komisijos Pirmininkui, pulk. leit. JANUŠKEVIČIUI, SLAPTAI, Inžinierius pulkininkas Gustaitis, Karo Aviacijos Viršininkas, Sven Blomberg, firmos "De Haviland Aircraft Ltd. „ Įgaliotinis, 36. X. 15., D.H.89M Dragon „Rapide“, Plieno sparnai, https://www.plienosparnai.lt/page.php?1257
_(7010859651).jpg)
.jpg)
_on_the_tarmac_at_the_Douglas_Aerospace_hangar_2.jpg)
_AN0230937.jpg){kind=spacer}
.jpg)
Didžiosios Britanijos Šiaurės Borneo / 
Didžiosios Britanijos karūnos Saravako kolonija / 
Brunėjaus protektoratas.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.jpg)
Kenija / 
Uganda / 
Tanganika / 
Zanzibaras
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
