Nicos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Nicos sutartis2001 m. vasario 26 d. Nicoje Europos Tarybos valstybių narių įgaliotųjų atstovų pasirašyta sutartis, kuri numatė reformas, turinčias padėti Europos Sąjungai geriau funkcionuoti po plėtros. Sutartis įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. Nicos sutartimi paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

Sutarties sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 2000 m. Europos Sąjungos vadovų taryba tarėsi dėl Mastrichto sutarties, Europos Bendrijos steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių teisės aktų pataisų. Naująja – Nicos sutartimi – buvo priimti instituciniai ir kiti pertvarkymai, turėję įsigalioti po 2004 m. ir 2007 m. Europos Sąjungos plėtros etapų.

Sutarties instituciniai pertvarkymai buvo apibrėžti specialiame Protokole dėl ES plėtros, kuriuo, atitinkamai, buvo panaikintas Amsterdamo sutarties protokolas. Pagal Nicos sutartį, ES išsiplėtus iki 27 (o vėliau ir iki 29) valstybių narių, kvalifikuotą balsų daugumą ES Taryboje turėjo sudaryti 258 balsai iš 345. Sutartis įtvirtino nuostatą, kad kuriai nors vaslybei prašant būtų skaičiuojama, keliems procentams ES gyventojų atstovauja už sprendimą balsuojančios ES valstybės. Sprendimas būtų priimamas, jei už jį balsuoja valstybės, atstovaujančios ne mažiau kaip 62 procentus visų ES gyventojų. Tuo tarpu kitą sprendimus blokuoti, remiantis Nicos sutartimi, galėtų sudaryti valstybių koalicija, turinti 91 balsą. Tai – vadinamasis dvigubos daugumos principas.

Sutartimi išplėstas sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma Europos Taryboje, taip pat daugiau sričių taikoma bendro sprendimo procedūra. Numatyta, kad daliai Europos Tarybos sprendimų kvalifikuotos daugumos ar bendro sprendimo procedūros bus pradėti taikyti vėliau arba priėmums papildomus teisės aktus. Europos Sąjungos valstybės narės išlaiko veto teisę konstitucinės raidos, socialinės apsaugos, biudžeto politikos, valstybės sienų apsaugos, sveikatos ir švietimo politikos klausimais.

Nicos sutartimi pakeista Europos Komisijos pirmininko skyrimo tvarka – jis skiriamas Europos Tarybos susitikime kvalifikuota balsų dauguma, bei sustiprintos Pirmininko galios, suteikiant jam teisę nustatyti Europos Komisijos struktūrą, skirti savo pavaduotojus, keisti Komisijos narių pareigų pasiskirstymą.

Sutartimi nustatytas naujas Europos Parlamento narių skaičius bei pakeistas parlamento valstybių narių skaičius jo komitetuose.

Nicos sutartimi taip pat buvo reformuota Europos Teisingumo Teismo veikla, išplečiant jo galimybes savarankiškai spręsti procedūrinius veiklos klausimus, sudaryti teisėjų kolegijas, nagrinėti tam tikrų sričių bylas, padidintas Teismo nepriklausomumas.

Sutartimi numatytos specialios nuostatos dėl tvirtesnio bendradarbiavimo užsienio politikos, teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Sutartimi pripažinta galimybė suspenduoti tam tikras narystės teises, jei iškiltų rimtų pažeidimų pavojus. Siūlymus dėl tokių priemonių gali inicijuoti trečdalis Europos Sąjungos valstybių narių, Europos Parlamentas arba Europos Komisija. Kovai su sunkiais organizuotais nusikaltimais ir terorizmu įsteigta Europos Sąjungos teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose institucija Eurojustas.[1]

Europos Sąjungos istorija, struktūra ir sutartys
1952 1958 1967     1993 1999 2003  ?  
  Europos Bendrijos (EB)   Europos Sąjunga (ES)
Europos anglių ir plieno bendrija    
  Euratomas
Europos Ekonominė Bendrija (EEB)     Europos Bendrija (EB)  
    Teisė ir vidaus reikalai  
Policijos ir teisinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
Bendroji Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politika
Paryžiaus sutartis Romos sutartis Briuselio sutartis     Mastrichto sutartis Amsterdamo sutartis Nicos sutartis Lisabonos sutartis  

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nicos sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 374-375 psl.