Barbarosos operacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Operacija "Barbarosa"
Priklauso: Rytų Frontas
Map depicting actual (grey) and planned (white) Axis and Finnish advances during Operation Barbarossa and the contemporaneous Continuation War
Data 1941 m. birželio 22 – gruodžio 5 d.
Vieta Europinė SSRS dalis (dabartinė Baltarusija, Ukraina, Moldova, Vakarinė Rusija, Lietuva, Latvija ir Estija
Rezultatas Per trumpą laiką Vokietija užėmė didelę Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, tačiau karo užbaigti kaip planuota nepavyko, puolimas sovietų buvo sustabdytas 1941 m. gruodžio mėn.
Kariaujančios pusės
Trečiasis Reichas Trečiasis Reichas
Flag of Italy (1861-1946).svg Italija
Flag of Hungary (1920–1946).svg Vengrija
Rumunija Rumunija
Flag of First Slovak Republic 1939-1945.svg Slovakija
Suomijos vėliava Suomija
Ispanija Ispanijos savanoriai
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Vadovai
Trečiasis Reichas Adolf Hitler

Rumunija Ion Antonescu
Suomija C. Mannerheim
Flag of Italy (1861-1946).svg Giovanni Messe

Flag of First Slovak Republic 1939-1945.svg Ferdinand Catlos
Flag of Hungary (1920–1946).svg F. Szombathelyi[1]

Sovietų Sąjunga Josifas Stalinas

Sovietų Sąjunga Georgijus Žukovas
Sovietų Sąjunga Semionas Timošenko
Sovietų Sąjunga Fiodoras Kuznecovas
Sovietų Sąjunga Dmitrijus Pavlovas (sušaudytas)
Sovietų Sąjunga Michailas Kirponosas

Karinė jėga
Vokietijos pajėgos (operacijos pradžioje):
3 000 000 karių
3 000 tankų
2 500 lėktuvų
7 000 artilerijos pabūklų[2]
Vokietijos sąjungininkų pajėgos:
850 000 karių, 402 tankai, 964 lėktuvai, 6673 artilerijos pabūklai ir minosvaidžiai.[3]
5.500.000 karių
20.000 tankų,
25.000 lėktuvų
Nuostoliai
Per 1 000 000 karių Per 5 000 000 žuvusiųjų, iš kurių 3.800.000 karių

Operacija „Barbarosa“ (vok. Unternehmen Barbarossa, pradžioje Fall Barbarossa) – 1941 m. birželio 22 d. pradėto Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS, nuo kurio prasidėjo Vokietijos – Sovietų Sąjungos karas, kodinis pavadinimas.[2]

Apie Sovietų Sąjungos puolimą A.Hitleris pradėjo svarstyti 1940 m. birželio mėn. Sovietų Sąjungos puolimo planą A.Hitleris įsakė parengti 1940 m. gruodžio 18 d. išleistoje direktyvoje Nr.21. Tuo pačiu buvo atsisakyta ankstesnių planų, kurie numatė ribotus karinius veiksmus prieš Sovietų Sąjungą. Naujasis planas numatė rasinį naikinamąjį karą „žydiško bolševizmo“ sugriovimui: turėjo būti užkariauta visa europinė Sovietų Sąjungos dalis, politinė ir karinė vadovybė išžudyta, o didelė civilių gyventojų dalis turėjo būti sunaikinta ir pavergta. Planuota, kad daugybė karo belaisvių ir civilių mirs badu, o pagal generalinį planą „Rytai“ po užkariavimo turėjo sekti didelio masto deportacijos, taip sudarant sąlygas užimtų teritorijų germanizavimui. Buvo suformuotos ir apmokytos operatyvinės grupės, kurios pafrontėje turėjo vykdyti masines žydų žudynes.

Pagal pirminį planą puolimas turėjo prasidėti 1941 m. gegužės 15 d., tačiau buvo atidėtas iki birželio 22 d. Operacijos metu per visą 2 900 km ilgio sieną į Sovietų Sąjungą įsiveržė apie 4 milijonus Ašies valstybių karių. Vokietijos puolimas užklupo Sovietų Sąjungą nepasiruošusią, per trumpą laiką Vokietijos kariuomenė užėmė dideles teritorijas, o sovietų kariuomenė patyrė didelius nuostolius. Nepaisant šių pasiekimų vokiečių planai užbaigti karą iki žiemos nepavyko, 1941 m. žiemą sovietai kontratakavo ir sustabdė vokiečių veržimąsi Maskvos mūšyje, kurį galima laikyti operacijos pabaiga. Prasidėjo ilgas sekinamasis karas, kuriam Vokietija nebuvo pasiruošusi. Nepaisant to nacionalsocialistinis režimas tęsė karą iki besąlygiškos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

A.Hitlerio "Rytų programa"[taisyti | redaguoti kodą]

Adolfas Hitleris bolševizmo sunaikinimą svarbiausiu nacionalsocializmo užsienio politikos tikslu paskelbė dar 1925 m. savo knygoje „Mano kova“. Tai jis grindė neišvengiama pasauline kova tarp „arijų rasės“ ir „pasaulio žydijos“, kurios ekstremaliausia valdymo forma esąs bolševizmas. Dėl to apie sąjungą su Sovietų Sąjunga negalėjo būti nė kalbos. Politiškai neprasminga esą būtų ir apsiriboti per Pirmąjį pasaulinį karą prarastų teritorijų atkariavimu. Vokiečių tautai turėjo būti suteiktas pakankamas pagrindas ir žemės, kurios užtikrintų jos ekonominę nepriklausomybę didžiojoje kontinentinės Europos erdvėje. Tų žemių reikėjo ieškoti visų pirma Rusijoje ir jos pavergtose pasienio valstybėse. Vietoje "amžinojo vokiečių žygio į Europos Vakarus ir Pietus" žvilgsnis turėjo būti nukreiptas į Rytus. A.Hitleris kritikavo Vokietijos imperijos elitą dėl nesugebėjimo sudaryti aiškią sąjungą nei su Britanija, nei su Rusija ir taip įvėlus Vokietiją į karą dviem frontais, kurio nebuvo įmanoma laimėti. Jis darė prielaidą, kad Didžioji Britanija susitaikys su tuo, kad Vokietija užkariaus Prancūziją ir parems Vokietiją kare su Sovietų Sąjunga. Taigi karas su Rusija turėjo vykti po to, kai bus užkariauta Prancūzija, sudaryta sąjunga su Didžiąja Britanija bei užsitikrintas užnugaris Vakaruose.[4]

1928 m. savo "Antrojoje knygoje" Hitleris pakartojo, kad sąjunga su Rusija neturi prasmės, kadangi Vokietija savo ilgalaikį Lebensraum ("gyvenamąją erdvę") galėjo rasti tuk Rytuose. Vokietija turėjo prisijungti teritorijas Rytuose, kurios neva buvo apgyvendintos pusžmogių (Untermensch) slavų, žydų, čigonų ir kitų etninių ir rasinių grupių laikytų žemesnėmis už arijus. Šie gyventojai turėjo būti ištremti, sunaikinti arba pavergti, o teritorijos kolonizuotos vokiečių.

Be rasinių teorijų Sovietų Sąjungos puolimas taip pat buvo bendrosios A.Hitlerio politinės ir karinės strategijos dalis. Pagal ją pirma reikėjo įsitvirtinti Vokietijoje, po to įsigalėti Rytų Europoje ir tapti viena iš pasaulio galybių šalia JAV, Jungtinės Karalystės ir Japonijos, o tam reikėjo nugalėti Prancūziją ir Sovietų Sąjungą.[2] A.Hitleris taip pat siekė išvengti karo dviem frontais kaip per Pirmąjį pasaulinį karą. A.Hitleris tikėjosi nugalėti Jungtinę Karalystę ir tada pradėti karą su Sovietų Sąjunga.

Vokietijos - Sovietų Sąjungos santykiai 1939-40 m.[taisyti | redaguoti kodą]

1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga Maskvoje sudarė nepuolimo sutartį, kuri žinoma kaip Molotovo-Ribentropo paktas. Sutarties slaptieji protokolai numatė Lenkijos padalinimą ir įtakų sferų pasiskirstymą Rytų Europoje. Nepuolimo sutarties sudarymas nustebino kitas valstybes, nes valstybės atrodė besilaikančios nesuderinamų ideologijų ir priešiškos viena kitai.[5] Nepaisant to, po pakto sudarymo Vokietija ir Sovietų Sąjunga stiprius diplomatinius ryšius išlaikė beveik du metus ir vystė ekonominius santykius. 1940 m. šios valstybės sudarė prekybinę sutartį, pagal kurią sovietams buvo tiekiama vokiečių karinė įranga mainais į žaliavas bei maisto produktus, pvz., grūdus, naftą, ir taip padėjo Vokietijai apeiti britų vykdomą Vokietijos blokadą.[6]

Netrukus po pakto sudarymo 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, rugsėjo 3 d. Vokietijai karą paskelbė Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, o rugsėjo 18 d. Lenkijos puolimą iš rytų pradėjo Sovietų Sąjunga. Sovietų Sąjungai aneksavus rytinę Lenkijos dalį tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atsirado bendra siena. Nors išoriškai šalių santykiai buvo draugiški, abi pusės viena kitos intencijas vertino įtariai. Sovietų Sąjunga neatmetė karo su Vokietija galimybės ir po Lenkijos sutriuškinimo ėmė statyti gynybinius įrenginius palei visą Sovietų Sąjungos – Vokietijos sieną, vadinamąją Molotovo liniją.

1939 m. rugsėjo 30 d. Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją ir peržengdama Molotovo Ribentropo pakto susitarimus 1940 m. privertė Rumuniją atiduoti ne tik Besarabiją, bet ir šiaurinę Bukovinos dalį. Bijodamas prarasti Rumunijos naftos tiekimą A.Hitleris privertė Rumuniją perduoti Vengrijai šiaurinę Transilvanijos dalį (1940 m. rugpjūčio 30 d. Vienos sutartis), o Bulgarijai – Dobrudžą (1940 m. rugsėjo 7 d. Krajovos sutartis). 1940 m. Vokietija užėmė Daniją ir Norvegiją, Prancūzijos kampanijos metu Vokietija taip pat užėmė Nyderlandus, Liuksemburgą ir Belgiją bei didelę dalį Prancūzijos. Vokietijai pradėjus karą su Prancūzija Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio mėnesį okupavo Baltijos valstybes.

Dėl šių veiksmų Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga ėmė kaltinti viena kitą nesilaikant Molotovo Ribentropo pakto trečiojo straipsnio, pagal kurį buvo numatytos konsultacijos prieš imantis karinių ir politinių iniciatyvų: Vokietija kaltino sovietus, kad šie apie Baltijos valstybių aneksiją pranešė tik po fakto, o Sovietų Sąjunga tuo pačiu kaltinio Vokietiją dėl jos Rumunijai ir Vengrijai primestų sutarčių.[7] Sovietai taip pat siekė daugiau įtakos Balkanams ir pritarė 1941 m. kovo 27 d. perversmui Jugoslavijoje.

1941 m. sovietų kariuomenė buvo gerokai gausesnė už Vokietijos, taip pat ji turėjo daugiau tankų, artilerijos ir lėktuvų. Aukščiausiajai Vermachto vadovybei, taigi ir A.Hitleriui, nebuvo žinomas tikslus sovietų kariuomenės divizijų, tankų ir lėktuvų skaičius. A.Hitleris tikėjosi nesunkiai ir greitai nugalėti Sovietų Sąjungą, kurią laikė atsilikusia, po didžiųjų valymų sunaikinusia didžiąją dalį savo karininkijos, tarp jų vokiečių skaičiavimu buvo 90 proc. generolų ir 80 proc. pulkininkų. Šį įsitikinimą sustiprino prastas sovietų kariuomenės pasirodymas Žiemos kare, kur Raudonoji armija patyrė didelius žmogiškuosius ir materialinius nuostolius, nors kovojo su mažesne ir techniškai menkiau aprūpinta suomių kariuomene.

Operacijos planavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Direktyva Nr. 21

Apie Sovietų Sąjungos užpuolimą A.Hitleris pradėjo svarstyti nuo 1940 m. birželio ir 1940 m. liepos 31 d. savo sprendimą išsakė Vyriausiajai vermachto vadovybei. Nuo 1940 m. liepos Vyriausioji vermachto vadovybė (OKW), Vyriausioji sausumos kariuomenės vadovybė (OKH) ir Vyriausioji karinio jūrų laivyno vadovybė (OKM) pradėjo rengti riboto karo prieš Sovietų Sąjungą planus, kurie vadinti „Rytų operacijos studija“ (OKW), „Rytų operacijos planu“ (OKH) ir „Apmąstymai apie Rusiją“ (OKM) bei kodiniu pavadinimu „Fritz“. Šios studijos iki 1940 m. gruodžio 5 d. buvo apjungtos ir pateiktos Hitleriui. Nuo tada bendras planas turėjo kodinį pavadinimą „Otto“.

Planas buvo pavadintas Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Otono I vardu, kuris populiariose Veimaro respublikos istorinėse knygose buvo laikomas pavyzdiniu valdovu dėl savo „nuopelnų vokiškumui“, „kolonizacinės politikos“ ir užkariautų Rytų Europos kraštų suvokietinimo.[8] Remdamiesi šiuo istoriniu vaizdiniu nacionalsocialistai savo užkariaujamąją politiką suprato kaip nepavykusių Otonų planų pavergti slavus ir išsiplėsti į Rytų Europą pratęsimą. Kodinis pavadinimas „Otto“ minimas jau 1940 m. liepos 25 d. Vyriausiosio vermachto vadovybės įsakyme, kuriame kalba eina apie geležinkelių ir plentų tiesimą okupuotoje Lenkijoje, kad būtų galima greičiau permesti kariuomenę ir techniką prie rytinės sienos. Tai istorikai laiko vienu pirmųjų pasiruošimo karui su Sovietų Sąjunga ženklų.

Galutinai dėl puolimo apsispręsta 1940 m. gruodžio mėnesį, po nesėkmingo Britanijos mūšio. „Barbarosos“ planas (Fall Barbarossa), pavadintas Šventosios Romos imperijos vokiečių karaliaus ir imperatoriaus Frydricho I Barbarosos garbei,[9] buvo patvirtintas 1940 m. gruodžio 18 d. fiurerio direktyva Nr. 21. Tik nuo 1941 m. sausio 18 d. planuojamas puolimas pradėtas vadinti ir „Barbarosos operacija“ (Unternehmen Barbarossa).

Siekiant išvengti Napoleono nesėkmės, kai į didelę šalį įsiveržė viena didelė kariuomenė, pagal „Barbarosos planą“ į Sovietų Sąjungą turėjo įsiveržti trys armijų grupės. Iš pradžių karą planuota pradėti 1941 m. gegužės 15 d., tačiau vėliau puolimo data atidėta iki gegužės 27 d., o vėliau ir iki birželio 22 d. dėl antivokiško perversmo Belgrade.[10]

Pasiruošimas karui[taisyti | redaguoti kodą]

Ruošdamasi karui Vokietija sutelkė apie 3,2 mln. karių šalia Sovietų Sąjungos sienos, taip pat apie milijoną sąjunginių ir satelinių šalių karių. Puolime taip pat turėjo dalyvauti Slovakija ir Rumunija. Šiaurėje į puolimą turėjo įsijungti Suomija.

Fiureriui patvirtinus operacijos planą, į SSRS oro erdvę ėmė dažnai įskristi vokiečių lėktuvai. 1941 balandžio 15 d. vokiečių lėktuvas Junkers Ju 86, įskridęs į SSRS oro erdvę buvo pastebėtas ir numuštas rusų naikintuvų. Lėktuvo pilotai iššoko su parašiutais, o nusileidę buvo sulaikyti ir apklausti. Jie aiškino, jog pasiklydo skrisdami į Krokuvą, kuri buvo okupuota vokiečių. Tačiau tokia versija buvo sunku patikėti, nes lėktuvas buvo numuštas skrendantis už 200 km nuo Krokuvos, giliai SSRS viduje.

Iš tikrųjų pilotai tarnavo vokiečių dalinyje vardu „Rowel“, kurio pilotai slapta fotografavo ir rinko informaciją apie SSRS pajėgumus pasienyje, taip palengvindami pasiruošimą vokiečių įsiveržimui. Prie jų prisidėjo dar daugybė žvalgų ir agentų, be perstojo tyrinėję vietoves, rinkę kitą svarbią informaciją.

Vokietijos kariuomenės judėjimas ir žvalgybinė veikla nebuvo nepastebėti sovietų žvalgybos. Sovietų vadovybei apie planuojamą puolimą pranešė taip pat ir britų bei JAV žvalgybos.[9] Dar gerokai prieš įsiveržimą SSRS agentas Ričardas Zorgė pranešė, jog Vokietija telkia gausias pajėgas netoli SSRS sienos. Paskutinis jo pranešimas apie gręsiančią ataką buvo išsiųstas 1941 gegužės 30 d. – likus mažiau nei mėnesiui iki Vermachto įsiveržimo. Stalinas visa tai ignoravo. Jis net laikė visus Zorgės pranešimus specialiame segtuve, pavadintame „Pavojinga ir abejotina informacija“. Britų pranešimus apie gresiantį karą J.Stalinas laikė desperatiškomis V.Čerčilio pastangomis įtraukti sovietus į karą su Vokietija sąjungininkų pusėje. Jis nenorėjo tikėti, kad vokiečiai taip greitai sulaužys Molotovo-Ribentropo paktą. Negana to, jis be perstojo į Vakarus naciams siuntė grūdus, nikelį, naftą ir kitas karui tęsti būtinas medžiagas.

Nors Vokietijos kariuomenė galėjo būti didesnė už Sovietų Sąjungos vakariniuose regionuose disluokuotus kariuomenės garnizonus, tačiau bendras sovietų karių skaičius buvo didesnis nei tas, kurį galėjo mobiliuoti Vokietija ir jos sąjungininkai. 1941 m. birželį Raudonoji armija galėjo mobilizuoti beveik 5 mln. karių, tačiau tam reikėjo pajėgas permesti iš Sibiro, Vidurinės Azijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų, kur jos buvo laikomos gynybai nuo Japonijos. Didžiausiu sovietų trūkumu buvo jos vadovybės taktinis nepasiruošimas Vokietijos puolimui, karininkų trūkumas ir vadovavimo nelankstumas. Po didžiųjų valymų 1937 m. Stalinas sustiprino savo pozicijas Sovietų Sąjungoje, tačiau buvo įkalinti ir nužudyti tūkstančiai Raudonosios armijos karininkų, tarp jų ir gabūs generolai, tokie kaip M.Tuchačevskis.

Karo veiksmai[taisyti | redaguoti kodą]

Įsiveržimas[taisyti | redaguoti kodą]

Rytų frontas 1941 m. birželio 22 d. – rugpjūčio 25 d.

Pirmieji Vokietijos ir jos sąjungininkių daliniai SSRS sieną kirto 1941 m. birželio 22 d., 3:15 valandą ryto, oficialiai karo nepaskelbus. Puolimui Vokietija skyrė 150 divizijų su daugiau kaip 3.000.000 karių, tarp jų 19 tankų divizijų su 3 000 tankų, taip pat 7 000 artilerijos pabūklų ir 2 500 lėktuvų.[2]

Įsiveržimo pajėgos buvo suskirstytos į tris armijų grupes:

  • armijų grupė „Šiaurė“ puolė Pabaltijo ir Leningrado kryptimi;
  • armijų grupė „Centras“, kuri buvo stipriausia, puolė link Baltarusijos, Smolensko ir Maskvos;
  • armijų grupė „Pietūs“ puolė Ukrainoje, turėjo užimti Kijevą ir pulti toliau link Volgos ir Kaukazo.

Per pirmąsias 24 valandas daugiau kaip 1500 SSRS lėktuvų buvo sunaikinti dar net nespėję pakilti (apie 300 numušti ore), o po savaitės Ašis jau buvo prasiskverbusi daugiau kaip 300 kilometrų į SSRS gilumą. Frontas driekėsi daugiau kaip 2 900 kilometrų.

Toks staigus, plataus masto puolimas užklupo Sovietų Sąjungą visiškai nepasiruošusią – karių trūko visose gynybos grandyse, o karo pradžioje keturiems Raudonosios Armijos kariams vidutiniškai tekdavo vos vienas ginklas. Dėl tokios prastos kariuomenės parengties bei SSRS generolų negebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus, Raudonosios Armijos daliniai buvo priversti nuolat atsitraukti. Pirmosiomis savaitėmis Vermachtas nesulaukė Raudonosios Armijos pasipriešinimo. Vienintelis netikėtumas privertęs juos kiek sulėtinti tempą buvo prasti SSRS keliai.

Kuo toliau į SSRS gilumą Vermachtas žygiavo, tuo daugiau problemų iškildavo – frontas taip išsiplėtė ir nutolo nuo Vokietijos, kad dalinius tapo vis sunkiau aprūpinti amunicija, maistu ar medikamentais. Pasipriešinimas taip pat nuolat didėjo.

Prūsų kilmės vokiečių generolo Guderiano išrastas Žaibo karas (vok. Blitzkrieg), puikiai pasiteisinęs kampanijoje prieš Prancūziją, o pirmaisiais mėnesiais vykdant operaciją „Barbarosą“ dar kartą puikiai pasiteisino – per mažiau kaip mėnesį (iki 1941 m. liepos 9 d.), vokiečių kariuomenė užėmė Smolenską – paskutinį didelį miestą prieš Maskvą. Iki rudens buvo užimtas Kijevas ir apsuptas Leningradas. Vermachtą nuo Maskvos skyrė 315 kilometrų. Tačiau nuolat didėjant SSRS pasipriešinimui, o fronto linijai be perstojo plečiantis ir tolstant nuo Vokietijos, karas ėmė strigti. Kai kurie generolai nuo pat pradžių nepalaikė A. Hitlerio idėjos pulti trim kryptimis, mat toks puolimas fronto liniją padaro pernelyg ilgą, keldamas rimtų armijų aprūpinimo problemų.

Vis dėlto, įvertinęs esamą padėtį, Hitleris priėmė sprendimą nepulti Maskvos, o visas pajėgas siųsti į Ukrainą, kurioje gausu grūdų ir kitų maisto produktų. Savo sprendimą jis grindė tuo, jog jei Vokietija ir toliau laikysis esamo plano, kariai mirs iš bado, kaip kad mirė ankstesniame kare. Visa Ukraina buvo užimta rudenį. Būtent tuomet – kai Vermachtas vėl patraukė link Maskvos, prasidėjo ruduo – nuolat lyjantys lietūs žemę pavertė nepravažiuojamu purvynu, kuriame strigo visa vokiečių technika – motociklai, sunkvežimiai, net tankai. Daliniai, vietoj įprastinių 25-30 kilometrų per dieną sugebėdavo įveikti tik 5-8 km. Puolimas ėmė vėluoti.

Įvykių priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

SSRS nesėkmių priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Istorikai išskiria dvi pagrindines priežastis, kurios leido Vokietijai taip toli nužygiuoti į SSRS gilumą. Pirmoji – Vokietijos technika buvo žymiai pranašesnė, taip pat daliniai turėjo galingą aviacijos (Liuftvafės) palaikymą. Generolai ir kariai per dvejus karo metus Vakarų Europoje turėjo sukaupę didelę patirtį (6-oji armija, vadovaujama F. Pauliaus ir priklausiusi armijų grupei „Pietūs“ buvo sudaryta tik iš veteranų). Vokiečiai ilgą laiką naudojo savo sukurtą Žaibo Karo (vok. Blitzkrieg) taktiką, kuri leido net neturint kiekybinio pranašumo, laimėti beveik kiekvieną mūšį.

Antroji priežastis – SSRS nebuvo pasiruošusi karui, nes J. Stalinas netikėjo pranešimais, jog Vokietija telkia gausias pajėgas SSRS pasienyje, bei ignoravo puolimo datą. Tai leido vokiečiams beveik be vargo užimti milžiniškas teritorijas karo pradžioje.

Vokietijos nesėkmių priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Vokietija turėjo galingesnius tankus, didesnę patirtį turinčius generolus ir karius, o per kelis mėnesius, naudodami savo pačių išrasto Žaibo karo metodus, sugebėjo užimti milžinišką SSRS teritoriją, ir beveik pasiekti Maskvą. Tačiau keletas taktinių vokiečių generolų klaidų, prastas oras ir Fiurerio užsispyrimas sužlugdė operaciją.

Daugelis generolų nepalaikė A. Hitlerio sumanymo pulti trim kryptimis – toks puolimas kėlė rimtų aprūpinimo problemų, be to, esant reikalui buvo sunkiau atsiųsti pastiprinimą. Prie nesėkmės prisidėjo ir Fiurerio sprendimas atidėti Maskvos puolimą – visos pajėgos buvo pasiųstos užimti Kijevą.

Vokiečiai, pripratę prie gerų, Fiurerio liepimu, pastatytų kelių ir greitkelių (Vokietija – pirmoji pasaulyje šalis nutiesusi greitkelį. Pirmasis atidarytas 1934-ųjų gegužę), įsiveržę į SSRS turėjo judėti žvyrkeliais arba dar blogesnės būklės keliais. Tai neleido vokiečiams judėti taip sparčiai, kaip numatyta. Be to, Vermachtui judant link Maskvos prasidėjo stiprių liūčių sezonas, rusų vadinamas „rasputica“ – lietūs pavertė kelius ir laukus purvynu, kuriuose strigo visa vokiečių technika. Pasiekus Maskvą prasidėjo žiema (viena šalčiausių amžiaus žiemų). Vokiečiai, nepripratę prie tokio šalčio, nebuvo aprūpinti tinkama apranga, nes Vokietijos generolai ir A.Hitleris tikėjo, kad karas bus baigtas prieš prasidedant žiemai.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. [http://www.operationbarbarossa.net/slovakian-forces-operation-barbarossa-june-july-1941/ www.operationbarbarossa.net THE BELLIGERENT’S FORCES; OPERATION BARBAROSSA JUNE – JULY 1941]
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 World War II." Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2012
  3. М. И. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. Советский Союз и борьба за Европу: 1939—1941. — М.: Вече, 2000
  4. Pgl. Andreas Hillgruber: Noch einmal: Hitlers Wendung gegen die Sowjetunion 1940. In: Geschichte in Wissenschaft und Unterricht. Ernst Klett Verlag, 33. Jahrgang 1982, S. 217.
  5. Roberts, Cynthia (1995). "Planning for War: The Red Army and the Catastrophe of 1941". Europe-Asia Studies 47 (8). P.30.
  6. Shirer, William (1990). The Rise and Fall of the Third Reich: A History of Nazi Germany. Simon & Schuster. P. 668–669. ISBN 0-671-72868-7.
  7. William L. Shirer, History of the Third Reich, p. 868
  8. Žr., pvz., G. Koch, A. Philipp: Handbuch für den Geschichtsunterricht. Quelle & Meyer Verlag, Leipzig ²1921; Heinrich Claß: Deutsche Geschichte (1909) 18. Auflage. 1939, S. 23; Richard Suchenwirth: Deutsche Geschichte: Von der germanischen Vorzeit bis zur Gegenwart. Georg Dollheimer Verlag, Leipzig 1934 (Neuauflagen bis 1942).
  9. 9,0 9,1 slaptai.lt G. Aukštuolis Puolimo planas buvo pavadintas Šventosios Romos imperijos vokiečių karaliaus garbei
  10. Winston Churchill, The Second World War , Vol. 5: Germany Drives East, p. 328

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Barbarosos operacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka