Pereiti prie turinio

Ladoga

Koordinatės: 60°50′0″ š. pl. 31°27′0″ r. ilg. / 60.83333°š. pl. 31.45000°r. ilg. / 60.83333; 31.45000
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ladoga
Šcherai Ladogos šiaurinėje dalyje
Šcherai Ladogos šiaurinėje dalyje
Šcherai Ladogos šiaurinėje dalyje
Vieta Rusijos vėliava Rusija
Plotas 17 891 km²
Kilmė ledyninė, tektoninė
Vidutinis gylis 51 m
Didžiausias gylis 230 m
Tūris 908 km³
Įteka Siasė, Svirė, Volchovas, Vuoksa
Išteka Neva
Žemėlapis rodantis vietą.
Ladoga
Koordinatės 60°50′0″ š. pl. 31°27′0″ r. ilg. / 60.83333°š. pl. 31.45000°r. ilg. / 60.83333; 31.45000
Vikiteka Ladoga

Ladoga (suom. Laatokka, rus. Ладожское озеро) – gėlavandenis ežeras šiaurės vakarų Rusijoje, Karelijoje ir Leningrado srityje, į rytus nuo Sankt Peterburgo. Ladogos ežeras yra didžiausias Europoje ir 14-as pagal dydį pasaulyje.

Vaizdas į Ladogą iš Orešeko tvirtovės

Ežero plotas 17 891 km² (su salomis). Turi 660 salų, kurių bendras plotas 435 km². Daugiausiai salų yra šiaurinėje dalyje, didžiausios salos – Riskalansaris, Mantsinsaris, Valaamo salos, Konevecas. Ežero ilgis 219 km, vidutinis plotis 83 km. Gylis siekia 230 m. Ladogos ežero dubuo tektoninės-ledyninės kilmės. Šiauriniai krantai daugiausia statūs uolingi, pakrantėse įsigraužę fiordai, o ežere yra šcherų; pietiniai krantai žemi, mažai raižyti.

Ežero baseinui priklauso ~3500 upių, ilgesnių nei 10 km. Įteka Volchovas, Siasė, Paša, Svirė, Vuoksa, išteka Nevos upė, tekanti per Sankt Peterburgą ir jungianti ežerą su Baltijos jūra. 85 % vandens ežeras gauna iš intakų, 13 % iš kritulių, 2 % iš požeminių vandenų.

Ladogoje būdingi stiprūs vietiniai vėjai, štormai. Užšąla gruodžio-vasario mėnesiais, atitirpsta kovą-balandį.

Ežeras laivuojamas, įeina į Volgos-Baltijos ir Baltijos-Baltosios jūros vandens sistemas. Palei pietinį krantą įrengtas aptekamasis kanalas. Aplink ežerą įsikūrę šie miestai: Šliselburgas, Naujoji Ladoga, Pitkjaranta, Sortavala, Lachdepochja, Priozerskas.

Senovėje ežeras buvo žinomas Nevo pavadinimu. IX–XII a. Ladogos ežeru ėjo vandens kelias „Iš variagų pas graikus“, jungęs šiaurinę Rusią su Skandinavija, Baltijos kraštais, Bizantija. II pasaulinio karo metais užšalusiu ežeru ėjo vadinamasis „Gyvybės kelias“, kuriuo buvo tiekiami produktai patiriančiam blokadą Leningradui[1].

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 245