Darbininkų Internacionalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Darbininkų Internacionalo logotipas

Darbininkų Internacionalas, Socialistinis darbininkų internacionalas – tarptautinis socialistų ir socialdemokratų partijų susivienijimas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurtas 1923 m. gegužės 21-25 d. Hamburge vykusiame tarptautiniame kongrese, kuriame dalyvavo 620 delegatų iš 30 valstybių, atstovavę partijas, buvusias Berno ir Vienos (2 ½) Internacionalų narėmis. LSDP atstovavo Steponas Kairys.

Balsai kongrese pasiskirstė pagal partijų gausumą: Vokietijos suvienytoji socialdemokratų partija-30, Didžiosios Britanijos leiboristai-28, Prancūzijos socialistai-16, Belgija ir Austrija po 15, Rusija, Švedija, Danija ir JAV po 12, Čekijos ir Slovakijos čekai-8, vengrai-8, vokiečiai-7, Nyderlandai ir Šveicarija po 7, Norvegija, Gruzija ir Suomija po 3, Armėnija, Bulgarija, Jugoslavija, Rumunija, Ukraina, Turkija, Liuksemburgas, Lietuva, Latvija, Estija ir Dancigo laisvasis miestas po 1.

Kongrese priimtoje rezoliucijoje „Tarptautinė darbininkų klasės kova prieš pasaulinę reakciją“ Rusijos valdžia pasmerkta dėl vykdomo teroro, tačiau kartu Antantės ir kitos šalys raginamos pripažinti Rusiją. Taip pat reikalaujama savo šalių vyriausybėms neleisti stiprinti socialinę ir politinę reakciją, kovoti už tautinių diktatūrų pašalinimą.

Rezoliucijoje „Imperialistinės taikos sutartys ir darbininkų klasės uždaviniai“ išdėstytos nuostatos ginti tautines ir tikybos mažumas, priešintis kolonizavimui, slaptų karinių sutarčių ir sąjungų sudarymui, siekti visuotinio nusiginklavimo, iš Rusijos reikalaujama išvesti kariuomenę iš Gruzijos bei suteikti apsisprendimo teisę Armėnijai ir Gruzijai.

Kongrese buvo patvirtintas Darbininkų Internacionalo statutas, išrinktas 9 narių Biuras ir 6 narių Vykdomojo komiteto vadovaujanti komisija, vykdančiaisiais sekretoriais paskirti F. Šou ir Fridrichas Adleris. Internacionalo būstine pasirinktas Londonas, 1935 m. būstinė perkelta į Briuselį.

Darbininkų Internacionalui teko dirbti fašizmo ir reakcijos pakilimo bei socialdemokratijos skaidymosi į marksistines ir reformistines sroves laikotarpiu, todėl jo įtaka nebuvo didelė. Pirmąjį dešimtmetį, kol vyko teorijų formavimas, trūko ryžto kovoti prieš fašizmą, kai kurios partijos netgi bendradarbiavo su nacionalsocialistinėmis partijomis, o į valdžią atėjus Hitleriui, nutrūko finansinė parama visam darbininkų judėjimui.

Darbininkų Internacionalas faktiškai nustojo egzistavęs 1940 m., Vokietijai užėmus Belgiją.