Karolingų pinigų sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Karolingų pinigų sistema, dar vadinama £sd sistema – pinigų sistema, reguliavusi piniginę apskaitą Europoje nuo VIII a. Ji pakeitė Romos piniginę sistemą. XVIII–XX a. ši sistema galutinai nunyko dėl decimalizacijos procesų.

Pagrindai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sistemos pagrindai buvo padėti Frankų imperijoje, kuomet imperatorius Karolis Didysis 781–795 m. atliko monetarinę reformą, suvienijo visus imperijos pinigus į vientisą sistemą. Jos standartiniu dydžiu tapo 1 svaras (libra) sidabro. Karolis Didysis svarą prilygino 16 romėniškų uncijų (ne 12, kaip romėnų laikais), todėl viduramžių Europos svaras tapo šiek tiek sunkesnis: jis buvo lygus 408,25 g. sidabro. Svaras buvo padalintas į 12 smulkesnių piniginių vienetų – solidų (kadangi toks sidabro svoris pagal vertę prilygo tuomet Europoje kursuojančiai Bizantijos monetai solidui), o šie, savo ruožtu, – į 20 smulkesnių vienetų – denarijų. Pastarieji atitiko 1/240 svaro ir turėjo 1,7 g sidabro. Jie tapo pagrindine moneta imperijoje.

Šis libros (£), solido (s) ir denarijaus (d) santykis (1:12:240) sudarė Karolingų piniginės sistemos pagrindą, kuris įsigalėjo visose Europos šalyse. Tiesa, skirtingose vietinėse kalbose pradėti naudoti skirtingi pavadinimai:

Karolio įvestas svaro sidabro svoris galiojo neilgai. Ilgainiui šį svaro standartą pakeitė vietiniai svaro standartai, kurie įsigalėjo skirtingose Europos vietose ir dažniausiai vadinami vietovių pavadinimais. Vien Prancūzijoje egzistavo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus livras (459 g) ir Tūro livras (365,783 g). Buvo nustatyta, kad Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro. Didžiausias svaro svoris buvo Austrijoje ir Vengrijoje – ten jis prilygo net 560 g. Kaip sidabro standartas germanų kraštuose, dažniausiai buvo naudojamas ne svaras, o markė, kuri prilyginta 1/2 (kitais atvejais - 3/4) svaro svorio. Jos atitikmuo slavų kraštuose buvo grivina.

Europos teritorijose, kurios nebuvo stipriai paveiktos Frankų imperijos kultūros, dėl įvairių įstorinių aplinkybių susiformavo savitos vietinės piniginės proporcijos. Svarbiausi nukrypimai nuo Karolingų pinigų sistemos buvo šie:

Denarai ir pfeningai (d)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karolio Didžiojo sidabrinis denaras
Pagrindiniai straipsniai – Denaras, Pfeningas, ir Pensas.

Karolio Didžiojo laikais denarijus su standartiniu sidabro svoriu buvo pagrindinė kalama moneta, kuri tapo svarbiausia valiuta visoje imperijoje. Po Frankų imperijos suirimo IX a. iš Karolio Didžiojo denaro išsivystė vietinės monetos, kalamos atskirose šalyse: denjė (Vakarų Frankų karalystėje), denarai Italijoje, pfeningai Rytų Frankų karalystėje. Denaro tradicija buvo perduota ir į kitas Europos šalis – Ispaniją (dineras), Portugaliją (dinjeiras), Angliją (pensas), Skandinaviją (peningas), Lenkiją ir Lietuvą (denaras ar peniondzas). Nemažai Europos kalbų žodis „pinigai“ kilo iš vietinių denarijaus pavadinimų.

Priklausomai nuo vietovės, pradėtos kaldinti skirtingų denaro nominalų monetos, kurios ilgainiui įgavo atskirus terminus, dažnai pagal monetose vaizduojamus objektus. Pvz. Šventosios Romos imperijoje smulkesni nei pfeningai buvo heleriai (1/2 pfeningio), o stambesni – kreiceriai (4 pfeningai), vitenai (4 pfeningai), bacenai, rapenai, angsteriai. Prancūzijoje kaldinti liardai – 3 denjė vertės monetos. 1172 m. Italijoje pradėti kaldinti grašiai – keleto denarų vertės, t. y. „storos“, sidabrinės monetos.

Nors pradiniu laikotarpiu denarai iš tiesų atitiko reikalingą sidabro svorį, t. y. 1/240 vietinio svaro, vėliau monetų vertė krito, jos lengvėjo, o sidabro kiekis mažėjo. Ilgainiui visose šalyse jie tapo smulkia moneta, kurią pradėta kaldinti iš bilono ar vario. Dar vėliau, tose šalyse kur infliacija buvo didelė, denarų iš viso atsisakyta (pvz., Ispanijoje tai įvyko XIV a., Portugalijoje – XV a., ATR, Prancūzijoje – XVII a.).

Soldai ir šilingai (s)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIII a. Tūro grašis
Pagrindiniai straipsniai – Soldas ir Šilingas.

Per didžiąją dalį viduramžių solido vertės pinigas buvo tik teorinis matavimo vienetas. Nuvertėjant denarams, pradėtos kaldinti 12 denarų vertės monetos, tačiau jau ne pagal sidabro svorį, o pagal nominalą. XII a. pabaigoje sidabrinius soldus ėmė kalti Milane, iš kur jie plito po kitas Italijos kunigaikštystes. Vėliau sidabriniai šilingai (12 pfeningių) paplito Šventojoje Romos imperijoje, skilingai (12 peningių) – Skandinavijoje, Anglijos karalystėje, kurioje sidabrinis pensas ilgai išlaikė savo vertę, 12 pensų vertės šilingai imti kaldinti tik XVI a. viduryje.

Daugelyje Europos šalių 12 denarų vertę turėjo sidabrinė moneta grašis, kurio sidabro kiekis buvo apie 3–4 g. Gimtinėje Italijoje grašis buvo lygus keliems denarams, tačiau kai kuriose šalyse pagal savo vertę prilyginta 12 denarų (pvz., Tūro grašis, arba su, Prancūzijoje, ar Prahos grašis Centrinėje Europoje). Lenkijoje ir Lietuvoje naudotas Krokuvos grašis buvo prilygintas 18 Lenkijos denarų (ir 10 Lietuvos denarų, kurie tuo metu turėjo didesnę vertę). Todėl Lenkija ir Lietuva savo soldo/šilingo atitikmens neturėjo.

Soldo ir šilingo vertės monetas ilgainiui ištiko denaro likimas. Kartu su denarais jos nuvertėjo, pradėtos kalti iš vario ar bilono. Tose šalyse, kur denaro atsisakyta, soldai/su/šilingai/grašiai išliko kaip smulkiausia moneta iki pat decimalizacijos. Ne vienoje Europos kalboje jie naudojami kaip menkų, nereikšmingų pinigų sinonimas.

Liros ir svarai (£)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auksinis florinas
Pagrindinis straipsnis – Svaras.

Nuo XIII a. Europoje bandyta sukurti ir monetas, kurių vertė atitiktų nominalųjį librą (svarą), t. y. 20 nominaliųjų soldų/šilingų ar 240 denarų/pfeningų. Tačiau kaip sidabrinės monetos jie būtų buvę per sunkūs ir nepatogūs naudoti. Be to, nebuvo tiek sidabro jų kalybai. Todėl tokios monetos turėjo būti auksinės. Pirmiausia auksinės monetos Viduramžių Europoje pradėtos naudoti Pirėnuose ir pasiskolintos iš musulmonų kraštų: pvz. maravedis. Vėliau auksinės 240 nominaliųjų dinarų vertės monetos pradėtos kaldinti Florencijoje (florinai, 3,537 g aukso), Venecijoje (dukatai, 3,44 g aukso), Milane (ambrozinai), Sicilijoje (augustaliai 4,5 g aukso), Prancūzijoje (ekiu, 4 g). Šios monetos paplito po visą Europą ir ilgainiui davė pradžią vietinėms auksinėms monetoms, tokioms kaip Vengrijos florinas, Ispanijos auksinis eskudas, auksinis zlotas (ATR), ar auksinis guldenas (Šventojoje Romos imperijoje).

Pastovios vertės auksinės monetos tapo tarptautine visos Europos valiuta. Kadangi auksinių monetų standartas nusistovėjo visoje Europoje, o smulkesnės sidabrinės monetos ir toliau nuvertėjo netolygiai, priklausomai nuo vietos ir laiko jų santykis su denarais ir soldais kito. Pvz. ATR 1496 m. įvedus auksinį zlotą, pagal aukso vertę maždaug atitikusį floriną, jis buvo vertas ne 240, o 540 vietinių denarų (iki XVIII a. šie nuvertėjo dar 30 kartų). Priešingai, Anglijoje, kur sidabrinių šilingų ir pensų vertė buvo išlaikyta labai aukšta, auksiniai žemyno florinai tebuvo verti 72 vietinių pensų. Pirmą kartą 240 pensų (20 šilingų) atitinkanti auksinė moneta (vadinamasis soverenas) Anglijoje buvo nukaldinta 1489 m.

Čekijoje atradus sidabro kasyklas, Europoje atsirado galimybė kaldinti dideles sidabrines monetas, kurių sidabro vertė atitiko auksinių standartinių monetų vertę. Viena pirmųjų tokių monetų buvo 1486 m. Tirolyje nukaldintas guldineris, turėjęs net 31,7 g sidabro. Iš jų išsivystė sidabriniai taleriai (vietos kalbomis dar žinomi kaip daldre, daalder, daler ar doler). Jie tapo pastoviausia ir standartiškiausia sidabrine Europos valiuta, turėjusia apie 23 g gryno sidabro. 1497 m. talerių pavyzdžiu Ispanijoje pradėti kaldinti pesai, kurie turėjo 25,56 g gryno sidabro ir prilyginti 8 vietiniams realams. 1551 m. Anglijoje pradėtos leisti panašaus svorio sidabrinės kronos, o Prancūzijoje nuo 1641 m. – sidabriniai ekiu.

Nuo XV a. pabaigos atsirado poreikis kaldinti net didesnes nei vieno dukato vertės auksines monetas. Vienos pirmųjų tokio tipo monetų buvo Ispanijos dublonai, lygūs dviems eskudams (t. y. ~6.77 g aukso). Jų pavyzdžiu atsirado tokios monetos kaip Prancūzijos luidorai, ATR augustdorai, Italijos dopijos, Vokietijos pistoliai, frydrichdorai. Trims dukatams (~10 g aukso) buvo lygūs ATR kaldinti stanislasdorai. Stambiausia Europos auksinė moneta buvo portugalas, kuri pradėta kaldinti Portugalijoje, prilyginta 10 dukatų ir turėjusi iki 40 g. gryno aukso.

Decimalizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vis sudėtingėjanti Karolingų piniginė sistema reikalavo piniginės sistemos supaprastinimo. Pirmą kartą tai buvo padaryta per Prancūzijos revoliuciją, kuomet atsisakyta sudėtingos tuometinio livro, su ir denjė sistemos: Prancūzijos piniginiu vienetu tapo Prancūzijos frankas, kuris dešimtainės sistemos pagrindu padalintas į 100 vienetų. Tai buvo pirmasis decimalizacijos atvejis pasaulyje. Per XIX a. Prancūzijos pavyzdžiu pasekė dauguma pasaulio valstybių, kurios decimalizavo savo valiutas. Labai ilgai nedecimalizuotą piniginę sistemą išlaikė Jungtinė Karalystė, kuri decimalizavo svarą tik 1971 m. Paskutinioji valstybė, decimalizavusi savo valiutą, buvo Nigerija, tai padariusi 1973 m.