Arktis
- Apie Rusijos atominį ledlaužį skaitykite NS Arktika.
Arktis (arba Arktika) – sritis aplink Šiaurės ašigalį, sudaryta iš Arkties vandenyno ir trijų aplinkinių žemynų (Azijos, Europos ir Šiaurės Amerikos) pakraščių.
Pavadinimo kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Keliaujant į šiaurę dangaus skliauto šiaurinis polius vis labiau kyla virš horizonto, t. y. kyla Poliarinė žvaigždė ir gretimos žvaigždės. Šios žvaigždės sudaro du žvaigždynus – Didžiuosius ir Mažuosius grįžulo ratus. Kadangi daugelyje europiečių kalbų šie du žvaigždynai vadinami Didžiąja Loke ir Mažąja Loke, tai graikai šiaurės kraštą pavadino Arktika (graikų k. άρκτος 'meška').[1] Kita hipotezė teigia, kad meškos graikams buvo labiau sutinkamos keliaujant į šiaurę, t. y. link Arkties.
Ribos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Geografiškai Arkties regionui priklauso Arkties vandenynas ir jame esančios salos, bei šiaurinės Šiaurės Amerikos, Azijos ir Europos žemynų dalys. Nėra aiškaus sutarimo, kiek Arktis toli tęsiasi į pietus. Iš biologijos mokslo perspektyvos, Arktis baigiasi pradėjus augti pirmiesiems medžiams (į pietus nuo medžių ribos), tačiau nėra aišku, kaip vertinti pereinamuosius ruožus. Astronominis apibrėžimas teigia, kad Arktimi galima vadinti teritoriją, kurioje saulė nenusileidžia per vasaros saulėgrįžą ir nepakyla per žiemos saulėgrįžą, t. y. esanti į šiaurę už Šiaurės poliaračio. Vertinant klimatą, Arktis yra teritorija aplink Šiaurės ašigalį su poliariniu klimatu. Jame metų vidutinė temperatūra žemesnė už 0 °C, o šilčiausio vasaros mėnesio vidutinė temperatūra neviršija 10 °C. Mažiausiai aiškūs kultūriniai ir politiniai Arkties teritorijos apibrėžimai. Tikslaus sutarimo nėra priėjusi ir Arkties taryba. Skirtingi jos darbiniai komitetai Arkties ribas brėžia skirtingai.[2]
Gamta
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės ašigalį supa milžiniški ledynai, didesni už Europą. Diduma šių niekada neištirpstančių ledlaukių plūduriuoja Arkties vandenyno paviršiuje. Vasarą ledo plotas sumažėja. Nuo žemyninių ledynų (pvz., Grenlandijos) atitrūkę dideli luitai sudaro ledkalnius. Žiemą, kai temperatūra gali nukristi iki -60 °C, ledynų plotas vėl padidėja. Nepaisant atšiaurių klimato ir gyvenimo sąlygų, Arktyje puikiai prisitaikę gyventi žinduoliai baltieji lokiai, vėpliai ir ruoniai. Be to, tūkstančius metų čia gyvena žmonės: Šiaurės Amerikoje – eskimai, Europoje – lapiai.
Per paskutiniuosius metus Arkties ledynai sumažėjo ir yra požymių, kad vasarą visiškai ištirpsta. Manoma, kad tai vyksta dėl su pasauliniu atšilimu siejamo Žemės atmosferos temperatūros didėjimo. Ledynų tirpimas gali pakelti pasaulinį jūros lygį, taip pat turi neigiamas pasekmes vietinei gyvūnijai bei vietiniams žmonėms, kurių buitis smarkiai priklauso nuo regiono gyvūnų. Gamtosaugos organizacijų teigimu baltiesiems lokiams ledynų tirpimas kelia išnykimo grėsmę, nes mažėjant plotui, mažėja ir galimybės susimedžioti maisto.
Arkties tyrinėtojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laikoma, kad vienas pirmųjų 325 m. pr. m. e. pasiekęs šiaurines Europos platumas buvo senovės graikų keliautojas, geografas ir astronomas Pitėjas. Viduramžiais į Arkties platumas pirmieji ėmė keliauti vikingai, tarp jų Otaras iš Halogalando, nukeliavęs iki Baltosios jūros. Maždaug nuo XII a. Arkties salas ir jūras pasiekė pomorai, atradę ir Šiaurės jūrų kelią į Sibirą. Po pirmųjų didžiųjų geografinių atradimų ir Renesanso laikais išaugus kartografijos lygiui, pradėtas ieškoti šiaurinis jūrų maršrutas, jungiantis Atlanto ir Ramujį vandenynus. 1497 m. italų jūreivis ir keliautojas Giovanni Caboto išplaukė iš Bristolio, ieškodamas jūrų kelio į Aziją. Kelionę jis baigė Šiaurės Amerikos žemyne. Prancūzų keliautojui Jacques Cartier atradus Šv. Lauryno upę Arkties tyrinėjimai ypač suintensyvėjo.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]