Ona Leonaitė-Kairienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ona Leonaitė-Kairienė
Gimė: 1898 m. gruodžio 14 d.
Samarkandas, Uzbekija
Mirė: 1958 m. birželio 11 d. (59 metai)
Kaunas
Tėvas: Petras Leonas
Motina: Celina Leonienė
Sutuoktinis(-ė): Steponas Kairys
Veikla: advokatė, redaktorė
Partija: 1923 m. Lietuvos socialdemokratų partija
Alma mater: 1927 m. Lietuvos universitetas

Ona Leonaitė-Kairienė (1898 m. gruodžio 14 d. Samarkande, Uzbekija – 1958 m. birželio 11 d. Kaune) – Lietuvos advokatė, redaktorė. Stepono Kairio žmona.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Samarkande, kur jos tėvai dėl politinių sąlygų buvo priversti gyventi. 1906 m. su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, mokėsi gimnazijoje. 1914 m. persikėlė į Vilnių, po metų su tėvais evakavosi į Maskvą. 1916 m. baigė Maskvos gimnaziją.

1918 m. gegužės mėn. su tėvais grįžo į Lietuvą. 1918 m. Valstybės Tarybos raštinės darbuotoja. 1920 m. pradėjo studijuoti Ciuricho ir Berlyno universitetuose, 1927 m. baigė teisės studijas Lietuvos universitete.

1923 m. spalio 17 d. susituokė su inžinieriumi Steponu Kairiu, kuris dažnai lankydavosi Vokietijos sostinėje, ir buvo ištikima jo bendražygė iki pat 1944 m.

1923 m. atstovavo LSDP Antrojo Internacionalo kongrese Hamburge. Nuo 1929 m. advokatavo ir dirbo organizacijoje politiniams kaliniams ir emigrantams šelpti. 1930 m. dalyvavo SI kongrese Vienoje. Bendradarbiavo „Socialdemokrate“. 1934 m. redagavo „Darbo visuomenę“ (išėjo 14 numerių, Nr. 2 konfiskuotas). 1938 m. „Minties“ atsakingoji redaktorė, 19391940 m. redaktorė.

Okupacijų metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. balandžio mėn. vokiečių Gestapui išaiškinus VLIK'o sudėtį, organizacijos pirmininkas S. Kairys turėjo paskubomis apleisti namus ir pasitraukti iš Kauno. Bandydami surasti jos vyrą, 1944 m. gegužės mėn. gestapininkai suėmė Oną Kairienę ir išlaikė ją savo rūsiuose dvi savaites.

Nors ir turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus artėjant frontui, tačiau O. Kairienė liko Lietuvoje, tikėdamasi, kad jos vyras greitai grįš į laisvą kraštą. Be to, sprendimą nulėmė pareigos jausmas invalidui broliui Vytautui. Pradžioje bolševikai O. Kairienės nelietė, net davė jai darbą Botanikos sode. Bet 1948 m. vasarą ji buvo suimta ir su broliu ištremta dešimčiai metų į Irkutsko srities Taljano ir Skoropadlės kaimą, kur jai leista mokyti vaikus vokiečių kalbos vidurinėje mokykloje.

Po aštuonerių metų tremties, 1956 m. birželio mėn. gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Abu su broliu grįžo invalidais, gavo darbo senoje vietoje, nors ir už nedidelį atlyginimą. Nepritekliai priveikė – 1957 m. pradžioje ją ištiko pirmasis kraujo išsiliejimas į smegenis. Draugų ir medikų pagalba ji vėl pakilo, tačiau prasidėjo kitos ligos, o 1958 m. birželio 10 d. ją ištiko naujas priepuolis, po kurio ji sekančią dieną mirė. Giminių ir artimųjų palydėta, birželio 13 d. palaidota Petrašiūnų kapinėse, kur, grįžusi iš Sibiro, ji buvo dar suskubusi perkelti savo tėvų palaikus. [1]

„Mirtis man poilsis saldus didybėj savo galingoj“ – rašė ji saviesiems į JAV, atsigavusi po pirmojo priepuolio.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]