Pūga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Stipri pūga viename Lietuvos magistralinių kelių
Vilniaus katedra apimta silpnos pūgos

Pūga – tai sniego pernešimas storame pažemio oro sluoksnyje (kartu gali snigti). Tuo metu pučia turbulentiškas, gūsingas vėjas, sunešamos pusnys, debesys ir dangaus skliautas ne visada matomi.

Pūga perskirsto sniego dangą, formuoja sniego pusnis prie kliūčių, užpusto kelius. Be to, pūgos metu dėl nuolatinio oro srauto slėgio sniego danga tampa tankesnė. Dėl sniego perskirstymo, pučiant stipriam gūsingam vėjui, sniego dangos storis pasidaro netolygus, vienur išauga pusnys, kitur, kur vėjas stipresnis, žemė būna plika. Jeigu sniegas sausas, purus, jį ima pustyti 4–5 m/s vėjai. Sniegas tuomet keliauja pačia pažeme, nepakildamas aukščiau nei 10–20 cm. Siaučiant pūgai labai pablogėja matomumas, ypač jeigu dar ir sninga.

Rūšys ir intensyvumo klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal aukštį, į kurį vėjas pakelia sniegą nuo žemės paviršiaus ir vėjo greitį, išskiriamos 3 pūgų rūšys: sudėtingoji pūga, pažemio pūga ir pustymas. Tačiau per pūgą taip pat krinta ir sniegas, todėl sunku atskirti krintantį ir pakeliamą sniegą.

Pažemio pūgos metu sniegas nekrinta, o yra vėjo pakeliamas nuo sniego dangos paviršiaus. Kad prasidėtų šio tipo pūga, vėjo greitis turi pasiekti kritinę reikšmę. Kritinė reikšmė priklauso nuo atskirų sniego dangos paviršiaus snaigių dydžio, formos bei masės, taip pat nuo snaigių sukibimo laipsnio. Pastarąjį dydį lemia oro temperatūra ir sniego slūgsojimo laikas (kuo šių rodiklių reikšmės didesnės, tuo didesnis ir sukibimo laipsnis). Jei sniego danga drėgna ir susigulėjusi arba sniego paviršius apledėjęs, tai net ir pučiant stipriam vėjui pūga gali neprasidėti. Pažemio pūga fiksuojama tuo atveju, jei nustatomas dėl pūgos sumažėjęs meteorologinio matomumo nuotolis. Kai sniegas pernešamas tik pačiame apatiniame atmosferos sluoksnyje (nuo kelių centimetrų iki 2 metrų aukščio virš sniego dangos paviršiaus), jis vadinamas pažemio pustymu. Į didesnį aukštį sniego dalelės pakyla tik pučiant stipriam vėjui ir sustiprėjus oro turbulencijai.

Pūgos intensyvumas nustatomas pagal vėjo stiprumą, matomumo nuotolį ir pūgos trukmę:

  • silpna arba vidutinė pūga (vėjo greitis < 10 m/s, matomumas > 4 km);
  • stipri pūga (vėjo greitis ≥ 10 m/s, matomumas ≤ 4 km);
  • stichinė pūga (vėjo greitis 15–20 m/s, trukmė ≥ 12 val.);
  • katastrofinė pūga (vėjo greitis > 20 m/s, trukmė ≥ 24 val.).

Sukeliantys veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pūgas Lietuvoje dažniausiai sukelia pietų ir pietryčių vėjai, nes tuo metu Lietuvos teritorija būna priekinėje iš vakarų atslenkančių ciklonų dalyje. Ilgos ir stiprios pūgos kyla, jeigu ciklonas didelis ir gilus (slėgis jo centre – 960–970 hPa). Krituliai per pūgas būna susiję su šiltaisiais (šiltojo tipo) okliuzijos frontais. Pažemio pūga gali kilti ir ciklono užnugaryje. Palanki sąlyga pūgai – jei sninga ant anksčiau sniego dangos paviršiuje susidariusios ledo plutos.

Žala[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidutinė pūgų trukmė per metus Lietuvoje, valandomis

Pūgos, užnešdamos sniegu automobilių kelius, geležinkelius ir oro uostus, daugiausia žalos padaro transporto sektoriui. Susisiekimas tuomet gali būti sutrikęs net kelias paras. Nepaisant to, kad orų prognozėse pūgos būna numatomos prieš 3–4 paras, jų žala dėl to nesumažėja. Kelių priežiūros tarnybos nespėja valyti sniego, dėl to kartais tenka net nutraukti pamokas mokyklose, atšaukti renginius, atidėti lėktuvų skrydžius ir pan.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trukmė ir tikimybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidutinis pūguotų dienų skaičius per metus Lietuvoje

Pūgų trukmė ir tikimybė Lietuvos teritorijoje skirtinga: daugiausia valandų jos siaučia pietinėje Žemaičių aukštumos dalyje (100–130 val.) ir Rytų Lietuvoje (60–70 val.), kitur – 30–60 val. per metus. Vienos pūgos vidutinė trukmė – 6–7 val. Teritorinis pūguotų dienų pasiskirstymas analogiškas trukmės pasiskirstymui: per metus pūguotų dienų būna nuo 10 iki 25, tačiau yra buvę žiemų, kai pūgos siautėjo 40 dienų, o Žemaičių aukštumoje – net 55 dienas per metus. Dažniausiai pūgų pasitaiko sausį ir vasarį (55–60 % metinio skaičiaus). nors jos gali kilti nuo lapkričio iki kovo.

Rekordai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidutiniškai septynis kartus per dešimt metų Lietuvoje siaučia stichinė pūga (vyraujantis vidutinis vėjo greitis – 15–20 m/s, trukmė ≥ 12 val.). Dažniausiai stichinė pūga vienu metus siaučia penktadalyje ar šeštadalyje Lietuvos teritorijos (kitur tuo metu kyla vidutinė pūga). Tik kartą, 1982 m. sausio 67 d., ypač stipri pūga (vėjo greitis tuomet buvo daugiau kaip 20 m/s,) siautėjo net trečdalyje Lietuvos teritorijos. Ilgiausiai – 30 val. 30 min. – ji truko Ukmergėje. Šios pūgos metu temperatūra buvo –16...–18°C (įprasta, jog temperatūra pūgų metu būna –5...–10°C), be to, smarkiai snigo, ir sniego danga pastorėjo net 30–40 cm. Tai buvo katastrofinis meteorologinis reiškinys, pareikalavęs žmonių aukų. Keliai buvo nepravažiuojami 5–6 dienas.

Viena ilgiausių pūgų Lietuvoje siautėjo 1969 m. vasario 8 d. Panevėžyje, ji truko net 78 val. 25 min. (daugiau kaip tris paras), vėjo greitis buvo 16 m/s, gūsiuose – iki 20 m/s.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kas užlopys dangų. Arūnas Bukantis. – V.: Tyto alba, Vilnius 2014. – 213-214 p.: iliustr. – ISBN 978-609-466-038-2
  • Lietuvos klimatas. Arūnas Bukantis. – V.: Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 1994. 89-93 p.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]