Mūša

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mūšà
Mūša Pasvalio rajone
Mūša Pasvalio rajone
Ilgis 157 km
Baseino plotas 5463 km²
Vidutinis debitas 25,1 m³/s
Ištakos Lietuva
Žiotys Lielupė
Šalys Latvija, Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka: MūšàVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Mūšà
Kilmininkas: Mūšõs
Naudininkas: Mū̃šai
Galininkas: Mū̃šą
Įnagininkas: Mūšà
Vietininkas: Mūšojè
Mūša Lietuvos žemėlapyje
Ustukių tiltas per Mūšą iš oro

Mūšà (latv. Mūsa) – upė šiaurės Lietuvoje, Joniškio rajono savivaldybės, Pakruojo rajono savivaldybės bei Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje ir Latvijos Bauskės savivaldybės teritorijoje. Ilgis 157 km (Lietuvoje 133 km), baseino plotas 5463 km² (Lietuvoje 5297 km²).

Mūša nuo Bauskės pilies

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Prasideda Mūšos tyrelio pelkės pietiniame pakraštyje, 7 km į šiaurės rytus nuo Šakynos, 16 km į pietus nuo Žagarės. Teka į pietryčius Mūšos-Nemunėlio žemuma, Žiemgalos žemuma, Linkuvos kalvagūbrio pietiniu pakraščiu, nuo Daugyvenės žiočių krypsta į rytus, į šiaurės rytus, teka netoli Joniškėlio, ties Pasvaliu kerta Linkuvos galinės morenos kalvagūbrį. Įtekėjus Lėveniui pasuka į šiaurę; 6 km teka Latvijos siena, 18 km – Latvijos teritorija, ties Bauske su Nemunėliu susilieja į Lielupę. Dvariukuose, 81 km nuo žiočių ir Švobiškyje, 74 km nuo žiočių įrengti tvenkiniai.

Didžiausi intakai (visi dešinieji):

Vilkvedis (LT), Voverkis (LT), Kulpė (LT), Kruoja (LT), Daugyvenė (LT), Mažupė (LT), Lėvuo (LT), Pyvesa (LT), Jiešmuo (LT), Tatula (LT), Čeriaukštė (LV).

Geologija[taisyti | redaguoti kodą]

Slėnis išryškėja įtekėjus Kruojai. Slėnio plotis 200–400 metrų. Aukštupyje, iki Mekių, vaga reguliuota. Vagos plotis: aukštupio 6–14 metrų, vidurupio 30–40 m, žemupio 50–60 m; gylis 1–2 m, kai kur iki 4 m. Vidutinis nuolydis 0,47 m/km. Srovės greitis 0,1–0,4 m/s. Baseine vyrauja sunkiai vandenį praleidžiantys gruntai, upės vaga negiliai įsirėžusi, todėl požeminis maitinimas negausus – apie 10 % metinio nuotėkio. Pavasario potvynio tūris sudaro apie 50 %, lietaus – 40 % metinio nuotėkio. Upei būdingi pavasario potvyniai ir nedideli vasaros bei rudens poplūdžiai, kartais jie būna didesni už pavasario potvynius. Debitas: ties Miciūnais, 118 km nuo žiočių – vidutinis 4,26 m³/s, didžiausias [[147 m³/s, ties Ustukiais, 56 km nuo žiočių – vidutinis 10,5 m³/s, didžiausias 542 m³/s, ties Bauske, 1,4 km nuo žiočių – vidutinis 25,0 m³/s, didžiausias 884 m³/s. Vidutinis debitas žiotyse 25,1 m³/s. Per metus upė nuplukdo į Lielupę vidutiniškai 0,79 km³ vandens. Vandens lygio svyravimo per metus amplitudė: Miciūnuose vidutinis 2,2 m, didžiausias 3,1 m, Ustukiuose vidutinis 2,8 m, didžiausias 4,5 m, Bauskėje vidutinis 2,1 m, didžiausias 3,8 metrai.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Dalis upės aukštupio priklauso Mūšos tyrelio telmologiniam draustiniui. Raudonpamūšio ir Skalių kalno dolomito atodangos paskelbtos gamtos paminklais. Dešiniajame krante, ties Migoniais stūkso Šimonių piliakalnis, kairiajame krante, prie Mūšos ir Kamaties santakos – Saudogalos piliakalnis.[2]

Didesnės gyvenvietės prie Mūšos: Rudiškiai, Mekiai (Joniškio raj.), Pamūšis, Petrašiūnai, Pamūšis, Raudonpamūšis (Pakruojo raj.), Švobiškis, Narteikiai, Ustukiai, Žilpamūšis, Saločiai, Baltpamūšis (Pasvalio raj.), Mūsa, Bauskė (Bauskės sav.).

Nuotraukos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vietovardžių žodynas
  2. Algirdas Rainys. Mūša. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 625 psl.