Fiat C.R.20

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
FIAT CR.20
Fiat C.R.20 Aviano, 1936.jpg
Tipas Naikintuvas
Gamintojas FIAT
Kūrėjas Celestino Rosatelli
Gamybos metai 1927-1931 m.
Pirmas skrydis 1926 m. liepos 19 d.
Pradėtas naudoti 1927 m. (Italija)
Baigtas naudoti 1941 m. (Paragvajus)
Būsena Nenaudojamas
Pagrindiniai naudotojai Italijos vėliava Italija
Lietuvos vėliava Lietuva
Austrijos vėliava Austrija
Paragvajaus vėliava Paragvajus
Vengrijos vėliava Vengrija
Lenkijos vėliava Lenkija
TSRS vėliava TSRS
Pagaminta vnt. ~250 CR.20

~ 46 CR.20 Idro
~ 235 CR.20bis

~ 204 CR.20 Asso
Vieneto kaina ~ 15.000 JAV dolerių (1927 m.)

FIAT CR.20 (taip pat naudojamas kodas C.R.20) buvo Celestino Rosatelli sukonstruotas ir Italijos Karalystės koncerno FIAT XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje gamintas dvisparnis vienvietis naikintuvas, naudotas ir Lietuvos karo aviacijoje.

Modelis CR.20 buvo tarpukario Italijos dvisparnių naikintuvų serijos CR.42, G.50, G.55 pradininku.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

CR.20 buvo labai gili ankstesnio Celestino Rosatelli kūrinio CR.1 modifikacija su galingesniu varikliu, perdirbtu fiuzeliažu, perprojektuotais sparnais, kuriems buvo pritaikyta tuo metu populiari biplano konfigūracija (abu orlaivio sparnai montuojami tiksliai vienas virš kito (angl. sesquiplane)). Į orlaivį buvo montuojamas vandeniu aušinamas 460 AG (343 kW) Fiat A.20 "V" raidės formos 12 cilindrų skysčiu aušinamas vidaus degimo variklis.

Viršutiniai sparnai buvo 9,8 m., o apatiniai – 6,82 m. ilgio. Plono profilio sparnų plotis siekė 1,625 m, o skersinis „V“ – 1°20'. Nešantieji ir judantys paviršiai buvo gaminami iš plieno ir diuraliumino, aptraukti drobe. Orlaivyje buvo montuojamas vidinis kuro bakas, kurį, gaisro atveju, buvo galima atjungti ir išmesti. Pagal sparnų konstrukciją orlaivis buvo ne dvisparnis, o pusantrasparnis (apatiniai sparnai ženkliai trumpesni nei viršutiniai). Sparnų dėžutės tvirtumą užtikrino tuo metu novatoriška ir gerai užsirekomendavusi „Worreno kostrukcija“ – „W“ raidės forma, vandens lašo skerspjūvio vamzdiniais spyriais sujungti sparnai. Eleronai buvo balansuoti stambiais, virš sparno išsikišusiais balansyrais.

Fiuzeliažas buvo gaminamas iš suvirintų plieninių vamzdelių, sujungtų aliuminio strypais, aptrauktų drobe. Lėktuvo nosis buvo dengta aliuminio skarda.

FIAT CR.20 priekinė dalis

Važiuoklė buvo atviro tipo, iš plieninių vamzdelių su aliejiniais amortizatoriais ir ratų stabdžiais. Galinė pačiūža buvo gaminama iš plieninio vamzdžio su guminėmis pagalvėlėmis.

Ginkluotę sudarė su propeleriu sinchronizuoti du po variklio dangčiu montuojami 7,7 mm kalibro Vickers aviaciniai kulkosvaidžiai. Buvo numatyta galimybė dar du kulkosvaidžius montuoti abipus fiuzeliažo. Vieni šaltiniai teigia, kad orlaiviuose taip pat buvo įrengti bombolaidžiai, kuriais galima buvo paleisti 2 po 12,5 kg sveriančias bombas,[1][2] nors Karo aviacijos dirbtuvėse pildytuose priėmimo–perdavimo aktuose nepažymėta, kad Fiat C.R. 20 būtų įrengta bombardavimo įranga.[3][4][5][6]

CR.20 eksploatacija Lietuvoje parodė, kad kulkosvaidžių sinchronizatoriai buvo nepatikimi – dėl jų buvo sudaužyti bent du lėktuvai, žuvo du pilotai, dar keletas lėktuvų buvo smarkiai apgadinti.[7] Kiti FIAT CR.20 technologiniai trūkumai buvo susiję su galimybėmis manevruoti – esant didelei apkrovai, atliekant aukštojo pilotažo figūras, pikiruojant, kildavo grėsmė, kad įtampos taškuose gali lūžti naikintuvo sparnai arba nutrūkti valdymo lynai.[7]

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

FIAT CR.20 be drobės dangos (NACA Aircraft Circular No.43)

Orlaivis pirmam skrydžiui pakilo 1926 m. liepos 19 d. Oficialūs jo badymai tų pačių metų rugsėjį įvyko Montecello aerodrome prie Turino. Serijinė gamyba buvo pradėta 1927 m. pradžioje.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje FIAT CR.20 buvo pagrindiniu Regia Aeronautica (Italijos Karalystės KOP) naikintuvu.

Vėliau sukonstruota dvivietė mokomoji versija CR.20B, kurioje instruktoriaus klabina buvo įrengiama už mokinio, buvo lėtesnė ~30 km/h ir galėjo pakilti į ~500 m. žemesnį aukštį. 1928 m. pradėtas gaminti hidroplanas naikintuvas CR.20 Idro buvo sunkesnis apie 200 kg, pasiekdavo tik 254 km/h greitį ir gerokai sunkiau valdomas.

Orlaiviai buvo gaminami FIAT gamykloje Turine, taip pat Aeronáutica Gabardini įmonė Cameri mieste. Aeronáutica Gabardini 1932 m. sukūrė atskirą CR.20 modifikaciją pavadinimu CR.20 Asso. Į šį modelį su kiek pakeista priekine dalimi buvo montuojama patobulinta važiuoklė, 440 AG galios Isotta-Franccini Asso Caccina variklis. Šie patobulinimai neturėjo didelės įtakos taktinėms ir techninėms charakteristikoms.

Italijoje registruoti civiliniai CR.20

Iš viso buvo pagaminta 250 vnt. CR.20/20bis/20AQ ir 204 CR.20Asso. Regia Aeronautica CR.20 naudojo mūšiuose su Libijos sukilėliais ir Antrojo Italijos-Abisinijos karo pradžioje kaip sausumos pajėgų paramos orlaivius.[8] Regia Aeronautica CR.20 naudojo iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kol juos pradėjo keisti kitu Rosatelli kūriniu – FIAT CR.32. Kurį laiką CR.20 dar buvo naudojami mokomuosiuose Regia Aeronautica daliniuose ir akrobatinėje eskadrilėje. Paskutiniai CR.20 buvo nurašyti 1939 Ketelas šių orlaivių naudoti įvairiuose aeroklubuose.

CR.20 buvo eksportuojamas į Austriją, Lietuvą, Paragvajų, Vengriją, jo įsigijimo galimybę svarstė ir Lenkija bei SSRS.

Priešingai nei Lietuva, kuri pirko naujus CR.20, Austrija, kuriai po I Pasaulinio karo buvo uždrausta turėti savo karinę aviaciją, 1931-33 m. įsigijo jau naudotus Regia Aeronautica orlaivius: 16 vnt. CR.20bis, 16 vnt. CR.20AQ ir 4 dviviečius CR.20B. Po anšliuso, 1938 m. Liuftvafė šiuos orlaivius naudojo labai trumpą laiką ir netrukus nurašė kaip pasenusius.

Vengrija, kuriai po I Pasaulinio karo taip pat buvo draudžiama turėti savo karinę aviaciją, 1930 m. įsigijo jau vieną, o 1931 m. – dar 12 CR.20 arba CR.20bis. Vengrijos KOP ginkluotėje jie išbuvo iki 1936 m., po to keletą metų naudoti mokomuosiuose daliniuose.

1926 m., dar prieš pradedant serijinę CR.20 gamybą, SSRS KOP vykdė derybas dėl jo gamybos SSRS ir įsigijo du CR.20 bandymams, kurių metu juos lygino su vokišku Heinkel HD.37 ir čekoslovakišku Avia ВН-33. SSRS KOP už 2 vnt. neginkluotų CR.20 su aptarnavimo įranga sumokėjo 30.566,40 JAV dolerių, tačiau konkurse pasirinko Heinkel HD.37, kuris SSRS buvo gaminamas kaip N. Polikarpovo pertvarkytas I-7.[9]

Siekdamas paskatinti pardavimus FIAT koncernas 1929 m. rugpjūčio mėn. keturis FIAT CR.20 išnuomavo Lenkijos KOP komandai, dalyvavusiai 3-osiose Mažosios Antantės varžybose.[10] Skrisdama šiais lėktuvais Lenkijos komanda užėmė vienas paskutinių vietų (geriausias rezultatas – kapitono Leopoldo Pamuła užimta 9 vieta). Nusivylusi Lenkijos karinė vadovybė nutraukė derybas dėl FIAT CR.20 įsigijimo, o lėktuvai iki tų pačių metų pabaigos naudoti 1-ojo ir 2-ojo oro pulkų mokomosiose eskadrilėse, buvo gražinti į Italiją.

1933 m. 5 (kituose šaltiniuose – 7) CR.20 įsigijo Paragvajus. Šie orlaiviai buvo vieninteliai šalies naikintuvai netrukus prasidėjusiame Čako kare,[11] kuriame visi jie, išskyrus du orlaivius, sudužo dėl techninių gedimų. Paskutinį CR.20 Paragvajaus KOP nurašė 1941 m.[9]

Nuo 3 iki 8 vnt. CR.20 buvo perduota generolą Franką Ispanijos pilietiniame kare rėmusioms italų pajėgoms (Aviazione Legionaria). Šio konflikto oro mūšiuose CR.20 nedalyvavo, frankistai juos naudojo tik kaip mokomuosius.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuoju užsienio klientu, įsigijusiu CR.20, 1928 m. tapo Lietuvos karo aviacija. Iš viso buvo įsigyta 15 bazinio CR.20 modelio orlaivių ir 6 atsarginiai Fiat A.20 varikliai.[1] Priešingai nei kiti panašiu laikotarpiu įsigyti itališki lėktuvai SVA-10, kurių dalis buvo surinkta Kaune, visi CR.20 buvo surinkti Italijoje.

Lietuvos Karo aviacijos CR.20 gavo numerius nuo 30 iki 44.

Orlaivių drobe dengtos dalys iš viršaus ir šonų buvo dažomos tamsiai žalia spalva, apačia ir metalinės dalys – sidabrine spalva.

10 vnt. FIAT C.R. 20 buvo perduota 1-ajai eskadrilei, vėliau – Zoknių aerodrome prie Šiaulių įsikūrusiai 5-ąjai eskadrilei. Įgyvendinant Lietuvos kariuomenės modernizavimo planą 1938 m. balandžio 12 d. 9 penktosios eskadrilės CR.20 (gamykliniai numeriai: 30, 31, 34, 35, 36, 38, 40, 41 ir 43) buvo perduoti naujai suformuotai 7-ąjai eskadrilei, kuri buvo perkelta iš Šiaulių į Kauną. Net ir perdislokavus eskadrilę, visos atsarginės šių naikintuvų dalys buvo laikomos Zokniuose, o 7-ajai eskadrilei buvo perduoti tik svarbiausių atsarginių dalių komplektai.[12] Naikintuvai Fiat C.R. 20 nebuvo aprūpinti naktiniams skrydžiams reikalinga įranga.[13]

Šiais lėktuvais 1929 m. leitenantas Jonas Mikėnas, kapitonas Antanas Mačiuika ir kapitonas Tumavičius atliko skrydį aplink Lietuvą.

FIAT A.20 variklis

FIAT CR. 20 buvo vieni labiausiai eksploatuotų Karo aviacijos lėktuvų. 1939 m. periodinio techninės būklės patikrinimo duomenimis, vidutiniškai vienas FIAT CR. 20 buvo skraidęs 506 val.[14] Nors duomenų apie FIAT A.20 variklių resursus trūksta,[15] praktikoje jie buvo remontuojami išdirbus 100 val. Variklis, eksploatuotas 500 val., turėjo būti nurašomas kaip susidėvėjęs.[16] Atlikus kapitalinį remontą, veiklos resursą buvo numatyta pratęsti pratęstas dar apie 100 val., tačiau po to jie turėjo būti nurašyti kaip techniškai susidėvėję. Iš to galima teigti, kad 1940 m. pabaigoje – 1941 m. pirmojoje pusėje lietuviškų CR.20 variklių resursas būtų buvęs visiškai išnaudotas.[17] Sovietinės okupacijos metu Lietuvos karo aviacija dar naudojo 7 CR.20. SSRS KOP juos nurašė kaip pasenusius.

1939 m. Lietuvos kariuomenės štabo komisija, vadovaujama brigados generolo Klemenso Popeliučkos, apsvarsčiusi Lenkijos ir Vokietijos karo patirtį, kritiškai įvertino Fiat CR. 20 ginkluotę ir jo galimybes. 1940 m. balandžio mėn. Karo aviacijos dirbtuvėse buvo pradėtas į CR.20 modernizacijos eksperimentas. Lėktuvo Nr. 38 apatiniuose sparnuose buvo sumontuoti du papildomi 7,9 mm kalibro Darne kulkosvaidžiai.[18] Dėl blogų oro sąlygų ir šlapios aerodromo dangos užsitęsus šio patobulinimo bandymams, eskadrilės vadas kreipėsi į Karo aviacijos tiekimo skyriaus viršininką, siūlydamas dirbtuvėse remontuojamų CR.20 (gamykliniai Nr. 31, 34, 41) sparnuose įrengti tik kulkosvaidžių vietas ir, sulaukus bandymų rezultatų, nuspręsti dėl kulkosvaidžių montavimo.[19] Tolesnius bandymus nutraukė sovietinė okupacija.

Per visą eksploatacijos laikotarpį aštuoni Lietuvos Karo aviacijos CR.20 buvo prarasti avarijose ir katastrofose:

  • 1933 m. birželio 30 d. kapitono Igno Vyliaus pilotuojamame lėktuve Nr. 33 Palangoje vykusių šaudymo pratybų metu sugedus sinchronizatoriui kulkos nukirto propelerio mentę. Pilotas išsigelbėjo.
  • 1934 m. liepos 11 d. majoro Eugenijaus Kraucevičiaus pilotuojamame lėktuve Nr. 29 šaudymo pratybų metu sugedus sinchronizatoriui kulkos nukirto propelerio mentę. Pilotas išsigelbėjo.
  • 1935 m. vasario 11 d. lėktuvui Nr. 42, pilotuojamam leitenanto Prano Kvietinsko, skrydžio metu lūžo sparnai. Pilotas žuvo.
  • 1936 m. gegužės 24 d. lėktuvas Nr. 39, pilotuojamas kapitono Povilo Nakrošio, dėl lėktuvo gedimo (nutrūkusių valdymo lynų) perėjo į nevaldomą suktuką ir, nepavykus išlyginti, nukrito. Pilotas žuvo.
  • 1936 m. rugsėjo 25 d. lėktuvas Nr. 32, pilotuojamas leitenanto Antano Skaržinsko sudužo kitam lėktuvui pažeidus aukščio vairus. Pilotas žuvo.
  • 1936 m. spalio 15 d. leitenanto Broniaus Šabono pilotuojamam Nr. 37 skrydžio metu nulūžo sparnai. Pilotas žuvo.
  • 1938 m. balandžio 27 d. lakūno mokinio jaunesniojo puskarininkio Kazio Smetonos pilotuojamas Nr. 30 dėl pilotavimo klaidos perėjo į nevaldomą suktuką ir nukrito. Pilotas žuvo.
  • 1940 m. birželio 13 d. lakūnas mokinys eilinis Gediminas Janulevičius skrydžio metu iškrito iš lėktuvo. Nevaldomas Nr. 38 nukrito. Pilotas išsigelbėjo parašiutu.

Variantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

FIAT CR.20 schema (iš NACA Aircraft Circular No.43)
  • CR.20: bazinis modelis
  • CR.20Idro: hidroplanas su dviem plūdėmis
  • CR.20bis: vienvietis biplanas naikintuvas, su mažesniais sparnais, patobulinta važiuokle
  • CR.20bisAQ: CR.20bis su 320,7 kW (430 AG) Fiat A.20 A.Q. varikliu.
  • CR.20 Asso: vienvietis biplanas su 336 kW (450 AG) Isotta Fraschini Asso Caccia varikliu.
  • CR.20B: dvivietis mokomasis ir ryšių lėktuvas, gamintas nedidele serija.

Operatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italijos Regia Aeronautica CR.20 rikiuotė, apie 1930 m.
Austrijos vėliava Austrija
  • Austrijos KOP
Ispanijos vėliava Ispanija
  • Ispanijos KOP
Italijos vėliava Italija
  • Regia Aeronautica
  • Aviazione Legionaria
Lietuvos vėliava Lietuva
Lenkijos vėliava Lenkija
  • Lenkijos karinės oro pajėgos

Paragvajaus vėliava Paragvajus

  • Paragvajaus KOP
TSRS vėliava TSRS
  • SSRS KOP
Vengrijos vėliava Vengrija
  • Vengrijos karališkosios oro pajėgos

Techniniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tipas Naikintuvas
Ekipažas 1
Keleivinės vietos
Ilgis 6,70 m.
Aukštis 2,75 m.
Sparnų ilgis Viršutinių 9,80 m.
Apatinių 6,82 m.
Sparnų tipas Dvisparnis
Sparnų kampas
Sparnų plotas 25,65 m2
Tuščioji masė 980 kg
Pilnoji masė 1.400 kg
Maksimali masė
Variklis (-iai) 1 × Fiat A.20 V-12 tipo vandeniu aušinamas stūmuoklinis
Traukos jėga 460 AG (343 kW)
Kreiserinis greitis
Didžiausias greitis 270 km/h
Mach
Skrydžio aukštis
Didžiausias aukštis 7.500 m.
Skrydžio nuotolis 750 km
Kovinis skrydžio nuotolis
Kilimo greitis
Kuro atsargos 200 l. (2,5 - 3 valandos skrydžio)
krydžio trukmė


Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (EN) Angelucci, Enzo. The Rand McNally Encyclopedia of Military Aircraft, 1914–1980. San Diego, California: The Military Press, 1983. ISBN 0-517-41021-4.
  2. (EN) Donald, David: The encyclopedia of world aircraft. Enderby: Blitz editions, 1997. ISBN 1-85605-375-X
  3. (EN) Green, William and Gordon Swanborough. The Complete Book of Fighters. New York:Smithmark, 1994. ISBN 0-8317-3939-8.
  4. (PL) Andrzej Morgała, Samoloty wojskowe w Polsce 1924–1939, Warszawa: Bellona, 2003, s. 31-32, ISBN 83-11-09319-9, OCLC 69539914
  5. (LT) Ramoška, Gytis, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarnyboje“. Plieno sparnai, 9, 2009, p. 4.>
  6. (EN) von Rauch, Gerd. „The Green Hell Air War“. Air Enthusiast Quarterly, Number Two, 1976, pp. 207–213. Bromley, UK:Pilot Press.
  7. (LT) Sereičikas, Mindaugas, Lietuvos Karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui, Karo archyvas. 2018, 33, p. 185-230, 395-398, https://doi.org/10.47459/ka.2018.33.5
  8. (EN) Taylor, Michael J.H. Warplanes of the World 1918–1939. London: Ian Allan, 1981. ISBN 0-7110-1078-1.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Gytis Ramoška, „Mūsų Fiatai. Naikintuvai Fiat C.R. 20 Lietuvos karo aviacijos tarnyboje“. Plieno sparnai, t. 9, 2009, p. 2–13.
  2. Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m. Čikaga: Vydūno jaunimo fondas, 1986, p. 192
  3. Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 34) priėmimo–perdavimo žinios Nr. 91009, 1940 m. gegužės 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 111
  4. Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 38) priėmimo–perdavimo žinios Nr. 90804, 1940 m. balandžio 30 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 117
  5. Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 43) priėmimo–perdavimo žinios, 1940 m. birželio 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 119
  6. Lėktuvo Fiat C.R. 20 (gamyklinis Nr. 34) priėmimo–perdavimo žinios Nr. 91009, 1940 m. gegužės 14 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 111
  7. 7,0 7,1 Sereičikas, Mindaugas, Lietuvos Karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui, Klaipėdos universitetas, https://journals.lka.lt/journal/ka/article/871/file/pdf, p. 210
  8. Taylor, Michael J.H. Warplanes of the World 1918–1939. London: Ian Allan, 1981. ISBN 0-7110-1078-1.
  9. 9,0 9,1 CR.20, Airwar.ru, http://www.airwar.ru/enc/fww1/cr20.html
  10. Andrzej Morgała, Samoloty wojskowe w Polsce 1924–1939, Warszawa: Bellona, 2003, s. 31-32, ISBN 83-11-09319-9, OCLC 69539914
  11. von Rauch, Gerd. „The Green Hell Air War“. Air Enthusiast Quarterly, Number Two, 1976, pp. 207–213. Bromley, UK:Pilot Press.
  12. Technikos dalies vedėjo raštas Nr. 61514 Karo aviacijos tiekimo skyriaus viršininkui, 1938 m. birželio 30 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 194, l. 21
  13. Sereičikas, Mindaugas, Lietuvos Karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui, p. 194
  14. Karo aviacijos slaptos 7-os eskadrilės lėktuvų tikrinimo žinios, 1939 m. rugsėjo 11 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 195, l. 70
  15. Jonas Mikėnas, Aviacijos varikliai. Kaunas: Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, 1934, p. 1–193
  16. 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 30 Karo aviacijos Zoknių dirbtuvių viršininkui, 1939 m. vasario 13 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 6
  17. Sereičikas, Mindaugas, Lietuvos Karo aviacijos 7-oji eskadrilė: pasirengimas ginkluotam konfliktui, Klaipėdos universitetas, https://journals.lka.lt/journal/ka/article/871/file/pdf, p. 206
  18. Priėmimo–perdavimo žinios Nr. 90804, 1940 m. balandžio 30 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 103
  19. 7-os eskadrilės vado raštas Nr. 67 Karo aviacijos tiekimo skyriaus viršininkui, 1940 m. balandžio 12 d. LCVA, f. 531, ap. 1, b. 226, l. 102