Vikingų amžius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vikingų laikais sukurtas pieštinis akmuo (šved. bildstenar) Gotlande, Švedijoje.

Vikingų amžius – 793–1066 m. ankstyvųjų viduramžių laikotarpis, kuomet vikingai vykdė didelio masto grobiamuosius žygius bei kūrė savas gyvenvietes (kolonijas) Europoje bei Šiaurės Amerikoje.[1][2][3] Šis periodas prasidėjo po Didžiojo tautų kraustymosi bei germanų Geležies amžiaus. Terminas naudojamas ne tik senųjų skandinavų gimtajai Skandinavijai, bet ir užjūrio regionams, kuriuose šie įsikūrė, apibūdinti. Vikingų amžiaus skandinavai dažnai laikomi vikingais arba normanais, nors tik maža dalis jų užsiėmė plėšikavimu.[4]

Palikę savo gimtuosius kraštus Danijoje, Norvegijoje bei Švedijoje, skandinavai įsikūrė Britų salose, Airijoje, Farerų salose, Islandijoje, Grenlandijoje, Normandijoje, Baltijos regione bei Rytų Europos Dniepro bei Volgos upių pakrantėse, kur šie buvo vadinami variagais. Jie taip pat buvo kurį laiką įsitvirtinę ir Naujajame žemyne taip tapdami pirmaisiais žinomais europiečiais, pasiekusiais Šiaurės Amerikos krantus. Vikingai įkūrė keletą Europos karalysčių bei grafysčių – iškilo Salų (Suðreyjar), Orknio (Norðreyjar), Jorko (Jórvík), Danelavo (Danalǫg), Dublino (Dyflin), Normandijos bei Kijevo Rusios (Garðaríki) karalystės. Kai kurių istorikų teigimu, vikingai darė svarią įtaką ir Lietuvos karalystės formavimuisi, bet šios pozicijos pagrįstumu abejojama.[5] Vikingų amžiaus metu skandinavų gimtosios žemės taip pat buvo jungiamos į didesnes karalystes, buvo suformuota trumpai gyvavusi Šiaurės jūros imperija, kuriai priklausė dalis Skandinavijos bei Britanijos žemių. 1021 m. vikingai įveikė Atlanto vandenyną ir pasiekė Šiaurės Amerikos krantus – data buvo sukonkretinta praėjus tūkstantmečiui.

Vikingų norą plėstis bei rengti grobiamuosius žygius lėmė turtingų miestelių ir vienuolynų atsiradimas, silpna karalysčių gynybinė parengtis. Manoma, kad vikingų išvykas į užjūrio teritorijas skatino ir gyventojų perteklius savame krašte, nederlingos žemės, dėl Norvegijos suvienijimo kilę politiniai neramumai, Frankų imperijos agresyvi karinė ekspansija bei priverstinis saksonų krikštas.[6][7] Skandinavų poreikį plaukti vis tolyn lėmė ir padaryta pažanga jūreivystėje.

Ekspansijos priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikingų ekspansija Europoje VIII–XI a. Geltona spalva žymima normanų ekspansija.

Egzistuoja daugelis teorijų, bandančių paaiškinti vikingų ekspansijos priežastis, bet sutinkama, kad vienas iš esminių – siekis tyrinėti. Priešingai nei Frankų imperijoje, Anglijoje, Velse bei Airijoje buvo apstu nuolat tarpusavyje kovojančių mažų karalysčių bei grafysčių, kurios tapdavo lengvu karo grobiu užjūrio plėšikams. Gyventojų perteklius, ypač Skandijoje (dabartinėje Švedijoje), galėjo būti kitu svarbiu veiksniu, nors dalis akademikų su tuo nesutinka – pasak kritikų, būtent prasidėjęs geležies naudojimas ir moterų trūkumas, kurį sukėlė tais laikais paplitęs moteriškos lyties naujagimių žudymas,[8] buvo esminės ekspansijos priežastys. Suvienijęs Norvegijos žemes, karalius Haraldas I Gražiaplaukis daugelį žmonių ištrėmė iš savo gimtųjų žemių. Šis karaliaus sprendimas lėmė didelį kai kurių gyventojų nepasitenkinimą, o tai davė pradžią gyvenviečių steigimams naujose žemėse bei grobiamiesiems žygiams prieš patį Haraldą I.

Ankstyvoji istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikingų laikų miestai Skandinavijoje.

Anksčiausias žinomas vikingų grobiamasis žygis įvyko 789 m. Anglosaksų kronikose minimas danų būrys, kuris plaukė Portlando salos bei Dorseto link (žygis klaidingai nurodytas įvykęs 787 m.). Aplankytos karalystės pareigūnas juos palaikė pirkliais. Kuomet šis skandinavų paprašė užmokėti karaliaus numatytą prekybos mokestį, vikingai jį užmušė.[9] Sutartinai laikomasi nuostatos, kad Britų salose Vikingų amžius prasidėjo 793 m. – pagal Anglosaksų kroniką, tais metais skandinavai nusiaubė svarbų saloje įsikūrusį Lindisfarno vienuolyną.

„793 Viešpaties metai. Šiais metais virš nortumbrių žemės atėjo baisūs išankstiniai įspėjimai, labiausiai gąsdinantys žmones: tai buvo didžiuliai šviesos lakštai, lekiantys oru, ir viesulai, ir ugniniai drakonai, skrendantys dangaus skliautu. Netrukus po šių milžiniškų ženklų kilo didelis badas: ir neilgai trukus, šeštą dieną prieš tų pačių metų sausį, siaubingi pagonių vyrų įsiveržimai išprievartavimais bei skerdynėmis padarė apverktiną sumaištį Šventosios salos [Lindisfarno] Dievo bažnyčioje.“ – Anglosaksų kronikos.[10]

Anot Ulsterio analų, 794 m. įvyko rimtas Lindsfarno motininio vienuolyno Ijonos užpuolimas, o 795 m. vyko plėšikavimai šiauriniuose Airijos krantuose. Šioje vietoje vikingams įkūrus gyvenvietę, 802 m. skandinavai Ijoną puolė darkart – siaubimo metu vyko masiniai žudymai, o pati abatija buvo sudeginta ligi žemės.

Iš pradžių vikingai puldinėdavo vien Airiją, mat Anglija bei Frankų imperija buvo pajėgios apsiginti nuo vikingų antpuolių.[11] Tačiau 830 m. vikingai įgijo karinę persvarą prieš anglus, frankus bei kitus Vakarų Europos kraštus. Nuo 839 m. senieji skandinavai pradėjo naudotis susiskaldymais Frankų imperijos viduje bei kurstė Anglijos karalystes kovoms vienai prieš kitą.[11]

Vikingų ekspedicijos (mėlyna linija): žemėlapyje vaizduojamos jų kelionės per didžiąją Europos dalį, Viduržemio jūrą, Šiaurės Afriką, Mažąją Aziją, Arktį ir Šiaurės Ameriką.

Į Frankų imperijos sostą atėjus Karoliui Didžiajam, vikingų grobiamieji žygiai buvo itin pragaištingi valstybei, ypač jiems pradėjus Seinos upe skverbtis į pastarosios gilumą. Pasibaigus Karolio Didžiojo valdymui, prasidėjo dar vienas skandinavų amplūdis, kuris buvo pergalingas – 911 m. seniesiems skandinavams pavyko užkariauti dalį teritorijų ir sukurti Normandijos hercogystę. Karolis III Naivusis, siekdamas atgrasyti vikingus nuo tolimesnių puolimų, Normandijos hercogystę perleido skandinavijos vikingų karo vadui Rolo – mainais už sostą, šis pažadėjo likti ištikimas Karoliui, pasikrikštyti ir ginti Prancūzijos vakarinį regioną nuo kitų vikingų būrių antpuolių. Laikui bėgant šiame regione įsikūrę vikingai pradėjo save laikyti normanais, puoselėti savo kultūrą bei kalbą, kuri manomai kilo iš prancūzų kalbos. 1066 m. normanai vadovaujami Vilhelmo I Užkariautojo nukariavo Angliją ir tapo anglosaksų valdančiąja aristokratų klase.

Vikingai Šiaurės Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglosaksų–vikingų monetos svoris, naudotas prekybai tauriaisiais metalais ir sidabru. Jos buvo gaminamos iš švino ir sveria apie 36 g (1,3 uncijos). Radinys siekia 720–750 m. ir yra nukaldintas Kente. Jų briaunos išpuoštos punktyriniu trikampiu. Kilmė vieta – Danelavo regionas, 870–930 m.

Anglosaksų kronikose minima, kad vikingai grobiamuosius žygius į šią šalį pradėjo rengti dar 793 m., kuomet užpuolė Lindisfarno vienuolyną, saugantį šv. Kutberto relikvijas, siekdami jį apiplėšti. Šis žygis žymi „Vikingų invazijos amžiaus pradžią“ – prasidėjo pavieniai įnirtingi antpuoliai Anglijos šiauriniuose bei rytiniuose krantuose. Nors pirmieji būriai buvo nedideli, kruopštus planavimas jiems leisdavo pasiekti nemenkų pergalių. 840–841 m. vikingai dažniau puldavo žiemą, o ne vasarą, pastarąjį laikotarpį veikiau praleisdami Airijos gyvenvietėse.[12]

850 m. vikingai pirmąkart peržiemojo Taneto saloje, Anglijoje. 854 m. būrys šalyje peržiemojo darkart – šį kartą Šepio saloje, netoli Temzės žiočių. Tačiau 864 m. jie vėl sugrįžo atgal į Tanete įrengtą stovyklą.[12]

Kitais metais Didžioji pagonių armija, kurią vedė broliai vikingai Ivaras Bekaulis (Ívarr hinn Beinlausi), Halfdanas (Hálfdan), Ubis (Ubbi) bei Gutrumas (Guðrum), atvyko į Rytų Angliją. Jie tęsė kelionę per Anglijos žemes link Nortumbrijos ir užimto Jorko, kur suformavo vikingų bendruomenę, kurioje būta ir ūkininkų bei amatininkų. Dauguma Anglijos karalysčių, kuriuos anuomet buvo itin silpnos, negalėjo pasipriešinti vikingams. 867 m. Nortumbrija tapo apvienyto Danelavo, kuriame viešpatavo Ragnarsono brolių pastatytas karalius Egbertas I (Ecgberht), šiaurės karalyste. 870 m. „Didžioji saulės armija“ su vikingu Bėseku (Bægsecg) ir penkiais erlais priešakyje atvyko į Angliją. Suvieniję pajėgas su Didžiąja pagonių armija, Bėseko bei Halfdano vikingai pradėjo karinę kampaniją per beveik visą Angliją iki 871 m., kuomet šie pradėjo planuoti invaziją į Veseksą. Tačiau 871 m. sausio 8 d. Bėsekas bei erlai žuvo Ešdauno mūšyje ir vikingai pasitraukė į šiaurės Anglijoje esantį Jorviką. Vikingų padėtį apsunkino ir vis stiprėjanti Vesekso karaliaus Alfredo Didžiojo įtaka, kuris atrėmė skandinavų bandymus įsiveržti į jo šalį. Ilgainiui karalius ir jo įpėdiniai pradėjo vikingus stumti lauk ir iš Anglijos gilumos bei sugebėjo perimti Jorką, bet šį 947 m. vėl užėmė Erikas I Kruvinasis Kirvis (Eirik Blodøks).

Airija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Airiai priešinasi vikingų flotilės išsilaipinimui“, apie 1914 m. Kūrinio autorius – James Ward.

795 m. nedideli vikingų būriai pradėjo puldinėti vienuolynų gyvenvietes, įsikūrusias gėlų Airijos krante. Ulsterio analuose paminėta, jog 821 m. senieji skandinavai užpuolė Houto miestą ir „paėmė didelį moterų skaičių į nelaisvę“.[13] Nuo 840 m. vikingai Airijos krante pradėjo statyti pirmąsias įtvirtintas stovyklavietes Dubline, skirtas peržiemojimui.[14] Ilgainiui jų puldinėjimai tapo didesnio masto, buvo skverbiamasi į Airijos gilumą, kur apiplėštos Armos, Klonmaknoiso, Glendaloho, Kelso, Kildero vienuolynų gyvenvietės, senieji Bru na Boino antkapiai.[15] Istoriniuose šaltiniuose minimas vikingų vadas Torgestas (Thurgestr), kuris rengė grobiamuosius žygius po visą vidurio Airiją ligi 845 m., kuomet šį galiausiai nužudė Maelis Sehneilas I (Máel Sechnaill).

853 m. vikingų vadas Amlaibas, kitaip dar žinomas kaip Olafas (Óláfr), tapo pirmuoju Dublino karaliumi. Jis valdė drauge su savo broliais Imaru (tapatinamas su Ivaru Bekauliu) bei Oislu (Auðgísl). Per ateinančius dešimtmečius, tarp vikingų ir airių vyko nuolatinės kovos. Tarpusavyje kariavo ir dvi vikingų grupės – juodieji (Dubgaill) ir baltieji (Finngaill). Kartais šie sudarydavo trumpalaikes karines sąjungas ir su airių karaliais. 866 m. karalius Aedas Findliatas šiaurinėse valdose sudegino visas pajūryje įrengtas vikingų tvirtoves.[16] Iš Dublino vikingai galutinai buvo išstumti 902 m.[17]

Škotija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors istorinių šaltinių išlikę nedaug, manoma, kad vikingai pirmąjį reidą į Škotiją surengė šventojoje Ijonos saloje 794 m., praėjus metams po užpuolimo kitoje šventojoje Lindisfarno saloje, Nortumbrijoje.

839 m. per Tėjaus bei Erno upes įsiveržė didelis normanų laivynas ir nukako ligi pat Fortriu karalystės, gyvavusios piktų žemių epicentre. Mūšyje jie nugalėjo piktų karalių Ueną (Eogán Mac Óengusa), jo brolį Braną ir Dalriados karalių Aedą (Áed mac Boanta) kartu su daugeliu kitų piktų vadų. Po vikingų puolimo piktų lyderių klanas, o kartu su jais – ir pažangi to meto karalystė, kuri nuo Enguso I (Óengus) laikų buvo stabili valstybė ir klestėjo daugiau nei 100 metų, žlugo.

870 m. prie Klaido užutėkio gyvenę senosios šiaurės britai taip pat patapo vikingų taikiniu. Tvirtovę, esančią Altkluto viršuje, buvo apgulta vikingų būrio, kuriam vadovavo karaliai vikingai Amlaibas ir Imaras. Po keturių mėnesių sugedo vandens tiekimas ir tvirtovės gynėjai pasidavė. Šaltiniuose minima, kad vikingai į Airiją pargabeno didžiulį grobį britų, piktų ir anglų belaisvių. Tarp kalinių galėjo būti valdančioji Altkluto šeima, įskaitant karalių Arfgalą (Arthgal ap Dyfnwal), kuris kitais metais buvo nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis. Altkluto žlugimas pažymėjo naują karalystės istorijos etapą: pertvarkytos karalystės sostinė buvo perkelta maždaug 20 km į Govano ir Partiko apylinkes (dabartiniame Glazge) ir tapo žinoma kaip Stratklaido karalyste, kuri išliko pagrindine regiono politine žaidėja ateinančius 150 metų.[18]

Islandija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąkart į Islandiją vikingai atplaukė 985 m., kuomet šie bandė pasprukti nuo karaliaus Haraldo I Gražiaplaukio. Islandų sagose minima, kad šalį įkūrė iš Farerų salų atvykęs senovės skandinavų vikingas Nadodas (Naddoðr). Nors kraštas ir nederlingas, žemės buvo tinkamos ganykliniam ūkininkavimui. Anot Eiriko Rudojo (Eiríkr inn rauði) sagos, Eirikas buvo ištremtas iš Islandijos ir dėl šios priežasties nusprendė plaukti į Vakarus, kur pirmasis atrado Grenlandijos salą.

Kvenlandija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kvenlandija yra senasis dalies Skandinavijos ir Fenoskandijos žemių pavadinimas, kraštas minimas senovės anglų rašytiniuose šaltiniuose IX a. remiantis norvegų keliautojo Otaro (Ottar fra Hålogaland) liudijimais.[19] Kvenlandija, kartais vadinta kitais panašiais pavadinimais, taip pat randama senovės skandinavų, ypač islandų, šaltiniuose. Visi išlikę skandinavų šaltiniai, minintys Kvenlandiją, siekia XII–XIII a., bet bent dalis jų yra senųjų tekstų perrašymai.

Pabaltijys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Estija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iru tvirtovė Šiaurės Estijoje.

Estija vikingų amžiaus laikotarpiu buvo finais apgyvendinta teritorija, kuri buvo padalinta į du svarbius kultūrinius regionus – salų bei žemyninį, – kurie iš esmės atitinka istorinį Estijos padalijimą į šiaurę bei pietus. Šios dvi kultūrinės teritorijos skyrėsi ir savo nepastoviais politiniais saitais.[20] Vikingų amžius Estijoje laikomas Geležies amžiaus dalimi, kuris prasidėjo apie 400 m. ir baigėsi 1200 m. netrukus po to, kai Eriko kronikoje minimas estų piratų būrys 1187 m. užpuolė Sigtunos miestelį.[20]

Estai rašytiniuose senovės skandinavų šaltiniuose apibūdinami kaip piratai. Danų kronikininkas Saksas Gramatikas (Saxo Grammaticus) estus mini dalyvavus Brovalos mūšyje.[21] Islandų istorikas Snoris Sturlusonas (Snorri Sturluson) Inglingų sagoje minimi, kaip VII a. Švedijos karalius Ingvaras (Yngvarr) patruliavo savo karalystės krantus ir kovėsi su piratais iš Estijos (Estland). Pasak sagos, legendinis karys įsiveržė į Estiją, kur jį mūšio metu nukovė šio krašto vyrai su didžia kariuomene. Po mūšio karalius Ingvaras buvo palaidotas netoli Estijos kranto, o patys švedai sugrįžo namo.[22] Njalso sagoje kalbama apie 972 m. tarp estų bei islandų vikingų įvykusį mūšį Saremos saloje.[23]

Dabartinės Estijos teritorijoje gyvavusi visuomenė, ekonomika, apgyvendinimas bei kultūra daugiausiai yra archeologinių šaltinių tyrinėjimo objektas, mat rašytinės informacijos apie estus išlikę nedaug, o ir ši ne itin gausi. Vikingų laikotarpis krašte lėmė radikalius pokyčius visuomenėje.[24]

Baltai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skandinavų vikingai rytiniame Baltijos pajūryje pradėjo lankytis nuo VIII a. pab., kur vėliau jie galimai perėmė ir gintaro prekybos kontrolę. Sembos pusiasalyje rasti palaidojimai laivuose, būdingi VIII–XI a. vikingams. Vikingų kolonija čia gyvavo iki XII a. pr., kol galutinai užako pietinėje Kuršių nerijos dalyje buvęs Brokisto sąsiauris. Netoliese buvo IX a. pr. įkurtas svarbus Gintaro kelio prekybos centras Kaupas, kurį veikiausiai įkūrė išeiviai iš Gotlando. XI a. pr. jį sunaikino danai. Manoma, kad IX a. vikingai Kurše buvo pastatę bažnyčią.[25] Senovės skandinavai skirtingais laikotarpiais buvo įsikūrę pietrytinėje Baltijos pakrantėje – senprūsių Drūsenyje, Kaupe ir Viskiautuose, kuršių Palangoje[26] bei Gruobyne. Jie gyveno ir Kuršių nerijoje – Karalių kalnais (Korallen-Berge) vadinamoje vietoje.

Saksas Gramatikas aprašė, kaip karaliaus Haraldo I Mėlyndančio vietininkas Norvegijoje jarlas Hakonas (Hákon jarl) apie 970 m. užpuolė sembus. Norėdamas, kad skandinavų kariai kautųsi iš visų jėgų, šis nurodė sudeginti ant kranto ištrauktus savo laivus. Po sembų pralaimėjimo vikingai vedė žuvusių priešų žmonas ir pasiliko gyventi nukariautame krašte. Šį danų istoriko pasakojimą patvirtina ir archeologiniai radiniai. Sembų ir kuršių teritorijose ilgam įsitvirtinti danų karaliams nepavykdavo: apie 1080 m. sembus ir kuršius darkart bandė nukariauti Knutas IV Šventasis (Knud IV den Hellige). 1161 m. vieną iš paskutinių danų žygių prieš kuršius surengė karalius Valdemaras I Didysis (Valdemar I den Store).[27] Danijos bandymai įsigalėti baltų žemėse tęsėsi iki XIII a. – valdant karaliui Valdemarui II Nugalėtojui (Valdemar II Sejr), šalis 1210 m. surengė paskutinį karo žygį į Sembą.[5] 1231 m. į danų duoklininkų sąrašą (Kong Valdemars Jordebog) įtraukta daugelis baltų žemių, tarp kurių minima ir Lietuva (Littonia).[28][29]

Labiausiai iš baltų genčių grobiamaisiais reidais pasižymėjo kuršiai, kurie buvo puikūs kariai, jūrininkai bei piratai.[30] Jie dažnai dalyvaudavo vikingų tarpusavio karuose ir kūrė sąjungas su švedų, danų bei islandų vikingais. Apie 1157 m. parašyta „Gija apie Norna-Gestą“ (Norna-Gests þáttr) mini maždaug 750 m. dabartinės Švedijos pietinėse žemėse įvykusį įnirtingą bendrą kuršių bei kvenų puolimą, kurio metu šie puolė legendinio Danijos ir Švedijos karaliaus Sigurdo Žiedo valdas:

„Sigurdo Žiedo (Sigurðr) ten nebuvo, mat jis gynė savo šalį, Švediją (Svíþjóð), nes siautėjo kuršiai (Kúrir) ir kvenai (Kvænir).“[31]

Kuršiai taip pat yra minimi dalyvavę legendiniame Brovalos mūšyje. Vendelio amžiaus metu kuršių pagrindinis prekybos centras buvo įkurtas Gruobyne, dabartinėje Latvijoje. X–XIII a. svarbiu kuršių politiniu, ekonominiu bei kultūriniu centru buvo ir Palanga.[32] Egilso sagos 46 skyriuje apibūdinama vikingų vadų Torolfo (Thorolf) bei Skalagrimsono (Egill Skallagrímsson) vykdyta ekspedicija, kurios metu aplankytas ir Kuršas. Manoma, jog kuršiai taip pat dalyvavo Sigtunos puolime 1187 m. Kuršiai kūrė ir laikinąsias gyvenvietes Rygoje bei užjūrio teritorijose – Rytų Švedijoje, Gotlande,[33] Bornholme. Tarp 1170 ir 1230 m. jie plėšikavo danų bei švedų pakrantėse, grobė sidabrą, bronzą, kitus turtus. Taip pat kuršiai dažnai į nelaisvę imdavo švedų moteris bei merginas, laikydami šias itin vertingu grobiu, kartais jas pirkdavo iš estų.[34] Prūsai, kaip ir kuršiai, taip pat retkarčiais siaubdavo Švedijos ir Gotlando pakrantes.[35] Jūros keliais plėšikauti kartais vykdavo ir senovės lietuviai – vienas ryškiausių žinomų grobiamųjų puolimų įvyko 1219 m. Saremos saloje, kuomet 1 500 lietuvių būrys plėšė vietinius gyventojus, ėmė juos į vergovę bei atiminėjo iš jų gyvulius:

„Apkvaitę nuo savo drąsos / Jie perėjo per visą kraštą. (...) Visus kelius, taip pat takus / Jie krauju gausiai apšlakstė (...) / Liaudį jie mokino mirti, / Ir moteris, ir vyrus, / Jei tik pabėgt nespėjo.“[36]

Ankstyvieji senovės lietuvių laivai buvo primityvūs. Tačiau ilgainiui laivyba pradėjo tobulėti: lietuvių gentys žinojo apie vandens kelius į Kuršių marias bei Baltijos jūrą, statėsi upių laivynus.[37] Manoma, kad pirmieji lietuvių jūrų laivai buvo irkliniai su viena bure.[38] Nuo XIII a. pr. lietuviai pasiekdavo Gotlando salos krantus, kur prekiaudavo gintaru, medumi, bičių vašku, pelenais ir kitais produktais.[37]

Vikingai Rytų Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šengvido akmuo, kuriame vaizduojamas drakaras. Švedija, 800–1099 m.

Varangai arba variagai buvo skandinavai, dažnai švedai, migravę į rytus ir pietus per dabartinę Rusiją, Baltarusiją bei Ukrainą, daugiausia IX ir X a. Užsiimdami prekyba, piratavimu ir karyba už atlygį, jie klajojo po upių sistemas ir Kijevo Rusios uostus, pasiekdami Kaspijos jūrą ir Konstantinopolį.[39] Šiuolaikiniai tarptautiniai leidiniai tam tikruose kontekstuose taip pat vartoja pavadinimą vikingas ir ankstyviesiems variagams įvardinti.

Terminas variagas Bizantijos imperijoje buvo vartojamas iki XIII a., kuris laikui bėgant prarado savo skandinaviškas šaknis. 750 m. prie Ladogos apsigyvenę skandinavų kolonistai turėjo įtakos ankstyvosios rusų tautos etnogenezei ir tikriausiai suvaidino vaidmenį formuojantis Rusios kaganatui. Variagai pirmą kartą paminėti 859 m. Pirminėje kronikoje reikalaujantys slavų ir finų genčių duoklės. Tai buvo sparčios vikingų ekspansijos Šiaurės Europoje metas – 859 m. Anglija pradėjo mokėti apsaugos mokestį (dan. danegeld), o Gruobyno kuršiai maždaug tuo pačiu metu susidūrė su švedų įsiveržimu.

Akademinėje bendruomenėje laikomasi konsensuso, jog Rusios gyventojai kilo iš rytinės Švedijos pakrantės maždaug VIII a., o jų vardas turi tą pačią šaknį kaip ir švediškas žodis Roslagen or Roden, kuris istoriškai vartotas Uplando provincijai įvardyti.[40] Pasak šios teorijos, pavadinimas Rusia, kaip ir finų prokalbėje randamas Švedijos (*Ruotsi) pavadinimas, yra kilęs iš senovės skandinavų kalbos termino „iriantys vyrai“ (rods-), nes anuomet irimasis upėmis buvo pagrindinis keliavimo būdas po Rytų Europą. Tokiu atveju pavadinimas Rusia būtų giminingas suomių bei estų žodžiams, kuriais vadinama Švedija, – Ruotsi ir Rootsi. Terminas variagas paplito XI a.[41]

Kai kurie normanai būdavo pavaldūs Bizantijos imperatoriams ir tarnaudavo elitinėje Bizantijos variagų gvardijoje. Apie 980–1060 m. skandinavai imti į tarnybą Kijevo Rusioje, 1018–1066 m. – į Anglijos karaliui pavaldų karinį dalinį Þingalið.[42] Siekiant sustabdyti išaugusią vyrų emigraciją svetur, Vestgotlande išleistas įstatymas Västgötalagen pradėjo varžyti išvykusiųjų paveldėjimo teises gimtinėje.[43]

Priešingai negu Normandijoje ir Britų salose, variagų kultūra Rytuose gyvavo neilgai. Skandinavų valdyti miestai–valstybės Novgorode bei Kyjive iki XI a. pr. suslavėjo – senovės skandinavų kalba iki XIII a. išsilaikė tik vienoje Novgorodo srityje.

Vikingai Vidurio Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skandinavų akmeniniai laivai Menzlino kaime, Pamaryje, Vokietijoje.

Vikingų laikais skandinavų gyvenvietės Baltijos jūros pietinėse pakrantėse pirmiausia buvo kuriamos dėl prekybos. Jų iškilimas sutampa su slavų genčių atsikėlimu į šias teritorijas. Skandinavai su slavais ryšius užmezgė pradinės imigracijos metu: jųdviejų bendrai apgyvendintame regione buvo statomos skandinavų prekyvietės, o kaiminystėje – nedideli slavų miesteliai. Skandinavų gyvenvietės buvo didesnės nei ankstyvųjų slavų, jų amatininkai pasižymėjo didesniu darbo našumu, skandinavai išmanė jūreivystę. Vis dėlto pastarųjų prekybos svarba slavų kraštui nebuvo itin reikšminga ir daugiausiai vyravo pakrantės regionuose.

Skandinavų gyvenvietėms Meklenburgo prakrantėje priklausė rytinėje Vismaro įlankos pakrantėje gyvavęs Rerikas bei prie Rostoko įsikūręs Dierkovas. Rerikas buvo įkurtas maždaug 700 m., bet dėl tarp danų ir abodritų karinių susidūrimų pirkliai vėliau persikėlė į Hedebį. Tuo tarpu Dierkovas klestėjo VIII a. pab. – IX a. pr.[44]

Senovės skandinavai statėsi gyvenvietes Pamaryje – jos randamos Voline (Volino saloje), Ralsvike (Riugeno saloje), Menzline (šalia Antklamo)[45] bei Bardyje-Svielube (šalia Kolobžego). Menzlinas buvo įkurtas VIII a. viduryje. Volinas ir Ralsvikas klestėti pradėjo IX a. Svarstoma, kad pirklių gyvenvietė buvusi ir netoli Arkonos kyšulio, bet archeologinių įrodymų šiai hipotezei pagrįsti nėra. Iš Menzlino ir Bardžio-Svielubo vikingai pasitraukė IX a. pab. Manoma, jog Ralsvikas išsilaikė kur kas ilgiau – kronikose minima, kad jis savo pirminės reikšmės neteko XII a.[44] Volino gyvenvietė, kuri tikima buvo tapati legendinei Vinetai arba pusiau legendiniam Jomsborgui, XII a. buvo sunaikinta danų.

VIII–IX a. senovės skandinavų strėlgaliai, randami pakrantėse bei Pamario ir Meklenburgo gilumoje, byloja apie tarp vikingų ir slavų vykusius karinius susirėmimus.[44]

Vikingai Vakarų Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

845 m. Paryžiaus apsiaustis. XIX a. graviūra.

Istorinis Normandijos regionas, priklausantis Prancūzijai, šį pavadinimą perėmė iš vikingų, kurie buvo vadinami Normanni, kas reiškia „vyrai iš Šiaurės“. Pirmieji vikingų antpuoliai prasidėjo vakarinėje Prancūzijos pakrantėje 790–800 m. Juos senovės skandinavai dažniausiai rengdavo vasaros metu, žiemas praleisdami gimtoje Skandinavijoje. Kai kurių užgrobtų teritorijų jie neįstengė išlaikyti – šios IX a. atiteko Frankijai Liudviko I Pamaldžiojo (Louis le Pieux) valdymo metais. Vis dėlto po imperatoriaus mirties vikingai sugebėjo pasinaudoti karališkosios šeimos kivirčais ir įkūrė savo pirmąją koloniją pietvakarinėje Frankų valstybės dalyje, kuri po Ronsvaleso mūšio buvo praktiškai apleista. 841 m. puolimai buvo itin nuostolingi Ruanos bei Jumiegeso miestams. Normanai siekė prisigrobti vienuolynų turto, kuris dėl prastos gynybos tapdavo lengvu grobiu. 845 m. jų ekspedicija Senos upe pasiekė Paryžiaus krantus. 1871 m. Kildero grafystėje rastos maždaug 847 m. siekiančios Karolingų denjė monetos, kurios šiame regione nebuvo kaldinamos ar naudojamos prekyboje, laikomos vikingų 843–846 m. grobiamųjų žygių laimikiu.[46]

885–886 m. nuo vikingų antpuolių Paryžių gynė karalius Edas I Paryžietis (Eudes de París). Pasinaudodamas pergalėmis mūšio lauke, jis netrukus pakeitė karolingus.[47] 911 m. vikingų karių būrys bandė užimti Šartrą, tačiau buvo sumušti karaliaus Roberto I (Robert I de France). Roberto I pergalė lėmė krikščionybės krašte plėtrą.[48] 911 m. Karolis III Naivusis bei vikingų vadas Rolo sudarė Saint-Clair-sur-Epto sutartį, pagal kurią pastarasis buvo pripažintas pirmuoju Normandijos hercogu – mainais už tai Rolo 940 m. prisiekė likti ištikimu vasalu Karoliui, pasikrikštyti ir ginti Seino upės estuarijas nuo tolimesnių vikingų puolimų. Rolo krikšto metu Robertas I dalyvavo kaip krikšto tėvas. Vėliau Normandijos hercogystė plėtėsi prisijundama naujas teritorijas, esančias šiaurinės Prancūzijos dalyje.

Vikingai Pietų Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot normanų vienuolio ir istoriko Dudo Sen Kanteniečio, 860 m. vikingų būrys, kuriam galimai vadovavo Bjornas Geležinis (Björn Járnsíða) arba Hasteinas (Hásteinn), išsilaipino Luni provincijos uoste ir apiplėšė miestą. Po to Toskanos prakrante normanai nukeliavo apie 96 km į pietus ligi Arno upės, kur nusiaubė Pizą. Po šių sėkmingų grobiamųjų žygių, jie ekspediciją tęsė plaukdami aukštyn upe, pakeliui užpuldami Fjezolės miestelį, esantį į šiaurę nuo Florencijos. Skandinavų plėšikai taip pat siaubė ir kitus su Viduržemio jūra besiribojančius kraštus, įskaitant Siciliją bei Šiaurės Afriką.[49]

Daugelis samdomų karių, kurie dalyvaudavo Pietų Italijos krantuose, būdavo iš Anglijos, Danijos ir Rytų Europos kraštų. Būsimas Norvegijos karalius Haraldas III (Haraldr Sigurðarson) ir Anglijos grafas Vilhelmas I Geležinė Ranka 1038–1040 m. nukariavo dalį Sicilijos,[50][51] o Anglijos karalius Edgaras II (Edgar Ætheling) dalyvavo normanų rengiamuose antpuoliuose į Pietų Italiją. Švedijoje randami runų akmenys, pagerbiantys karius, žuvusius lombardų žemėje (Langbarðaland).[52]

Ispanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Normanų grobiamieji žygiai pradėjo siekti ir šiaurinės Ispanijos kraštus, kuomet vikingai 842 m. įkūrė nuolatinę gyvenvietę Luaros upės žiotyse.[53] 844 m. normanai užpuolė Kadiso uostamiestį. Kai kurie antpuoliai būdavo nesėkmingi – juos sumušdavo Asturijos bei Kordobos kariuomenės. Daugelis šių vikingų ilgainiui asimiliavosi su ispanais, išskyrus Al-Andalusiją, kur jiems pavyko išsaugoti savo etninę ir kultūrinę tapatybę.[54] 1015 m. vikingų flotilė pradėjo ekspediciją Minjo upe ir pasiekė vyskupo globoje esantį Tujaus miestą Galisijoje, kurį nusiaubė – po šio antpuolio naujas vyskupas buvo paskirtas tik 1070 m.[55]

Vikingai Šiaurės Amerikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grenlandija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutinis Grenlandijos normanų paliktas rašytinis šaltinis datuojamas 1408 m. rugsėjo mėn. – jame minimos vestuvės Hvalso bažnyčioje.

Vikingai Grenlandijos pakrantę pirmąkart pasiekė X a. 8 deš. vykusios ekspedicijos metu, kuriai vadovavo keliautojas Erikas Rudasis (Eiríkr inn rauði). Anot sagų, islandai Eriką Rudąjį dėl įvykdytos žmogžudystės nuteisė 3 metams tremties.[56] Vikingų laikų gyvenvietės Grenlandijoje buvo įkurtos fjorduose, kurie randami salos pietinėje bei vakarinėje pakrantėse. Vikingai gyveno trijose atskirose vietovėse, kurios driekėsi palei maždaug 650 km ilgio vakarinę pakrantę. Nors išgyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, savitas mikroklimatas ledyno išgilintuose slėniuose sudarė galimybes užsiimti gyvulių ganymu. Apie XIII a. Grenlandijoje prasidėjusio mažojo ledynmečio metu padidėję ledynai lėmė radikalius klimato pokyčius ir gyvulininkystė krašte sunyko. Po 1408 m. rašytinių šaltinių randama nedaug – ligi šių dienų yra išlikęs popiežiaus ir vyskupo Bertoldo af Gardžio laiškas, parašytas tais pačiais metais.[57]

Žemyninė Šiaurės Amerika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 986 m. iš Grenlandijos atvykę vikingai Bjarnis Herjolfsonas (Bjarni Herjólfsson), Leifas Eriksonas (Leif Ericson) bei Torfinas Karlsefnis (Þórfinnr Karlsefni) pasiekė žemyninės Šiaurės Amerikos krantus ir bandė įsikurti naujoje žemėje, kuria pavadino Vinlandu. Dabartinio Niufaundlando šiaurinėje dalyje, netoli Medūzų įlankos jie įkūrė nedidelę gyvenvietę, tačiau dėl nuolatinių susirėmimų su čiabuviais ir prasto susisiekimo su Grenlandija Vinlando kolonija po kelerių metų žlugo. Senovės skandinavų kadaise apgyvendinta archeologinė vietovė šiandien įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.[58]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Mawer, Allen (1913). „The Vikings [Vikingai].“ (anglų k.). Cambridge University Press. 1 psl. ISBN 095173394X. Citata: „Terminas „vikingas“ yra kilęs iš senosios skandinavų kalbos „vík“ – įlanka ir reiškia „tas, kuris persekioja įlanką, upelį ar fjordą“. IX ir X amžiais jį pradėjo naudoti ypač tie kariai, kurie paliko savo namus Skandinavijoje ir veržėsi į pagrindines Europos šalis. Tai siauras ir techniškai vienintelis teisingas termino „vikingas“ vartojimas, tačiau tokiose išraiškose kaip „vikingų civilizacija“, „vikingų amžius“, „vikingų judėjimas“, „vikingų įtaka“ šis žodis atsirado turi platesnę reikšmę ir vartojamas kaip glaustas ir patogus terminas, apibūdinantis visą Skandinavijos tautų civilizaciją, veiklą ir įtaką konkrečiu jų istorijos laikotarpiu...“
  2. ↑ Sawyer, Peter H. (1995). „Scandinavians and the English in the Viking Age [Skandinavai ir anglai vikingų amžiaus laikotarpiu].“ (anglų k.). University of Cambridge. 3 psl. ISBN 095173394X. Citata: Todėl vikingų laikotarpis geriausiai apibūdinamas kaip laikotarpis, kai skandinavai vaidino svarbų vaidmenį Britų salose ir Vakarų Europoje kaip plėšikai bei užkariautojai. Tai taip pat laikotarpis, kai skandinavai apsigyveno daugelyje jų užkariautų vietovių ir Atlanto vandenyno salose...
  3. ↑ Jesch, Judith (1991). „Women in the Viking Age [Vikingų amžiaus moterys].“ (anglų k.). Boydell & Brewer Ltd. p. 84. ISBN 0851153607. Citata: Vikingų amžiuje tarptautinis ryšys buvo kertinis dalykas. Skandinavijos istorijoje šis laikotarpis išsiskiria tuo, kad daug skandinavų paliko savo tėvynę ir išvyko į užsienį... Taigi laikotarpis apibrėžiamas pagal skandinavų įtaką juos supančiam pasauliui.
  4. ↑ Haywood, John (1995). „Historical Atlas of the Vikings [Istorinis vikingų atlasas].“ (anglų k.). Penguin Books. 8 psl. ISBN 0140513280. Citata: Terminas „vikingas“ buvo pradėtas vartoti visiems to meto skandinavams, tačiau pačiame vikingų amžiuje terminas „víkingr“ buvo taikomas tik tiems, kurie ėjo „í víking“, tai yra plėšikauti. Šia prasme dauguma vikingų laikų skandinavų buvo visai ne vikingai, o taikūs ūkininkai ir amatininkai, visą gyvenimą ramiai likę namuose.
  5. ↑ 5,0 5,1 Matulevičius, A. „Normanų antpuoliai į baltų kraštus.“ Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-01-25.
  6. ↑ Bruno Dumézil, Paryžiaus konferencija „X–Nanterre, Normalien: bendroji istorija, atsivertimo autorius ir barabriškųjų karalysčių laisvė.“ V–VIII amžiai (Fayard, 2005)
  7. ↑ Simek, Rudolf (2005) „The emergence of the viking age: circumstances and conditions [Vikingų amžiaus iškilimas: aplinkybės ir sąlygos]“, „The vikings first Europeans VIII – XI century – the new discoveries of archaeology [Vikingai, pirmieji europiečiai VIII–XI a. – nauji archeologiniai atradimai].“ 24–25 psl.
  8. ↑ Wicker, Nancy (1998). Hallsal, Guy (ed.). „Selective female infanticide as partial explanation for dearth of women in Viking Age Scandinavia [Atrankinis moteriškos lyties naujagimių žudymas dalinai paaiškina moterų stoką vikingų amžiaus Skandinavijoje].“ (anglų k.). Woodbridge: Boydell press. 205–21 psl. ISBN 978-0-85115-713-9.
  9. ↑ „The Vikings 787 AD–1066 AD (Anglo Saxon Britain) [Vikingai 787–1066 pr. m. e. (Anglosaksų Britanija)].“ (anglų k.). Ports & ships. Originalas archyvuotas 2011-07-15.
  10. ↑ „The Anglo-Saxon Chronicle: Part 2 [Anglosaksų kronika: II dalis]“. (anglų k.). Medieval and Classical Literature Library. Originalas archyvuotas 2018-04-13. Nuoroda tikrinta 2011-06-07.
  11. ↑ 11,0 11,1 Bagge, Sverre (2014). „Cross and Scepter: The Rise of the Scandinavian Kingdoms from the Vikings to the Reformation [Kryžius ir skeptras: Skandinavijos karalysčių iškilimas nuo vikingų iki Reformacijos].“ Princeton University Press. 21–22 psl. ISBN 978-1-4008-5010-5. Originalas archyvuotas 2023-04-23. Nuoroda tikrinta 2021-07-25.
  12. ↑ 12,0 12,1 Hall, Richard (2010). „Viking Age Archaeology [Vikingų laikų archeologija].“ (anglų k.). Shire Publications. ISBN 978-0-7478-0063-7.
  13. ↑ Andrea Dolfini; Rachel J. Crellin; Christian Horn; Marion Uckelmann (2018). „Prehistoric Warfare and Violence: Quantitative and Qualitative Approaches [Priešistorinė karyba ir smurtas: kiekybiniai ir kokybiniai požiūriai].“ (anglų k.). Springer. 349 psl. ISBN 978-3-319-78828-9.
  14. ↑ Ó Corráin, Donnchadh (2001), „The Vikings in Ireland [Vikingai Airijoje]“ The Viking Ship Museum. 19 psl.
  15. ↑ Ó Cróinín, Dáibhí. (2016). „Early Medieval Ireland 400–1200 [Ankstyvųjų viduramžių Airija 400–1200 m.]“ Taylor & Francis. 267 psl.
  16. ↑ Ó Corráin. The Vikings in Ireland [Vikingai Airijoje] (anglų k.). 20 psl.
  17. ↑ Downham, Clare (2007). Viking Kings of Britain and Ireland: The Dynasty of Ívarr to A.D. 1014. [Britanijos ir Airijos karaliai vikingai: Ivaro dinastija iki 1010 m. po. Kr.] (anglų k.). Dunedin Academic Press. 26 psl. ISBN 9781903765890. Originalas archyvuotas 2023-02-02. Nuoroda tikrinta 2020-05-19.
  18. ↑ The Makers of Scotland: Picts, Romans, Gaels and Vikings, by Tim Clarkson, Birlinn Ltd, Edinburgh, 2013."
  19. ↑ „Online edition of Ohthere's description of Kvenland [Otaro Kvenlandijos apibūdinimo internetinis leidimas].“ (anglų k.). Bell, 1900, 250–52 psl.
  20. ↑ 20,0 20,1 Frucht, R. (2004), Eastern Europe: an introduction to the people, lands, and culture., Santa Barbara: ABC-CLIO
  21. ↑ Abercromby, John (1898). „The Pre- and Proto-historic Finns, Both Eastern and Western: With the Magic Songs of the West Finns [Priešistoriniai ir protoistoriniai rytiniai ir vakariniai finai: su vakarų finų magiškomis dainomis].“ (anglų k.). David Nutt. 141 psl. Nuoroda tikrinta 2018-10-11.
  22. ↑ Sturluson, Snorri (1230). „The Heimskringla: The Chronicle of the Kings of Norway. 36 – Of Yngvar's fall [Heimskringla: Norvegijos karalių kronika. 36 – Ingvaro žūtis]“ 20 psl.
  23. ↑ Johnson, Brent Landon (2014-03-14). „Víkingar frá Eistlandi: Austmarr in the Old Icelandic Sagas [Vikingai iš Estijos: Baltijos jūra senosiose islandų sagose].“ (anglų k.). Yale University: Yale Baltic and Scandinavian Studies Conference 2014. Nuoroda tikrinta 2018-10-11.
  24. ↑ Tvauri, Andres (2012). The migration period, pre-viking age, and viking age in Estonia. ISBN 9789949199365.
  25. ↑ Čelkis, Tomas. „Vikingų žygiai.“Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-04.
  26. ↑ Butrimas, Adomas. „Lietuva iki Mindaugo.“ 2003, 136 psl. ISBN 9986571898.
  27. ↑ Vadovas po Kuršių neriją. (PDF)
  28. ↑ „Danijos santykiai su Lietuva.“ VLE. Nuoroda tikrinta 2023-08-12.
  29. ↑ Puzinas, Jonas. „Terra Jatwezenorum [Jotvingių kraštas].“ Punsko „Aušros“ leidykla. 2009, 8 psl. ISSN 20807589.
  30. ↑ Matthews, W. K. "Medieval Baltic Tribes". American Slavic and East European Review, Vol. 8, No. 2 (Apr. 1949), pp. 126–136.
  31. ↑ Norna-Gests þáttr, c. 1157, Níkulás Bergsson, Iceland.
  32. ↑ Mickevičius, Artūras. „Vikingai Lietuvos istorijoje.“ Versus, 2018. ISBN 9789955829195.
  33. ↑ Nikitenka, Denisas (2018). Pilsoto žemės pilys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. ISBN 9789986315056.
  34. ↑ Žulkus, Vladas (2011). „Settlements and Piracy on the Eastern Shore of the Baltic Sea: The Middle Ages to Modern Times [Baltijos rytinių pakrančių gyvenvietės ir piratavimas: viduramžiai–naujieji laikai].“ 62 psl.
  35. ↑ Matutis, Vidmantas. „Baltijos piratų būta ir iš Lietuvos pajūrio.“ Originalas archyvuotas 2022-07-16. Nuoroda tikrinta 2023-04-12.
  36. ↑ Baronas, D. (2014). „LDK istorija: Prekyba belaisviais – pajamų šaltinis.“ 15min. Originalas archyvuotas 2014-03-28. Nuoroda tikrinta 2023-01-24.
  37. ↑ 37,0 37,1 Vaitiekūnas, Stasys. „Lithuanians: from agrarian to sea nation? (Historical-geographical study) [Lietuviai: nuo agrarinės iki jūrų tautos? (Istorinis-geografinis tyrimas)].“ 2009, 12, 28 psl. ISBN 9788373808195.
  38. ↑ Antanavičius, Juozapas, Zitkus, Jonas. „Tarybų Lietuvos enciklopedija: Grūdas – Marvelės.“ 1985, 470 psl.
  39. ↑ Thunberg, Carl L. (2011). „Särkland och dess källmaterial [Serkland and its Source Material].“ Göteborgs universitet. ISBN 978-91-637-5727-3.
  40. ↑ Thunberg, Carl L. (2012). „Att tolka Svitjod [Interpretuoti Svitjodą]. Göteborgs universitet.“ ISBN 978-91-981859-4-2.
  41. ↑ Jakobsson, Sverrir (2020). „Varangians: In God's Holy Fire [Variagai: šventoje Dievo ugnyje].“ (anglų k.). ISBN 9783030537975.
  42. ↑ Pritsak, Omeljan (1981). „The origin of Rus' [Rusios kilmė].“ (anglų k.). Cambridge, Mass.: Distributed by Harvard University Press for the Harvard Ukrainian Research Institute. ISBN 0674644654. OCLC 8424246.
  43. ↑ Jansson, Sven B. F. (1980). „Runstenar [Runų akmenys].“ (švedų k.). Stockholm: Svenska turistföreningen. ISBN 917156-0157. OCLC 7837892.
  44. ↑ 44,0 44,1 44,2 Harck, Ole; Lübke, Christian (2001). „Zwischen Reric und Bornhöved: Die Beziehungen zwischen den Dänen und ihren slawischen Nachbarn vom 9 [Tarp Reriko ir Bornhiovedo: danų ir jų kaimynų slavų santykiai IX amžiuje].“ (vokiečių k.). Bis ins 13. International Conference, Leipzig, 1997-12-04, Franz Steiner Verlag. ISBN 9783515076715.
  45. ↑ Herrmann, Joachim (1985) „Die Slawen in Deutschland [Slavai Vokietijoje].“ (vokiečių k.). Akademie-Verlag Berlin. 237–244 psl.
  46. ↑ Hall, Richard (2010). „Viking Age Archaeology [Vikingų laikų archeologija].“ (anglų k.). Shire Publications. ISBN 9780747800637.
  47. ↑ „Globetrotting Vikings: To the Gates of Paris [Pasaulį apkeliavę vikingai: iki Paryžiaus vartų].“ (anglų k.). History Channel. 2018-09-04. Originalas archyvuotas 2020-06-20. Nuoroda tikrinta 2020-02-29.
  48. ↑ „Robert I of France [Robertas I].“ (anglų k.). Encyclopaedia Britannica. Originalas archyvuotas 2020-06-20. Nuoroda tikrinta 2020-02-29.
  49. ↑ Haywood, John (2015-10-08). „Northmen [Senovės sknadinavai].“ (anglų k.). Head of Zeus.
  50. ↑ Carr, John (2015-04-30). „Fighting Emperors of Byzantium [Su Bizantijos imperatoriais bekovojant].“ (anglų k.). Pen and Sword. 177 psl.
  51. ↑ Hill, Paul (2015-06-30). „The Norman Commanders: Masters of Warfare 911–1135 [Normanų vadai: karybos meistrai 911–1135 m.]“ (anglų k.). Pen and Sword. 18 psl.
  52. ↑ „Runriket – Täby Kyrka [Runų imperija – Tebio bažnyčia].“ (švedų k.). Stockholms läns museum. Originalas archyvuotas 2008-06-04. Nuoroda tikrinta 2007-07-01.
  53. ↑ Forte, Angelo; Oram, Richard; Pedersen, Frederik (2005). „Viking Empires [Vikingų imperijos].“ (anglų k.). Cambridge University Press. ISBN 9780521829922.
  54. ↑ „Los vikingos en Al-Andalus [Vikingai Al-Andaluse]“ (PDF). (ispanų k.). Jesús Riosalido. 1997. Originalas archyvuotas 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2010-05-11.
  55. ↑ Fletcher, Richard A. (1997) „The conversion of Europe: from paganism to Christianity 371–1386 AD [Europos atsivertimas: nuo pagonybės iki krikščionybės 371–1386 m. po. Kr.]“ (anglų k.). HarperCollins. ISBN 0002552035. 370 psl.
  56. ↑ „Timeline of the history of Norse Greenland“ [Normanų Grenlandijos istorijos laiko skalė] (anglų k.). Originalas archyvuotas 2017-08-04. Nuoroda tikrinta 2006-01-21.
  57. ↑ „Diplomatarium Norvegicum XIII“, psl. 52. Originalaus laiško perraša lotynų kalba: „[...] Bertoldus eadem gracia episcopus Gardensis [...]“.
  58. ↑ UNESCO Pasaulio paveldo centras. „L’Anse aux Meadows National Historic Site“ [Nacionalinė Medūzų įlankos istorinė vietovė] (anglų kalba). unesco.org. Originalas archyvuotas 2006-06-16. Nuoroda tikrinta 2024-02-06.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vikingų_amžius&oldid=7242624"