Pietų Italija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pietų Italija

Pietų Italija apima mažiausiai keturis iš 20 šalies regionų: Bazilikatą, Kampaniją, Kalabriją ir Apuliją. Kartais jos dalimi taip pat laikomi Sicilija ir Sardinija (Italijos salos), Abrucio, Molizės regionai bei pietinė Lacijaus dalis (Latina ir Frozinonė), kurie kalbine, istorine ir kultūrine prasme yra susiję su Pietų Italija.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Geografine (bet ne geologine) prasme, Pietų Italija yra pusiasalio „batas“, su aulu (Abrucis ir Molizė), nosimi (Kalabrija) ir kulnu (pietinė Apulijos dalis). Tarp pastarųjų įsiterpusi Taranto įlanka, pavadinta Taranto miesto, įsikūrusio tarp „kulno“ ir „pado“, vardu. Ji – Jonijos jūros dalis. Likusi pietinio Apeninų pusiasalio trečdalio dalis nusagstyta mažesnėmis įlankomis įlankėlėmis.

Rytiniame krante – garsioji žydroji Adrijos jūra, sujungta su Viduržemio jūra Otranto sąsiauriu (pavadintu didžiausio „kulno“ gale įsikūrusio miesto vardu). Vakaruose Pietų Italiją skalauja Tirėnų jūra su Salerno, Neapolio ir Gaetos įlankomis, pavadintomis didelių pakrantės miestų vardais. Šiaurinėje Salerno įlankos pakrantėje, Sorento pusiasalio pietuose driekiasi garsusis Amalfio krantas. Netoli pusiasalio galo taip pat yra visame pasaulyje garsi Kaprio sala.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo tada, kai VIII-VII a. pr. m. e. graikai kolonizavo Didžiąją Graikiją, pietinės Italijos dalies istorija vystėsi daugeliu aspektų skirtingai negu šiaurinės. Po to, kai 282 m. pr. m. e. Pyrui nepavyko sustabdyti Romos hegemonijos plitimo, Roma ėmė dominuoti pietuose, ir tai tęsėsi dar gerokai po to, kai ėmė puldinėti barbarai (gladiatorių sukilimas buvo laikinai nutraukęs imperijos kontolę). Po Vakarų Romos žlugimo regiono valdymą perėmė Bizantijos imperija, ir netgi lombardams nepavyko jo prisijungti, nors pietinės dalies centras jiems priklausė nuo Zoto užkiaravimo VI a. pabaigoje.

Nuo tada iki normanų užkariavimo XI a. pusiasalio pietūs nuolat įsiveldavo į karus tarp graikų, lombardų ir Kalifato, kuriuos sutrukdė tik įsiveržę normanai, kuriems neprireikė nė šimtmečio įgyti pranašumą ir visiškai pavergti lombardų valdas, apsiginti nuo musulmonų keliamos grėsmės ir išvyti bizantiečius iš viso regiono, išskyrus Neapolį, 1127 m. pasidavusį Rodžeriui II. Šis 1130 m. suteikė pietums karalystės statusą, pakrikštydamas juos Sicilijos karalyste. Ši gyvavo tik 64 metus, o tada išsipildė ilgai kurti Šventosios Romos imperatorių kėslai regiono atžvilgiu. Hohenstaufenų valdymas baigėsi pralaimėjimu, tačiau nugalėję prancūzai su Karoliu iš Anžu priešaky buvo patys jėga išstumti Sicilijos Mišparais vadinamo maišto metu. Vėliau, iki sąjungos su Ispanija karalystė buvo padalyta į Neapolio valdas žemyne ir Sicilijos valdas saloje. Aragono valdymas paliko žymę Italijai ir Renesansui duodamas tokias asmenybes kaip Alfonsas Didysis ir Bordžijų klanas.

Regionas liko Ispanijos dalimi iki Ispanijos paveldėtojų karo, kai Sardinijos kunigaikštis Viktoras Amadėjus II gavo Siciliją. Netrukus sutartimi su Austrija ją išmainė į Sardiniją. Ji tapo nepriklausoma, valdoma Karolio Burbono, ir liko tokia iki tol, kol Napoleono maršalo Joachimo Murato naudai buvo sukurta Neapolio karalystė. Galiausiai 1861 m. žemes užkariavo Džiuzepė Garibaldis su raudonmarškiniais, ir jos kartu su šiaurine dalimi suformavo dabartinę Italijos valstybę.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Laikui bėgant regionas patyrė šiek tiek kitokią įtaką nei likusi pusiasalio dalis, ypač graikų įsikūrimą bei normanų įsiveržimą į Siciliją ir pietinę žemyninę dalį. Šie ir kiti faktoriai paliko žymę šiandieninėje Pietų Italijoje: pavyzdžiui, gyventojų tankumas čia žymiai mažesnis nei Šiaurės Italijoje, tačiau didelių miestų ir mažų kaimų santykis aukštesnis; turto ir išsilavinimo lygis čia žemesnis; be to, kasdieniniai gyventojų įpročiai daug labiau paveikti Viduržemio jūros regiono kultūros ir katalikybės, orientuoti į giminę, kaimietiškesni, nei labiau industrializuotje šiaurėje.

Pietų Italijai, kurioje daugiausia verčiamasi žemdirbyste (pajamos vienam gyventojui čia maždaug dvigubai mažesnės negu Šiaurės Italijoje), būdingas skurdas ir nusikalstamumas, todėl daug žmonių emigravo iš regiono į kitas šalis, daugiausia į JAV (dauguma italų kilmės amerikiečių kilę iš šio regiono), Kanadą ir Australiją. Taip pat daug pietiečių persikėlė į didelius Šiaurės Italijos miestus, pvz., Genują, Milaną ir Turiną.