Vincas Čepinskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vincas Čepinskis
ČepinskisVincas1919VDKM.jpg
Gimė: 1871 m. gegužės 3 d.
Rusija Dargaičiuose, Kriukų valsčius, Rusijos imperija
Mirė: 1940 m. rugpjūčio 22 d. (69 metai)
Lietuva Kaune
Lietuvos Respublikos Seimo atstovas
Veikla: lietuvių fizikas, fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje, profesorius
Partija: Lietuvos socialdemokratų partija
Alma mater: Peterburgo universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Vincas ČepinskisVikiteka

Vincas Čepinskis (1871 m. gegužės 3 d. Dargaičiuose, Kriukų valsčius, Rusijos imperija – 1940 m. rugpjūčio 22 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.) – lietuvių fizikas, fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje, profesorius, Steigiamojo seimo narys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

18831890 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, baigė ją aukso medaliu.[1] 18901894 m. studijavo fiziką ir chemiją Peterburgo universiteto Fizikos – matematikos fakultete. 1896 m. studijavo Getingene, Leipcige, 18971900 m. studijavo, dirbo mokslinį darbą Ciūricho politechnikos institute.

18941896 m. dirbo Rusijos matų ir saikų rūmuose, Dmitrijaus Mendelejevo laborantas, asistentas. 19001902 m. Tiudoro akumuliatorių dirbtuvės Peterburge vedėjas. 19021915 m. mokytojavo Liepojoje, 19041915 m. Liepojos komercijos mokyklos direktorius. Nuo 1908 m. Lietuvos technikų draugijos pirmininkas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje su mokykla evakavosi į Rusiją. 19151916 m. Maskvos susisiekimo instituto laboratorijoje tyrinėjo magnio gamybos iš magnezito problemas, parengė magnio pramoninės gamybos technologiją. 19161917 m. dėstė fiziką Lutugino liaudies universitete Peterburge. 19171918 m. dėstė Ugličo realinėje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje.

1918 m., grįžęs į Vilnių, rūpinosi universiteto atgaivinimu, pastatų jam grąžinimu. 1919 m. – Lietuvos atstovas Londone. 19201922 m. – Aukštųjų kursų fizikos dėstytojas. Rėmė Aukštųjų kursų pertvarkymo į Lietuvos universitetą idėją, buvo vienas Matematikos-gamtos fakulteto kūrėjų. Nuo 1922 m. vasario 16 d. – Lietuvos universiteto, nuo 1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, 19221923 m. ir 19281929 m. – prorektorius, 19231924 m. ir 19291933 m. – rektorius. Nuo 1922 m. – profesorius. 1936 m. rugsėjo 1 d. išėjo dimisijon. Daugelio knygų ir straipsnių autorius.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkūrė ir išplėtojo Eksperimentinės fizikos ir Fizikinės chemijos katedras, parašė pirmuosius lietuviškus vadovėlius. Bandymais įrodė, kad pirmąjį ir antrąjį termodinamikos dėsnius apibendrinanti Gibso ir Helmholco lygtis tinka ir aukštoje temperatūroje išlydytoms sunkiųjų metalų druskoms, pasiūlė lygtį jonų entropijos pokyčiams galvaninėje grandinėje apskaičiuoti. Vienas iš vandenilio-deguonies kuro elemento tyrinėjimo pradininkų.[2]

Skatino tiriamuosius gamtos mokslų darbus, rūpinosi, kad gabiausi universiteto darbuotojai tobulintųsi užsienio mokslo centruose.

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dalyvavo politinėje veikloje, buvo aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas. 1918 m. pabaigoje paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje, 1919 m. kovo mėn. – atstovu Didžiojoje Britanijoje.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje. Priklausė LSDP frakcijai. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo atstovas.

1926 m. birželio 15 d. – gruodžio 17 d. XIII Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete – švietimo ministras, ministro pirmininko pavaduotojas.

19021915 m. bendradarbiavo leidiniuose „Žarija“, „Skardas“, po karo – „Švietimo darbas“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Kultūra“, „Židinys“, „Medicina“. [3]

Politinės nuostatos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Materialistas, bet tolerantiškas kitų žmonių pažiūroms, kurį laiką V. Čepinskis ir pats propagavo didžiosios realybės idėją. Tikėjo išskirtiniu mokslo vaidmeniu visuomenės gyvenime, propagavo universalų mokslo pobūdį ir jo vaidmenį tautų suartėjimui. Straipsniuose ir viešose paskaitose nagrinėjo aktualias mokslo ir visuomenės problemas, išvertė mokslo populiarių straipsnių, parašė Džordžo Vašingtono biografinę apybraižą.

Parašė kai kuriuos teorinius darbus, atspindinčius Lietuvos socialdemokratų nuostatas. 1927 m. išėjo jo brošiūra „Demokratija ir diktatūra“. Demokratinis parlamentinis režimas – priemonė pašalinti iš politinio gyvenimo perversmus ir leisti augti, plėtotis visuomenei evoliucijos keliu sąmoningai nustatoma evoliucijos kryptimi. Revoliucijos galimos tik kraštutiniu atveju. Didžiausias demokratijos priešas yra klerikalizmas. Bolševikai laikomi utopistais, fašistai – reakcionieriais.

Pripažįstami ir demokratinės santvarkos netobulumai:

Tačiau reikia rūpintis demokratijos tobulinimu, o ne palaikyti diktatūrą, kuri yra regresas. Diktatūros atsiranda dėl politinio abejingumo, kurį sustiprino 3-čio dešimtmečio socialinės-ekonominės problemos. Socializmas laikytas liberalizmo forma, kuri liberalizmo pažiūras į viešąjį gyvenimą perkelia ir į ekonomiką.[4]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fizikos paskaitos, 1 skyrius, 1923–1926 m.
  • Atomas, 1924 m.
  • Fizinė chemija, 19281933 m., 4 d.
  • Elektroninė valentingumo teorija, monografija, 1928 m.
  • Branduolio chemija, monografija, 1937 m.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1933 m. viena iš Aleksoto mikrorajono gatvių pavadinta jo vardu. 1987 m. buv. P. Morozovo gatvei grąžintas V. Čepinskio vardas (Kauno m. LDT VK 1989 05 24 sprend. Nr. 197).
  • 1967 m. Kaune, prie namo V. Putvinskio g. 25 atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1940 m. gyveno fizikas ir elektrochemikas prof. V. Čepinskis“.
  • 1987 m. V. Čepinskio vardas suteiktas KPI Cheminės technologijos fakulteto Fizikinės chemijos ir elektrochemijos laboratorijai (Radvilėnų pl. 19), kurioje atidengta memorialinė lenta su bareljefu (ketus, bronza; skulpt. Leonas Žuklys).
  • 1991 m. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įsteigta V. Čepinskio stipendija, skirta labai gerai besimokantiems Informatikos ir Gamtos mokslų fakultetų studentams.
  • 2001 m. gegužės 3 d. VDU tiksliųjų mokslų skaitykla ir Fizikinės cheminės analizės laboratorija (Vileikos g. 8) pavadintos prof. V. Čepinskio vardu. [5]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Prof. Čepinskis Vincas, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 14.
  • Čepinskis Vincas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1954, t. 4, p. ???
  • Mitrulevičius G., Čepinskis Vincas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 122–125.
  • Mitrulevičius G., Čepinskis Vincas, Lietuvos Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p.228.
  • Mitrulevičius G., Čepinskis Vincas, Socialdemokratai Lietuvos seimuose, Vytenis Povilas Andriukaitis, Danutė Blažytė-Baužienė, Gediminas Ilgūnas… [et. al.], Vilnius, 2006, p. 114–117.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Knyga, 1991, 48 p. ISBN 5-89942-585-7.
  2. Zenonas Mačionis. Vincas Čepinskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 305 psl.
  3. Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
  4. Jonas Čepinskis. Zenonas Mačionis, Profesorius Vincas Čepinskis. Vilnius, 1992 m.
  5. Čepinskis Vincas. Žymūs Kauno žmonės