Skandinavų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šiaurės germanų kalbos – arba skandinavų kalbos vartojamos Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Farerų salose, Grenlandijoje (greta Grenlandijos eskimų kalbos), Suomijoje (regionuose greta suomių kalbos, kur koncentruojasi Suomijos švedai) kaip valstybinės tų šalių kalbos. Be to jos naudojamos skandinavų išeivių gyvenamose šalyse, tai: JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Šios kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos, germanų grupei.

Rytų skandinavų pogrupio kalboms didžiulę įtaką viduramžiais darė vokiečių žemaičių kalba. Norvegų bukmolo tarmė kurią vartoja apie 90 % Norvegijos gyventojų yra daugiau artimesnė danų kalbai nei švedų kalbai, kita dalis norvegų vartoja norvegų nynorsko tarme, pastarąja kalba apie 10 % Norvegijos gyventojų. Taip atsitiko dėl sudėtingų procesų, kada ilgą laiką Norvegija buvo Danijos karalystės sudėtyje ir valstybinė kalba Norvegijoje buvo danų. Ta danų kalbos variantą Norvegijoje naudojo aukštuomenė, ji buvo mokslo įstaigų dėstoma kalba. O toli provincijoje žmonės naudojo artimus niunorsko tarmei variantus. O štai islandų kalba vystėsi vėlgi savaip. Ji kilo iš vikingų, prekeivių ir šiaip kolonistų kurie anuomet gyveno pietvakarių Norvegijoje, nors į salą kėlėsi net iš tolimesnių Skandinavijos kampelių, dabartinės Švedijos. Saloje kalba tapo izoliuota ir išlaikė daugiau senovinių formų nei žemyno kalba. Mažiau nutolo nuo savo prokalbės palyginus su Norvegų kalba kuri kaip minėta, buvo veikiama danų ir kitų kalbų. Islandų kalbai nepadarė įtakos ir saloje jau įsikūrę airių vienuoliai.

Beje, norvegai supranta beveik 90 % šnekamosios švedų kalbos, tuo tarpu švedai supranta apie 50 % ką šneka norvegai. Šių kalbu nevienodu supratimu tarp švedų ir norvegų yra aiškinama faktu, kad norvegai daugiau žino apie švedų kalba ir kultūrą, nei švedai apie norvegus. Pats žemiausias kalbų supratimo laipsnis yra tarp kalbančių švedų ir danų kalbomis. Danai supranta apie 45 % švedų šnekamosios kalbos, o švedai nutuokia tik apie 25 % danų kalboje pasakomų žodžių. Rašomąją kalba danai ir švedai supranta apie 70–90 %. Taip pat priklauso iš kokio tų šalių krašto tie žmonės yra, nes yra daug dialektų ir dialektai vieni yra tolimesni kiti artimesni tai ar kitai kalbai. Tad būna lengviau suprasti ir kitą kalbą (pvz., danų), jei žmogus gyvena Švedijos pietuose, ir jo gimtasis yra skanės dialektas, tad jis geriau supranta ir danų kalba, nei švedas iš šiaurės Švedijos kur paplites norlando dialektas.

Skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiaurės germanų kalbose skiriami du pogrupiai – vakarų ir rytų skandinavų.

Šis skirstymas bei skandinavų kalbų skaičius nėra aiškus ir kalbininkai dėl jo nesutaria. Pavyzdžiui, kai kurie[patikslinti!] net sako, kad tėra viena skandinavų kalba, kurios yra keli dialektai/tarmės (danų, švedų, islandų ir pan.); kiti sako, kad visos kalbos yra atskiros, o norvegų kalba iš tikrųjų yra dvi kalbos. Yra manančių, kad švedų, islandų, fareriečių kalbos yra atskiros, bei yra viena danų - norvegų kalba, kuri turi tris dialektus, du Norvegijoje ir vieną Danijoje. Šitoks nuomonių skirtumas yra dėl to, kad nemažai šių kalbų išsivystė iš vienos kalbos, pavyzdžiui, islandų kalba išsivystė iš kalbos skandinavų, kurie kolonizavo šią salą; vėliau, dėl prarasto ryšio su žemynine Skandinavija, ten kalba vystėsi kiek kita linkme. Tokiu pat būdu iš lotynų kalbos išsivystė ir visos romanų kalbos, tačiau jos išsiskyrė gerokai anksčiau, tad daugiau ir nutolo viena nuo kitos. Pagrindinis kriterijus skiriant kalbą nuo dialekto paprastai yra tas, ar supranta žmonės vieni kitus, kai kalba skirtingomis kalbomis; išties, skandinavai, ypač, pavyzdžiui, danai ir norvegai, supranta vieni kitus neblogai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]