Rusijos socialdemokratų darbininkų partija
Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (RSDDP, Российская социалдемократическая рабочая партия) – Rusijos politinė partija, pagimdžiusi Lenino bolševizmą, Sovietų Sąjungos komunistų partijos TSKP pirmtakė įkurta Minske 1898 m. - puse metų vėliau po pirmosios marksistinės partijos Bundas įkūrimo Vilniuje.
Įkurta 1898 m. Minske kairiųjų Bundo veikėjų, siekusių organizuoti ir kitų Rusijos tautų darbininkus kovai už savo ekonomines teises ir laisves, iniciatyva, taip pat „Darbininkų klasės išvadavimo sąjungos“ atstovų. Suvažiavime iš 9 delegatų 3 - (Abraomas Mutnikas, Arkadijus Kremeris ir Dovydas Šmuelis Kacas) atstovavo Vilniaus žydų Bundą, du Kijevo „Darbininkų laikraščtį“ - B. Eidelmanas, N. Vigdorčikas. Sąjungą atstovavo Stepanas Radčenko, Balkovskis, Kazimiras Petrusievičius, P. Tučiapskis. Žydų darbininkų reikalavimu buvo numatyta federacinė RSDRP struktūra. Jų reikalavimą palaikė P. Tučiapskis.
Partijos veikla sutriko policijai už antivalstybinę veiklą areštavus A. Kremerį, B. Eidelmaną, N. Vigdorčiką, tačiau 1900 m. RSDDP pradėjo leisti laikraštį „Iskra“. Į redakciją įėjo Leninas, Georgijus Plechanovas, Julijus Cederbaumas - Martovas, Pavelas Akselrodas, V. I. Zasulič, A. N. Potresovas.
Policijai išvaikius delegatus Briuselyje, II RSDRP suvažiavimas įvyko Londone 1903 m., kur dalyvavo 43 delegatai. Šiame suvažiavime įvyko partijos skilimas į nuosaikesnius menševikus ir maištingus bolševikus. Svarstant programą ir įstatus išryškėjo revoliucinis ir reformistinis partijos sparnai. Pirmasis vėliau buvo pavadintas bolševikiniu (rus. больше – daugiau). II suvažiavime buvo priimta partijos programa, numačiusi revoliucinį darbininkų judėjimo Rusijoje vystymosi kelią. Iš partijos atsiskyrė jos iniciatoriai – Bundas.
1905 m. III RSDRP suvažiavime Londone priimtas nutarimas pradėti ginkluotą sukilimą, kuris ir įvyko tais pačiais metais, prasidėjęs Odesos uosto sudeginimu, pratęstas Helsinkio banko išplėšimu, tačiau caro valdžios buvo sustabdytas. 1905 m. Londone bolševikai, susirinkę atskirai nuo reformistų, galutinai pasuko proletariato diktatūros keliu. Tačiau Leninas, RSDRP įgaliotas atstovauti II Internacionale, susilaukė reformistų daugumos kritikos.
1906 m. įvyko IV RSDRP suvažiavimas, sušauktas reformistų iniciatyva. Jame dalyvavo Leninas, Stalinas, taip pat Lietuvos bei Latvijos socialdemokratai Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis bei Ozolas. Priimta rezoliucija agrariniu klausimu, nutarta plėsti revoliucinę - diversinę veiklą. 1912 m. konferencijoje Prahoje bolševikai galutinai pasuko revoliucinio terorizmo keliu.
Po 1917 m. Vasario revoliucijos reformistinis Rusijos socialdemokratijos sparnas – B. Avilovas, V. Bazarovas, V. Desnickis, N. Suchanovas, V. Volginas pasivadinę RSDRP (internacionalistų) partija, bandė vėl suvienyti abi sroves, tačiau juos palaikė tik Bundas ir Julijaus Cederbaumo - Martovo menševikai. Galutinai ši partija buvo suburta 1918 m. sausio 14 – 20 d. Petrograde vykusiame suvažiavime. Pagrindinis partijos reikalavimas buvo vėl sušaukti Steigiamąjį susirinkimą ir įtvirtinti Rusijoje demokratiją. Tačiau bolševikų teroro sąlygomis ši partija nesugebėjo išlaikyti organizacinių struktūrų, tuo labiau, kad daugelis jos narių prisišliejo prie bolševikų. 1919 m. sausio mėn. įvykusioje konferencijoje dauguma pasisakė už susijungimą su Rusijos komunistų partija.
RSDRP(b) sugebėjusi pasinaudoti suirute, kurią sukėlė I pasaulinis karas, suagitavusi mases demokratiniais pertvarkymais, užgrobė valdžią Rusijos imperijoje, tačiau tuoj pat po kelių mėnesių pralaimėjusi surengtus rinkimus Eserų partijai, jėga išvaikė Rusijos parlamentą - Steigiamąjį susirinkimą. Po Sovietų Sąjungos SSRS sukūrimo partija persivadino į TSKP.
Po 1920 m. represijų dauguma Rusijoje gyvenusių reformistų pasitraukė į užsienį ir veikė kaip RSDRP sekcija prie Darbininkų Internacionalo. Likę Rusijoje menševikai ir internacionalistai buvo represuoti po 1921 m. Kronštato sukilimo.
Po 1990 m. Rusijoje susikūrusios socialdemokratų partijos tiesioginių sąsajų su RSDRP neturi, tačiau Rusijoje nuolaidžiaujant valdžiai atgimė komunistinė RFKP vadovaujama Genadijaus Ziuganovo ir ekstremistiniai neobolševikų judėjimai.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Aleksandras Solženycinas, Du šimtai metų kartu. (rus.)