Kioto protokolas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pasaulio šalys ir Kioto protokolas:

██ Valstybės, turinčios emisijų mažinimo įsipareigojimų

██ Valstybės be įsipareigojimų

██ Valstybės, neišreiškę savo pozicijos

██ Valstybės, neratifikavę sutarties

██ Valstybės, pasitraukę iš sutarties

██ Valstybės, neprisiėmę įsipareigojimų antruoju sutarties periodu.

Kioto protokolasJungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) protokolas, kuriuo siekiama kovoti su visuotiniu atšilimu. Jis buvo priimtas 1997 m. vykusioje trečiojoje konvencijos Šalių konferencijoje Kioto mieste. Protokolas įpareigoja išsivysčiusias šalis per penkerių metų laikotarpį nuo 2008 iki 2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus 5,2 % lyginant su 1990 m. kiekiu. 2012 m. pabaigoje jo galiojimas buvo pratęstas dar aštuoneriems metams iki 2020-ųjų.

Kioto protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d., devyniasdešimtą dieną po to, kai protokolą ratifikavo Rusija, kurios CO² išmetimai sudaro 17,4 % viso pasaulinio kiekio. Tokiu būdu buvo įvykdyta Kioto protokolo sąlyga, pagal kurią jį ratifikuoti turi ne mažiau kaip 55 JTBKKK šalys, įskaitant išsivysčiusias šalis, kurių daliai tenkantis išmetamų CO² kiekis sudaro ne mažiau kaip 55 % viso CO² išmetimo šioje grupėje.

Reguliuojamos dujos[taisyti | redaguoti kodą]

Kioto protokolu reguliuojamos šios šiltnamio dujos:

Mechanizmai[taisyti | redaguoti kodą]

Kioto protokolas numato tris mechanizmus, kurių pagrindu valstybės (Šalys), įtrauktos į protokolo I-ąjį priedą, privalo vykdyti savo įsipareigojimus, siekdamos mažinti CO² išmetimą į aplinką. Pastarieji Šalių įsipareigojimai gali būti vykdomi naudojant šiuos mechanizmus:

  • Bendro įgyvendinamo projektų (toliau tekste – „BĮ“);
  • Taršos leidimų prekybos (toliau tekste – „TLP“);
  • Švarios plėtros (toliau tekste – „ŠP“).

BĮP mechanizmas – tai dviejų Šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos Šalies subjektai (įmonės) investuoja į kitoje Šalyje įgyvendinamus projektus, kuriais siekiama sumažinti CO² išmetimus konkrečiuose taršos šaltiniuose (toliau tekste – „Projektai“) toje kitoje Šalyje, už tai gaudama iš pastarosios taršos mažinimo vienetus (toliau tekste – „TMV“). Tai reiškia, kad viena Šalis, kurios pramonės įmonėms CO² sumažinimo kaštai yra labai dideli, investavusi į kitoje Šalyje įgyvendinamus Projektus, už investuotas lėšas gauna atitinkamą kiekį TMV iš kitos Šalies, kurios įmonėms CO² sumažinimo išlaidos yra žymiai mažesnės. Tokiu būdu laimi tiek Šalis investuotoja, sutaupiusi savo vietinių įmonių lėšas, kurios turėtų būti skiriamos gamybos proceso modernizavimui, tiek Šalis TMV pardavėja, kurios įmonėms sumažėja naujų Projektų įgyvendinimo kaštai. Galima teigti, kad BĮP mechanizmo esmė – vienos Šalies lėšų, investuotų į kitoje Šalyje įgyvendinamus Projektus, transformavimas į TMV.

TLP mechanizmas – tai dviejų Šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos Šalies subjektai (įmonės) perka iš kitos Šalies subjektų (įmonių) apyvartinius taršos leidimus (toliau tekste – „ATL“). Šio mechanizmo esmė yra labai panaši į BĮP mechanizmo esmę. Skirtumas tarp minėtų mechanizmų yra tik tas, kad TLP mechanizmo pagrindu viena Šalis ne investuoja lėšas į kitoje Šalyje vykdomus Projektus, o perka iš kitos Šalies ATL.

ŠP mechanizmas – tai susitarimas, kurio pagrindu viena Šalis investuoja į kitoje šalyje, kuri nėra įtraukta į Protokolo I-ąjį priedą, įgyvendinamus Projektus, už tai gaudama iš pastarosios TMV. Tačiau pastarasis mechanizmas Lietuvai nėra aktualus, kadangi vargu ar Lietuva artimiausiu metu investuos savo lėšas į Projektus besivystančiose šalyse (pavyzdžiui, Kambodžoje arba Mongolijoje). Apibendrintai galima paminėti, kad skirtumas tarp BĮP ir ŠP mechanizmo – „Projekto įgyvendinimo vieta“, o skirtumas tarp BĮP ir TLP mechanizmo – „atskirose Šalyse nustatyti skirtingi CO² emisijos limitai“.

Bendra šių mechanizmų taikymo vertė yra ta, kad investicijos į taršos mažinimą atliekamos toje vietoje (globalia prasme), kur jos gali būti panaudojamos efektyviausiai

Kioto protokolas ir Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Kioto protokolo pagrindu, Lietuva, kaip ir Europos Sąjunga, įsipareigojo iki 2008–2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 8 % lyginant su baziniais 1990 metais. 1990 m. šis taršos į atmosferą kiekis Lietuvoje apytiksliai siekė 50 mln. tonų, o 2004 m. – apie 17 mln. tonų, todėl manoma, kad Lietuvoje Kioto protokolo reikalavimas bus įvykdytas.

2005 m. Lietuvoje (tryliktoje Europos Sąjungoje šalyje) ėmė veikti Šiltnamio dujų apyvartinių taršos leidimų registras. Prekyba apyvartiniais taršos leidimais leidžia pritraukti lėšas, investuojant į efektyvias technologijas, atsinaujinančių energijos resursų išnaudojimą.

Po Kioto protokolo[taisyti | redaguoti kodą]

2007 m. gruodį Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje, vykusioje Balio saloje, visos pagrindinės šalys susitarė pradėti derybas dėl naujo pasaulinio režimo, kovojančio su klimato kaita po 2012 m., kai Kioto protokolas nustos galioti. Šis sumanymas imtas įgyvendinti kitais metais Poznanėje, Lenkija. Vykusių derybų siekis – užtikrinti susitarimo priėmimą iki 2009 m. pabaigos JT klimato kaitos konferencijoje Kopenhagoje.

Derybose dalyvaujančios 192 šalys sutiko, kad, siekiant išlaikyti klimato kaitą saugiose ribose, būtina radikaliai mažinti emisijas. Esminis derybų elementas – tai pripažinimas, kad veiksmų privalo imtis tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys, nors ir atsižvelgiant į pastarųjų išgales. Nors pagal Kioto protokolą emisijas mažinti buvo įsipareigojusios tik išsivysčiusios šalys, jau seniai buvo pripažįstama, kad šio metodo nepakaks, ypač turint omenyje paskaičiavimus, kad besivystančių šalių emisijos iki 2020 m. ims viršyti išsivysčiusių šalių.

Buvo pasiektas susitarimas dėl galybės svarbių elementų – fondo, padėsiančio besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos, bandomųjų projektų, mažinančių miškų kirtimą, finansavimo, skiriamo švarių technologijų perkėlimui į besivystančias šalis.

Dabartiniai moksliniai įrodymai rodo, kad klimato kaitos poveikis bus kontroliuojamas tik tuo atveju, jei pasaulinė temperatūra nepakils daugiau kaip 2º C, lyginant su lygiu, buvusiu prieš pramonės įsigalėjimą. Siekiant išlaikyti šią kontrolę, privaloma iki 2020 m. sustabdyti pasaulinių emisijų kilimą, o iki 2050 m. sumažinti jas perpus, lyginant su 1990 m. lygiu.

2009 m. pradžioje Komisija parengė išsamius pasiūlymus dėl šių tikslų įvykdymo. Siūloma didinti pinigų, investuojamų į žemo anglies dioksido vartojimo plėtrą, sumas, ypač besivystančiose šalyse, kurti naujoviškus tarptautinio finansavimo šaltinius, iki 2015 m. įsteigti tarptautinę anglies dioksido rinką ir imtis veiksmų, teikiant pagalbą šalims prisitaikyti prie klimato kaitos.

2012 m. pabaigoje vykusioje konferencijoje Kaire, Šalys susitarė dėl Kioto protokolo pratęsimo iki 2020 metų ir siekio iki 2015-ųjų priimti naują jį pakeisiančią ir visoms šalims galiojančią sutartį.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka