Alfonsas Petrulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Alfonsas Petrulis
Alfonsas Petrulis.jpg
Gimė: 1873 m. rugpjūčio 4 d.
Rusija Kateliškiuose, Čypėnų valsčius
Mirė: 1928 m. birželio 28 d. (54 metai)
Lietuva Musninkuose, Ukmergės apskritis
Veikla: Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-os akto signataras, kunigas (nuo 1899 m.), lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius (1919 m.), Lietuvių konferencijos Berne (1917 m.) ir Lozanoje (1918 m.) dalyvis
Alma mater: Žemaičių kunigų seminarija
Commons-logo.svg Vikiteka: Alfonsas PetrulisVikiteka

Alfonsas Petrulis (1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškiuose, Čypėnų valsčius – 1928 m. birželio 28 d. Musninkuose, Ukmergės apskritis) – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-os akto signataras, kunigas (nuo 1899 m.), lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius (1919 m.), Lietuvių konferencijos Berne (1917 m.) ir Lozanoje (1918 m.) dalyvis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1893 m. rugpjūčio 4 d. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1894 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Per ketverius metus išėjo visą seminarijos kursą, bet dėl per jauno amžiaus nebuvo įšventintas kunigu.

1895 m. išvyko į Austrijos-Vengrijos imperiją ir 18951897 m. studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet jo nebaigė. Grįžo į Lietuvą ir mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje (18971898 m.). Kaip gabus klierikas pasiunčiamas studijuoti į Petrapilio dvasinę akademiją. Tačiau jam netiko drėgnas Petrapilio klimatas, ir jis grįžo į Vilnių. Įšventinamas kunigu ir 1899 m. birželio 26 d. paskiriamas Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru.

Valstybės Tarybos narys

1908 m. įstojo į Lietuvos mokslų draugiją (LMD) ir dalyvavo jos pirmajame suvažiavime, 1911 m. kartu su kun. V. Mironu ir kunigu J. Navicku įkūrė „Aušros“ bendriją katalikiškam laikraščiui leisti (pirmasis „Aušros“ numeris išėjo 1911 m. spalio 19 d.), 1917 m. rugsėjo 18 d. – rugsėjo 22 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Joje be A. Petrulio buvo dar trys kunigai – Vladas Mironas, Justinas Staugaitis, Kazimieras Steponas Šaulys.

1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Neprikausomybės aktą. Už lietuvybės puoselėjimą 1919 m. du kartus lenkų kareivių buvo suimtas, kurį laiką kalėjo Vilniaus kalėjime. Rašė katalikiškajai spaudai.

Dvasiškio kelias vedė per Bagdonavos filiją, Joniškį, Maišiagalą, Nalibokus, Marcinkonis. 19091927 m. gegužės 30 d. – Pivašiūnų parapijos klebonas. 1927 m. gegužės 30 d. – 1928 m. kovo 7 d. uoliai klebonavo Paparčiuose (Kaišiadorių raj.).

Nusilpus sveikatai, savo ganytojišką kelią baigė Musninkuose (Širvintų raj.), ten ir palaidotas Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje. Jo atminimui pastatyta skulptūra.

Prie Pivašiūnų bažnyčios šventoriaus 2006 m. rugpjūčio mėn. per Žolinės atlaidus buvusiam Pivašiūnų parapijos klebonui buvo atidengtas paminklas. Paminklą iškilmingai pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis.

2008 metais Paparčių kaime, buvusio dominikonų vienuolyno teritorijoje pastatytas paminklas buvusiam klebonui A. Petruliui.

Biografiniai leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1996 m. „Vorutos“ leidykla išleido Viktoro Aleknos biografinę apybraižą „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“. Joje rašoma, kad „Kunigas Alfonsas Petrulis ėjo ir nuėjo didelį kelią. Ir jo ilgai nepamiršo tie, kuriems jis ištarė lietuvišką žodį, kuriuos pamokė Lietuvos himno, kuriems pasakė, kad Dievas supras tavo maldą, jei tu kalbėsi, melsies jam ir lietuviškai …“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]