Laivyba
Laivyba arba laivininkystė – susisiekimas vandens keliais: jūromis, vandenynais, upėmis, kanalais, ežerais[1] ir tvenkiniais; plaukiojimo laivais teorija ir praktika. Gabenami keleiviai ir kroviniai, taip pat atliekami ūkiniai bei tiriamieji darbai.[1] Informaciją apie laivybos sąlygas teikia signaliniai bokštai, švyturiai ir laivybos ženklai, orientuotis laivakelyje padeda locmanas.[1]
Laivybos idėja kilo dar VI–IV tūkst pr. m. e., pirmieji laivai buvo sukonstruoti Egipte, Mesopotamijoje, Senovės Kinijoje ir Senovės Graikijoje.[1]
Laivyba Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausi vandens keliai Lietuvoje buvo Nemunas ir jo intakai, o Vilniui tapus LDK sostine svarbiausiai vandens keliu tapo Neris.[1] 1697 m. buvo iškastas kanalas Mažojoje Lietuvoje, tarp Gilijos ir Deimenos[1]. XIII a. viduryje pastačius Klaipėdos pilį, šalia pilies veikė Klaipėdos jūrų uostas. Klaipėdos gyventojams 1475 m. suteikus Kulmo teisės privilegiją, Klaipėdos gyventojai galėjo verstis jūrų prekyba ir statyti laivus, Klaipėdos jūrų uostui suteiktas oficialus komercinio uosto statusas. 1923 m. buvo įkurtas Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkystės skyrius.[1]