1914 m. gruodžio mėnesį „Sopwith Aviation Company“ suprojektavo mažą dvivietį biplaną, varomą 80 AG (60 kW) Gnome rotaciniu varikliu. Jo pirminis pavadinimas buvo „Sigrist Bus“, pagal Sopwith gamyklos vadovo Fred Sigrist pavardę. Sigrist Bus pirmam skrydžiui pakilo 1915 m. birželio 5 d. ir jau šio skrydžio metu pagerino Britanijos skrydžio aukščio rekordą.[1][2]
Buvo pagamintas tik vienintelis Sigrist Bus egzempliorius, tačiau jo pagrindu įmonės konstruktorius Herbert Smith suprojektavo ir pagamino didesnį naikintuvą Sopwith LCT (angl. Land Clerget Tractor), varomą 110 AG (82 kW) galios Clerget variklio. Vėliau į orlaivį montuoti 120 AG galios LeRhône-9Jby, 130 AG galios Clerget-9Bc arba 135AG galios Clerget-9Ba rotaciniai 9 cilindrų varikliai.
Kaip ir Sigrist Bus atveju, kiekvienas viršutinis sparnas su fiuzeliažu buvo sujungtas pora trumpų spyrių, kurie, žiūrint iš priekio, sudarė raidės „W“ formą. Viršutiniai ir apatiniai sparnai tarpusavyje buvo jungiami pora ilgesnių spyrių.
Dviviečio „strutterio“ prototipas pirmą skrydį atliko 1915 m. gruodžio mėn., o oficialūs bandymai buvo baigti 1916 m. sausio mėn.[3][2]
1916 m. kovo mėn., „Sopwith“ gaminant didelę orlaivių partiją Karališkajam jūrų laivynui ir nesusitvarkant su sausumos pajėgų užsakymais, Britanijos Karo ministerija sausumos pajėgoms skirtų „Strutterių“ gamybą nurodė pradėti „Ruston Proctor“ ir „Vickers“ įmonėms. Pastarosios pirmuosius orlaivius pateikė tik rugpjūčio mėn. Dėl šio trūkumo, rengiantis Somos mūšiui, dalis britų jūrų pajėgų „Strutterių“ birželio mėn. buvo perduoti sausumos pajėgoms (70-oji eskadrilė).[4] „Strutterių“ gamybos užsakymus taip pat gavo ir kitos britų įmonės – „Fairey Aviation“, „Hooper & Co“, „Mann“, „Egerton & Co“, „Ruston“, „Proctor & Co“, „Vickers Ltd“, „Wells Aviation“ ir „Westland Aircraft“.
„11⁄2 Strutter“ buvo tradicinės konstrukcijos medinis biplanas, su drobe dengtais aerodinaminiais paviršiais.
Sparnai – dviejų lonžeronų, standinami sukryžiuotomis plieninėmis atatampomis, apatiniai jungiami prie liemens apačioje esančio plataus centroplano, kuriame įtaisytos atlenkiamos plokštelės – oro stabdžiai. Eleronai įrengti viršutiniuose ir apatiniuose sparnuose. Sparnų danga – audeklas.
Liemuo – keturių lonžeronų su 12 stačiakampių rėmų, tarp jų sukryžiuotos plieno vielos atatampos. Liemuo dengtas audeklu, kuris prie dešiniojo viršutinio liemens lonžerono suvarstomas virve, dėl to – lengvai nudengiamas. Tarp abiejų kabinų montuojamas benzino bakas.
Uodegos plokštumos – medinės konstrukcijos, dengtos audeklu, palaikomos plieno vielos atatampomis. Pilotas gali reguliuoti stabilizatoriaus kampą, taip sumažindamas apkrovą aukščio vairams.
Važiuoklė – klasikinė: spyrių sistema standinama sukryžiuotomis plieninėmis atatampomis; ratų ašį amortizuoja guminiai lynai, apvynioti ant spyrių kablių. Ratai su 700 x 100 mm padangomis, uodegoje – amortizuojantis ramstis.[5]
Piloto ir šaulio darbo vietos buvo įrengtos atskirose atvirose kabinose. Piloto vieta buvo priekyje, taip suteikiant didesnį apšaudymo lauką šauliui. Orlaivis turėjo reguliuojamo kampo uodegą ir po apatiniais sparnais sumontuotus oro stabdžius.[1][6]
Orlaiviuose „1+1⁄2 Strutter“ buvo montuojamas vienas piloto 0,303 kalibro (7,7 mm) Vickers kulkosvaidis, sinchronizuotas su propeleriu per 1915 m. gruodžio mėn. pradėtus gaminti Vickers Challenger arba Scarff-Dibovski[7][8] sinchronizatorius. Dėl sinchronizatorių trūkumo kai kurie pirmieji orlaiviai buvo gaminami tik su žvalgo kulkosvaidžiu. Vėlesniuose modeliuose buvo įrengiami Ross arba Sopwith-Kauper sinchronizatoriai. Pirmieji sinchronizatoriai nepasižymėjo patikimumu ir neretai pasitaikydavo atvejų, kai pilotas sušaudydavo savo propelerį.[9]
Prancūzijos KOP Sopwith 1 1/2 Strutter. Matosi žvalgo suporuotas kulkosvaidis ir elektros generatorius
Žvalgo kulkosvaidžiui montuoti naudotų žiedų gamyba pradžioje taip pat labai atsiliko nuo orlaivių gamybos ir todėl daugelyje pirmųjų orlaivių buvo naudojami savo gamybos, taip pat Lewis žiedai arba žiedai, nuimti nuo Nieuport orlaivių.[10]
Dviviečiai „Strutteriai“ galėjo vežti keturias po sparnais sumontuotas 25 svarų (11 kg) bombas. Jūrinėse, povandeninių laivų paieškos misijose vietoje jų buvo kabinamos dvi 65 svarų (29 kg) bombos.
Taip pat „Strutterio“ pagrindu buvo planuojamas ir lengvasis bombonešis, kuriame, panaikinus stebėtojo kabiną, būtų įrengti talpesni bakai bei, Martinsyde Elephant ir B.E.12 pavyzdžiu, būtų įrengiamas vidinis bombų skyrius, skirtas keturioms 65 svarų (29 kg) bomboms.[11][12]
Dviviečio “Strutterio“ prototipas pirmą skrydį atliko 1915 m. gruodžio mėn., o serijiniai orlaiviai Karališkosioms oro pajėgoms pradėti tiekti 1916 m. vasarį.[13] Šie orlaiviai buvo naudojami bombonešių (Caudron G.4, Breguet Bre.4) palydai.[14][15]
Clerget 9B variklis su mediniu dvimenčiu propeleriu
Pradžioje Sopwith 11⁄2 Strutter pasirodė labai gerai – kaip tik 1916 m. viduryje baigėsi vokiečių Fokker Eindecker naikintuvų technologinis dominavimas, geresnius greičio bei skrydžio nuotolio duomenis turėję „Strutteriai“ galėjo sėkmingai vykdyti patruliavimo misijas giliai Vokietijos pajėgų užnugaryje.[16] Tų pačių metų spalio mėnesį, pasirodžius pirmiesiems Albatros naikintuvams, ši britų persvara išnyko ir 1917 m. pradžioje „11⁄2 Strutter“ visais parametrais jau atsiliko nuo vokiškų naikintuvų. Padėties pakeisti nepavyko net pradėjus montuoti galingesnį – 130 AG (97 kW) galios Clerget 9B variklį.[17]
Nors dar buvo mėginimų naudoti „11⁄2 Strutter“ kaip tolimosios žvalgybos orlaivį su naikintuvų palyda, tačiau būtent šio tipo orlaiviai labai nukentėjo „kruvinojo balandžio“ metu: vien britų 43-ioji eskadrilė neteko 35 pilotų iš ją oficialiai sudariusių 32.[18][19] Paskutiniai britų pajėgų „11⁄2 Strutter“ iš fronto buvo nurašyti 1917 m. spalio pabaigoje.[18] Juos pakeitė Sopwith Camel.
Iš aktyvios fronto tarnybos nurašyti „11⁄2 Strutter“ dar kurį laiką buvo naudojami Britų salų zenitinėje gynyboje. Kai kurie dviviečiai „Strutteriai“ buvo perdaryti iš dviviečių į vienviečius, taip tikintis pagerinti skrydžio parametrus. Pertvarkymas paprastai apimdavo ir piloto kabinos pastūmimą atgal, taip pagerinant matomumą, dvejų virš propelerio arkos šaudančių piloto kulkosvaidžių įrengimą ant virš viršutinio sparno iškelto Fosterio rėmo. Tokie orlaiviai gavo pavadinimą „Sopwith Comic“.
Sopwith 1 1/2 Strutter kyla nuo Australijos KJP laivo, 1918 m.
Dalis britų Karališkųjų jūrų pajėgų „Sopwith 11⁄2 Strutter“ pateko į Viduržemio ir Egėjo jūrų frontą ir, pervadinti į „Ship‘s Strutter“ buvo naudojami lėktuvnešio orlaiviai. Visgi „11⁄2 Strutter“ netapo lėktuvnešio lėktuvais ir po to, kai jie buvo panaudoti lėktuvnešio pilotų apmokymams, buvo pakeisti į „Sopwith Pup“.
Viso Didžiojoje Britanijoje buvo pagaminta apie 1,5 tūkst. Sopwith Strutter.
Rezultatyviausias su „Sopwith 11⁄2 Strutter“ skraidęs britų asas Džofris Kukas (Geoffrey Cock) numušė 13 vokiečių orlaivių.
Amžininkų vertinimu, „11⁄2 Strutter“ buvo gana silpnos konstrukcijos ir menkai pritaikytas fronto tarnybai. Skrydyje šis orlaivis buvo labai stabilus ir todėl menkai tiko oro dvikovoms. Didelis atstumas tarp piloto ir šaulio kabinų labai apsunkindavo jų bendravimą.[5]
Didžiausiu Sopwith Strutter naudotoju tapo Prancūzijos karo aviacija (pranc. Aéronautique Militaire). 1916 m. pradžioje aiškėjant, kad senesnieji, stumiančiais propeleriais varomi ir 110–120 km/h greitį pasiekiantys Farman ir Breguet bombonešiai ir žvalgybos orlaiviai dėl technologinės pažangos tampa beviltiškai pasenusiais, o juos pakeisti turėję traukiančiu propeleriu varomi orlaiviai, tokie kaip Nieuport 14, nerodo pageidaujamų charakteristikų, tų pačių metų gegužės mėn. Prancūzijos kariuomenė įsigijo Sopwith Strutter licenciją.
Gamyba vyko Prancūzijos gamyklose, buvo gaminami trys variantai: dvivietis žvalgybinis orlaivis SOP. 1A.2, dvivietis bombonešis SOP. 1B.2 ir vienvietis naikintuvas SOP. 1B.1.[20][21] Iš viso Prancūzijoje buvo pagaminta nuo 4,2 tūkst iki 4,5 tūkst. vnt. Sopwith Strutter. Orlaivius gamino keletas įmonių:
Prancūzijos KOP Sopwith Strutter, matomi šaulio kulkosvaidžiai ir elektros generatorius
Société anonyme Darracq: 755 vnt.
Société anomyme des appareils d’aviation Hanriot: 840 vnt.
Établissements d’aviation Robert Esnault-Pelterie: 735 vnt.
1917 m. jais buvo apginkluotos 74 prancūzų žvalgybinės eskadrilės, o net ir 1918 m. pradžioje jie buvo naudojami 2/3 visų Aéronautique Militaire eskadrilių. 1917 m. pradžioje Sopwith Strutter pradėjo atsilikti nuo naujų vokiškų lėktuvų – lakūnai ironizavo, jog „struteris“ tetinkąs oro turizmui, o ne kovai. Tuo metu „struteris“, galintis pakelti 30 kg bombų ir pasiekti 150 km/h greitį nebegalėjo būti lyginamas su vokiškais analogais, pakeliančiais 120 kg bombų ir skrendančiais 175–200 km/h greičiu. 1917 m. gruodžio mėn. Prancūzijos Aeronautikos pakomisijės pirmininkas Nacionalinės Asamblėjos deputatas d’Aubigny parlamento pirmininkui pateikė dramatišką pranešimą, jog „turime tokią pat „Sopvičiaus“ krizę, kokia buvo „Farmano“ krizė – visa tai turės tragiškas karines ir finansines pasekmes“, nes atgyvenusioms konstrukcijoms išleistos milžiniškos lėšos, o naujų nėra sukurta.[5]
Sopwith 1B2 Strutter iš galo
Prancūzijos Aéronautique Militaire „struteriai“ buvo naudojami žvalgybos, artilerijos koregavimo ir fronto bei pramonės objektų bombardavimo misijoms. Naikintuvo vaidmenyje orlaivis pasirodė labai prastai ir patyrė daug nuostolių kovose su vokiečių naikintuvais. Naikintuvu Sopwith Strutter numušta mažiau priešo orlaivių nei bet kuriuo kitu I Pasaulinio karo laikų Prancūzijos KOP orlaiviu.
1917 m. pabaigoje „strutterių“ gamyba Prancūzijoje buvo sustabdyta, juos pakeitė žymiai galingesni Breguet 14 A.2 ir B.2, „Salmson“. 965 žvalgybiniai lėktuvai ir 191 bombonešis teisiai iš gamyklos chechų buvo nusiųstas į atsargą.[22] Dalį jų kitų metų pavasarį pavyko parduoti JAV ekspediciniam korpusui. 1918 m. balandžio 1 d. Prancūzijos kariuomenės fronto daliniuose dar buvo 395 žvalgybiniai ir 47 bombonešiai „Strutter“.[22] Paskutiniai „strutteriai“ iš fronto dalinių buvo nurašyti 1918 m. viduryje, o aviacijos mokyklose naudoti ir po karo pabaigos.
JAV ekspedicinio korpuso Sopwith 1 1/2 Strutter rikiuotė
Trečiuoju pagal dydį „Sopwith 11⁄2 Strutter“ operatoriumi 1917–1918 m. tapo Jungtinės Amerikos Valstijos. Iš viso savo ekspediciniam korpusui Europoje JAV iš Prancūzijos įsigijo 384 žvalgybinius orlaivius SOP. 1 A2 ir 130 vienviečių bombonešių SOP. 1 B1.[23]
Dauguma jų buvo naudojami mokymo tikslais, nors atskiri daliniai, pvz. 90-oji oro eskadra, juos, kaip laikiną priemonę, naudojo ir karinėse operacijose. Kaip lėktuvnešių aviaciją pirmaisiais pokario metais „Sopwith 11⁄2 Strutter“ naudojo ir JAV laivynas.[24]
Ketvirtuoju pagal dydį „Sopwith 11⁄2 Strutter“ operatoriumi 1918 m. pavasarį tapo Rusija. 1916 m. pabaigoje Rusijos Imperijos KOP kartu su kitais lėktuvais iš britų užsakė didelę partiją „Sopwith Strutter“, pirmieji kurių į Archangelską buvo atvežti 1917 m. kovo mėn. Kartu bvo oranizuota ir pilotų mokykla, kur rusų lakūnus mokė britų instruktoriai.[22] Iš viso tokiu būdu Rusiją pasiekė apie 120–140 orlaivių. Dalis užsakytų lėktuvų buvo paskandinti vokiečių povandeninių laivų kartu su juos vežusiais laivais. Nuo 1917 m. iki 100 šių orlaivių pagal licenciją buvo pagaminta „Dux“ ir „Lebedev“ gamyklose,[25] dalis jų – jau po Spalio perversmo.[22] Vėliau, Pilietinio karo metu, juos naudojo tiek raudonieji, labai nedidele apimtimi – ir baltieji (generolo Kolčiako pajėgos).[22]Rusijos pilietinio karo, Sovietų Rusijos puolimų metu po keletą šių orlaivių pateko į Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos ir net Japonijos karines oro pajėgas.
I Pasaulinio karo metu trys Belgijos KOP eskadrilės buvo ginkluotos Prancūzijoje pagamintais „Sopwith 11⁄2 Strutter“. Karo metu keletas „Sopwith 11⁄2 Strutter“, nusileidusių Nyderlanduose buvo internuoti ir vėliau naudoti šios šalies KOP (Luchtvaartafdeeling).
Latvijos kariuomenė turėjo šešis "Strutterius": vienas iš jų buvo perimtas iš vokiečių, kurie savo ruožtu jį buvo užgrobę iš bolševikų, tris, kaip paramą, 1920 m. kovo pabaigoje perdavė britai. Du kartus su tokiais orlaiviais bolševikų pilotai - Pėteris Mardoks (1919 m. liepos 19 d.) ir Vladimiras Korobovskis bei A. Joniškėnas (lietuvis) (1920 m. vasario 21 d.) perskrido į latvių pusę ir pasidavė. Su vienu jų (serijinis Nr. 2341) 1919 m. rugpjūčio 26 d. pilotas V. Jakubovs ir žvalgas F. Zutte atliko pirmąjį Latvijos karinių oro pajėgų kovinį skrydį maršrutu Krustpilis-Lyvanai-Cargrade-Krustpils, kurio metu atakavo bolševikų pajėgas ir numetė 12 bombų. Po skrydžio pilotai orlaivyje suskaičiavo penkias priešo kulkų padarytas skyles.[26] "Stutteriai" kaip Latvijos KOP mokymo lėktuvai buvo naudojami iki 1935 m., kai avarijoje buvo sudaužytas paskutinis rikiuotėje likęs orlaivis (gamyklinis Nr. A6985, karinis Nr. 13, su 130 AG Clerget varikliu).[26]
Prezidentas K. Grinius ir Karo aviacijos vadas J. Kraucevičius prie Lietuvos karo aviacijos "Sopwith 1 1/2 Strutter", 1926 m.
Lietuvos karo aviacija turėjo vienintelį „Sopwith 11⁄2 Strutter“ (Nr. A/1527) – buvusį bolševikų lėktuvą, mūšio dėl Alytaus metu kurui pasibaigus nusileidusį Lietuvos kariuomenės kontroliuojamoje teritorijoje prie Jiezno ir paimtą kaip karo grobis 1919 m. vasario 5 d. arba vasario 14 d.[5][27]
Atgabentas į Kauną, Aviacijos dalį, lėktuvas pustrečių metų gulėjo nenaudojamas dirižablio angare. To priežastis, anot J. Pyragiaus – tai, kad išardant ir rengiant transportavimui nuo nusileidimo vietos orlaivis buvo apgadintas.[28] Kita, ir labiau tikėtina, priežastis yra tai, kad 1919 m. Lietuvos kariuomenės Aviacijos dalies samdiniai vokiečių lakūnai nemokėjo ir neturėjo noro skraidyti su pasenusiu angliškos konstrukcijos lėktuvu, ir todėl su juo nemokė skraidyti ir lietuvių lakūnų.[5] „Struteriu“ pirmasis skrido buvęs caro kariuomenės kursantas, 1917 m. išmokęs skraidyti Anglijoje, karo lakūnas vyr. ltn. P. Hiksa.
Lietuvos kariuomenei atitekęs „Sopwith 11⁄2 Strutter“ buvo varomas silpnesnio, 120 AG (89 kW) galios Rhone variklio. Orlaivyje taip pat nebuvo numatyta vietos priekinio kulkosvaidžio tvrtinimui. Žvalgo kulkosvaidį, jei toks buvo, pasiėmė pasitraukdami bolševikų lakūnai. Šis orlaivis buvo iš A1511-A1560 serijos, 1916–1917 m. pastatytos „Westland Aircraft Works“, Juvilyje (angl. Yeovil), Anglijoje[27] ir, kaip vienas ankstyvesnių pavyzdžių, greičiausiai buvo pagamintas be piloto kulkosvaidžio sinchronizatoriaus ir su silpnesniu varikliu.
Sopwith „1½ Strutter“ buvo sumontuotas ir perdažytas 1921 m. liepos mėnesį. Orlaivis buvo nudažytas šviesiai ruda spalva. Abipus posūkio vairo ir viršutinių sparnų galuose buvo nupiešti balti Vyčio kryžiai. Išbandytas lėktuvas buvo pripažintas tinkamu, tačiau vėl padėtas atsargon ir naudojamas tik retkarčiais, nes jo rotacinis variklis pasižymėjo trumpu tarpremontiniu resursu. Daugiau tokių variklių ir atsarginių dalių Kaune nebuvo, todėl jį intensyviai eksploatuoti, remontuoti ir užsakinėti užsienyje atsargines dalis būtų buvę neracionalu. Be to, trečiojo dešimtmečio pradžioje ši 1915 m. konstrukcija jau buvo ir techniškai, ir moraliai pasenusi.[5]
Pirmasis Lietuvos karo aviacijos lėktuvas, „Sopwith 1 1/2 Strutter“. Nuotrauka daryta iki 1923 liepos mėn.
1928 m. rugsėjo 21 d. Kaune lankėsi Latvijos karo aviacijos delegacija, kurioje buvo pulkininkas, vėliau - generolas, Jānis Indāns, Latvijos karo atašė Lietuvoje, o nepriklausomybės kovų metu – lakūnas, skraidęs „Sopwith Strutter“. Jis paprašė leidimo paskraidyti Karo aviacijos angare laikytu, 4-ąjai eskadrilei priskirtu, tačiau keletą metų nenaudotu „Sopwith Strutter“. Lietuvos kariškiams sutikus, orlaivis buvo išridentas iš angaro, apžiūrėtas ir parengtas skrydžiui. Prieš perduodamas lėktuvą svečiui 4-osios eskadrilės vadas Leonardas Peseckas pats nusprendė jį išbandyti ore. Kartu skrido ir žvalgas leitenantas Kazys Šimkus.
Po pusės valandos skrydžio 500 m aukštyje, leidžiantis Kauno aerodrome užsidegė lėktuvo variklis. Pilotai neturėjo parašiutų. Pilotai sugebėjo išlipti ant degančio lėktuvo sparnų ir juos balansuodami priartėti prie aerodromo. Anot L. Pesecko, tik pasiekus aerodromą sprogo kuro bakas,[29] anot K. Šimkaus – lėktuvas sparnu užkabino Kauno tvirtovės forto pylimą ir abu lakūnai nukrito nuo jo sparno.[30] Abu lakūnai nukrito ant žemės iš nedideliame aukštyje apie 100 km/h greičiu skridusio lėktuvo ir atsipirko vidutinio sunkumo sužeidimais. Lėktuvas sudužo.
Manoma, kad avarijos priežastimi tapo lėktuvo valdymo ypatybės - variklis buvo be karbiuratoriaus ir variklio trauka tūpimo metu buvo reguliuojama išjungiant ir įjungiant variklį. Šį procesą sudarė dvi dalys - magnetų išjungimas ir kuro krano uždarymas. Tikėtina, kad L. Peseckas, išjungęs magnetus, neišjungė kuro padavimo. Iš pilnos kuro padavimo magistralės išsiliejęs benzinas aptaškė įkaitusias variklio skyriaus sieneles ir užsidegė.[31]
Prancūzijos KOP Sopwith 1½ Strutter, eksponuojamas Avacijos ir kosmoso muziejuje (Musee de l’Air et de l’Espace), Le Bourget, ParyžiujeUžregistruoti bent 7 šio tipo orlaiviai.[40]
Du orlaiviai, 1921 m. balandžio 9 d. užregistruotas Nr. CH-53, iš sąrašo išbrauktas 1923 m. spalio 9 d. 1923 m. gruodžio 5 d. užregistruotas Nr. CH-67, 1926 m. gruodžio mėn. išbrauktas iš sąrašo kaip parduotas į Švediją.[40]
(EN) Andersson, Lennart. „Turbulent Origins: The First 30 Years of Aviation in Afghanistan“. Air Enthusiast, No 105, May/June 2003, pp. 19–27. ISSN 0143-5450
(DE) Angelucci, Enzo, Matricardi, Paolo: Die Flugzeuge. Von den Anfängen bis zum Ersten Weltkrieg. Falken-Verlag, Wiesbaden 1976, ISBN 3-8068-0391-9
(EN) Bruce, J.M. „The Sopwith 1½ Strutter: Historic Military Aircraft No. 14 Part I.“ Flight, 28 September 1956, pp. 542–546
(EN) Bruce, J.M. „The Sopwith 1½ Strutter: Historic Military Aircraft No. 14 Part II.“ Flight, 5 October 1956, pp. 586–591.
(EN) Bruce J.M. British Aeroplanes 1914–18. London: Putnam, 1957.
(EN) Bruce, J.M. The Aeroplanes of the Royal Flying Corps (Military Wing). London: Putnam, 1982. ISBN 0-370-30084-X.
(EN) Bruce, J.M. Sopwith 1½ Strutter: Windsock Datafile 34. Berkhampstead, UK: Albatros Productions, Second edition, 1998. ISBN 0-948414-42-1.
(CZ) Čejka, Zdeněk (November 1999). „Českoslovenští letci a Sopwith 1 1/2 Strutter“. Historie a plastikové modelářství. IX (11): 18–20. ISSN 1210–1427.
(EN) Flores, Santiago A. „Skywriters: Mexican Strutter“. Aeroplane, Vol. 38, No. 5, Issue No 445, May 2009, p. 94. London: IPC. ISSN 0143-7240.
(EN) Gerdessen, F. „Estonian Air Power 1918–1945“. Air Enthusiast, No. 18, April – July 1982, pp. 61–76. ISSN 0143-5450.
(EN) Herris, Jack and Pearson, Bob Aircraft of World War I. London: Amber Books, 2010: ISBN 978-1-906626-65-5.
(EN) Jarrett, Philip. „Database:The Sopwith 1½ Strutter“. Aeroplane, Vol. 37, No, 12, Issue No 440, December 2009, pp. 55–70. London:IPC. ISSN 0143-7240.
(PL) Kopański, Tomasz Jan. Samoloty brytyjskie w lotnictwie polskim 1918–1930 . Warsaw: Bellona, 2001. ISBN 83-11-09315-6.
(EN) Lake, Jon. The Great Book of Bombers: The World’s Most Important Bombers from World War I to the Present Day. St. Paul, Minnesota: MBI Publishing Company, 2002. ISBN 0-7603-1347-4.
(LT) Peseckas L, Ant degančio lėktuvo sparno, Plieo sparnai, https://www.plienosparnai.lt/page.php?286 Peseckas, Leonardas , Karo lakūno pasakojimai. Kaunas, LAM, 2006.
(EN) Taylor, John W.R. „Sopwith 1½ Strutter“. Combat Aircraft of the World from 1909 to the Present. New York: G.P. Putnam’s Sons, 1969. ISBN 0-425-03633-2.
(EN) Thetford, Owen. British Naval Aircraft since 1912. London: Putnam, Fourth edition 1978. ISBN 0-370-30021-1.
(EN) Visatkas, C. „The Annals of Lithuanian Aviation“. Air Enthusiast, Number Twenty-nine, November 1985 – February 1986, pp. 61–66. Bromley, UK:Fine Scroll. ISSN 0143-5450.
↑Pirmasis lėktuvas, Plieno sparnai // Peseckas, Leonardas , Karo lakūno pasakojimai. Kaunas, LAM, 2006.
↑Andersson, Lennart. „Turbulent Origins: The First 30 Years of Aviation in Afghanistan“. Air Enthusiast, No 105, May/June 2003, p. 26.
↑ 33,033,133,233,333,433,5Jarrett, Philip. „Database:The Sopwith 1½ Strutter“. Aeroplane, Vol. 37, No, 12, Issue No 440, December 2009, p. 65
↑Čejka, Zdeněk (November 1999). „Českoslovenští letci a Sopwith 1 1/2 Strutter“. Historie a plastikové modelářství. IX (11): 18–20. ISSN 1210–1427.
↑Gerdessen, F. „Estonian Air Power 1918–1945“. Air Enthusiast, No. 18, April – July 1982, p. 64, 75.
↑Jarrett, Philip. „Database:The Sopwith 1½ Strutter“. Aeroplane, Vol. 37, No, 12, Issue No 440, December 2009, p. 70
↑Swanborough Gordon and Peter Bowers. United States Navy Aircraft since 1911. London: Putnam, Second edition 1976., p. 495
↑Kopański, Tomasz Jan. Samoloty brytyjskie w lotnictwie polskim 1918–1930, Warsaw: Bellona, 2001. p. 73-78
↑Flores, Santiago A. „Skywriters: Mexican Strutter“. Aeroplane, Vol. 38, No. 5, Issue No 445, May 2009, p. 94
↑ 40,040,140,240,340,4Jarrett, Philip. „Database:The Sopwith 1½ Strutter“. Aeroplane, Vol. 37, No, 12, Issue No 440, December 2009, p. 60.
↑Pagal Angelucci, Enzo, Matricardi, Paolo: Die Flugzeuge. Von den Anfängen bis zum Ersten Weltkrieg. Falken-Verlag, Wiesbaden 1976, ISBN 3-8068-0391-9, p. 182.
Latvija 1935 m.
Jungtinė Karalystė 
Prancūzija 
Jungtinės Amerikos Valstijos 
Rusija 
Lenkija
Vokietijos imperija
.jpg)
.jpg)
.jpg)
_(34729836292).jpg)
.jpg)
