Juozas Vilčinskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Vilčinskas
Gimė: 1909 m. liepos 29 d.
Vilnius
Mirė: 1992 m. birželio 9 d. (82 metai)
Londone; palaidotas Lietuvoje
Tėvas: Samuelis Vilčinskas
Sutuoktinis(-ė): Elena Tugan-Baranauskaitė
Vaikai:

Aleksas Vilčinskas

Veikla: inžinierius, išeivijos politinis veikėjas.
Partija: Lietuvos socialdemokratų partija
Alma mater: 1942 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Juozas Vilčinskas (1909 m. liepos 29 d. Vilniuje – 1992 m. birželio 9 d. Londone; palaidotas Lietuvoje) – totorių kilmės lietuvių inžinierius, išeivijos visuomenės ir politinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė rumšiškėno totoriaus Žaslių geležinkelio stoties viršininko Samuelio Vilčinsko šeimoje.[1]

Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje. 1919 m. grįžo į Lietuvą. 1930 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, 1942 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą, tapo statybos inžinieriumi.

Rinko istorinę-kraštotyrinę medžiagą apie Lietuvos totorius – rankraštines knygas, nuotraukas, buities daiktus – visa tai, kas rodo praeitį, papročius, religinius ritualus. Visos tos veiklos tikslas – įkurti prie mečetės nedidelį muziejų. Surinko ištisą knygų apie totorius biblioteką.[2]

Trumpai dirbo Joniškio geležinkelio stotyje, 19311940 m. – Kauno miesto savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, kuriam vadovavo Steponas Kairys.

1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau – į Italiją, 1946 m. – į Angliją. Čia iš pradžių dirbo fabrike, o nuo 1957 m. iki pensijos – statybos projektavimo biure.

1951 m. balandžio 7 d. gavo S. Kairio įgaliojimus atstovauti LSDP Londone vykusiame Vidurio ir Rytų Europos socialistų Unijos konferencijoje. 1951 m. rugsėjo 7 d. LSDP organizacijos komiteto Didžiojoje Britanijoje steigiamojoje konferencijoje išrinktas šio komiteto pirmininku.

19751991 m. buvo visų trijų LSDP Užsienio delegatūros skyrių generalinis sekretorius. Nuo 1952 m. Socialistų Internacionalo II kongreso Milane iki 1989 m. SI XVIII kongreso Stokholme atstovavo LSDP visuose Socinterno renginiuose.

1989 m. Stokholme kartu su SI kongresu vykusiame Vidurio ir Rytų Europos Socialistų Unijos suvažiavime buvo išrinktas sąjungos iždininku. 1990 m. SI tarybos posėdyje Kaire padėjo LSDP pirmininkui prof. Kazimierui Antanavičiui atkurti LSDP tikrąją narystę Socialistų Internacionale.

1953 m. išrinktas DB Lietuvių sąjungos valdybos nariu, nuo 1956 m. – DBLS pirmininkas, nuo 1975 m. – garbės narys. 1963 m. išrinktas Londono lietuvių diskusijų klubo pirmininku. Aktyviai dirbo ir kitose visuomeninėse organizacijose bei profsąjungose.

Nuo 16 metų bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Darbe“, „Europos Lietuvyje“, „Keleivyje“ (slapyvardis J. Rudokas), 19561966 m. redagavo „Darbininkų balsą“, 19711972 m. – LSDOU žurnalą „Mintis“, 19811987 m. laikraščio „Europos lietuvis“ redaktorius. [3]Tyrinėjo Lietuvos ir D. Britanijos diplomatinių santykių istoriją, parašė LSDP istoriją.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės, Nida, London, 1985.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]