Vanduo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vanduo (H2O)
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
Vanduo
Sinonimai
Vandenilio oksidas
Identifikacija
CAS numeris 7732-18-5
PubChem 962
ChemSpider 937
UNII 059QF0KO0R
RTECS numeris ZC0110000
ChEBI 5377
InChI 1S/H2O/h1H2
Cheminė informacija
Cheminė formulė H2O
Molinė masė 18,01528(33) g/mol
SMILES O
Rūgštingumas (pKa) ~35–36
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis 1000 kg/m³, skystis (4 °C), 917 kg/m³, ledas
Išvaizda bespalvis (storame sluoksnyje – žydras) ir bekvapis skystis
Lydymosi t° 0 °C, 32 °F, (273,15 K)
Virimo t° 99,98 °C, 211,97 °F (373,13 K)
Lūžio rodiklis (nD) 1,3330
Klampumas 0,001 Pa s esant 20 °C
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704

0
0
0
 
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra Šešiakampė
Molekulinė forma
Dipolio momentas 1,85 D
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi jonai Dvivandenilio selenidas,
Sieros vandenilis,
Vandenilio peroksidas
Giminingi junginiai Acetonas,
Ledas,
Metanolis
Giminingos grupės

Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Žemės vandeninis apvalkalas – hidrosfera – sudaro 71 % Žemės paviršiaus. 96,5% Žemės vandens telkiasi jūrose ir vandenynuose.[1] Mažesni kiekiai vandens sutinkami gruntinio vandens (1,7%), Antarktidos ledynų ir ledo kepurių (1,7%), taip pat garų, debesų ir kritulių pavidalu (0,001%).[2][3] Žemėje nuolatos vyksta vandens apytakos ciklo procesai — garavimas, transpiracija, kondensacija, krituliai ir paviršinio vandens nutekėjimas, dažniausiai į jūrą. Žinoma, kad, sulydant 1 km³ granito, galima gauti 26 mln. t vandens. Vanduo atliko ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje.

Vanduo vaidina svarbų vaidmenį pasaulio ekonomikoje. Apie 70% gėlo vandens žmonių suvartojama žemdirbystei.[4] 6,5% baltymų žmonių mityboje gaunama žvejojant vandenynuose, jūrose, upėse ir ežeruose.[5] Dauguma dideliais atstumais transportuojamų produktų (pvz., nafta, gamtinės dujos) transportuojami vandens transportu per jūras, upes, ežerus bei kanalus. Dideli kiekiai vandens, ledo ir vandens garų naudojami vėsinimui ir šildymui pramonėje ir namų ūkiuose.

Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vanduo – bespalvis (storame sluoksnyje – žydras) ir bekvapis skystis. Vanduo (divandenilio oksidas) turi 88,6 % deguonies ir 11,4 % vandenilio (pagal masę); tai atitinka H2O. Iš visų skysčių jo šiluminė talpa didžiausia. Vandens tankis, skirtingai nuo kitų skysčių, šaldant didėja netolygiai, o +4 °C temperatūroje būna didžiausias ir, toliau šaldant, staiga sumažėja iki 0,917 g/cm³ (ledo tankis). Neįprastai aukšta ir savitoji lydymosi šiluma. Ji net 13,5 karto viršija švino savitąją lydymosi šilumą.

Vandens būsenos: skystoji (vandenynas), kietoji (ledas) ir garai (debesys).

Nepaprastas vandens savybes galima paaiškinti jo molekulės struktūros ypatumais. Vandens molekulė nėra linijinė – kampas tarp jungčių H – O – H lygus 104° 45′.[6] Nors O – H jungtys yra kovalentinės, vandens molekulė yra polinė: vandenilio atomas turi tam tikrą teigiamą krūvį, o deguonis – neigiamą. Dėl to vienos H2O molekulės deguonies atomas gali pritraukti kitos molekulės vandenilio atomą: taip atsiranda vandenilinė jungtis ir padidėja bendra jungties energija. Todėl vandens molekulės yra asocijuotos. Ledo kristaluose vandenilinės jungtys dar tvirtesnės. Dėl didelio H2O molekulių poliškumo vanduo yra labai geras kitų polinių junginių tirpiklis.

Cheminės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vanduo yra ženkliai polinis tirpalas, kuris dažnai tirpdina chemines druskas.

Vandens molekulės dažnai susikristalizuoja su kitais junginiais.

Disociacija (jonizacija)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vandens molekulė tuo pat metu elgiasi kaip rūgštis ir bazė:

Disociacijos konstanta,

pH[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jeigu H3O+ = OH-, tada pH = pOH = pKw / 2 ir tada pH = 14/2 = 7.0 @ 25 °C

Suformavimo reakcijacheminių elementų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vandenilis (H2) dega su deguonimi (O2) suformuodamas vandenį:

Ši reakcija yra egzoterminė.

Reakcija su metalais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

71 % Žemės rutulio sudaro vanduo
  • Šarminiai metalai gan audringai reaguoja su vandeniu. Litis silpniausiai iš jų. Natris kiek audringiau. Kalis reaguodamas su vandeniu net užsidega. Cezio įdėjimas į vandenį gali baigtis sprogimu.
  • Šarminių žemių metalai reaguoja su vandeniu sunkiau.
  • Dar mažiau aktyvūs metalai gali reaguoti tik su karštais vandens garais.
  • Tokie chemiškai neaktyvūs metalai kaip auksas su vandeniu praktiškai nereaguoja.

Reakcija su metalų oksidais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reaguoja su metalų kurie turi tirpius hidroksidinius amfoterinius junginius.

  • Žinomiausia iš tokių reakcijų negesintų kalkių „gesinimas“:

Reakcijos su nemetalais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reakcija su nemetalų oksidais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reaguoja su nemetalų oksidais kurie yra rūgščių anhidridai.

Kitos reakcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vanduo dalyvauja ir daugybėje kitų reakcijų.

  • esterių hidrolizė verdant juos NaOH vandeniniame tirpale:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „How Much Water is There on Earth?“. Water Science School. United States Geological Survey, JAV vidaus reikalų departamentas. 2019-11-13. Nuoroda tikrinta 2022-06-08.
  2. Gleick, P.H., red. (1993). Water in Crisis: A Guide to the World's Freshwater Resources. Oxford University Press. p. 13, Table 2.1 "Water reserves on the earth". Suarchyvuotas originalas 2013-04-08.
  3. Water Vapor in the Climate System Archyvuota kopija 2007-03-20 iš Wayback Machine projekto., Special Report, [AGU], 1995 m. gruodis. Vital Water Archyvuota kopija 2008-02-20 iš Wayback Machine projekto. Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa.
  4. Baroni, L.; Cenci, L.; Tettamanti, M.; Berati, M. (2007). „Evaluating the environmental impact of various dietary patterns combined with different food production systems“. European Journal of Clinical Nutrition. 61 (2): 279–286. doi:10.1038/sj.ejcn.1602522. PMID 17035955.
  5. Troell, Max; Naylor, Rosamond L.; Metian, Marc; Beveridge, Malcolm; Tyedmers, Peter H.; Folke, Carl; Arrow, Kenneth J.; Barrett, Scott; Crépin, Anne-Sophie; Ehrlich, Paul R.; Gren, Åsa (2014-09-16). „Does aquaculture add resilience to the global food system?“. Proceedings of the National Academy of Sciences (anglų). 111 (37): 13257–13263. Bibcode:2014PNAS..11113257T. doi:10.1073/pnas.1404067111. ISSN 0027-8424. PMC 4169979. PMID 25136111.
  6. „10.2: Hybrid Orbitals in Water“. Chemistry LibreTexts (anglų). 2020-03-18. Nuoroda tikrinta 2021-04-11.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]