Bendroji žemės ūkio politika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) yra Europos Sąjungos žemės ūkio subsidijų, kurios sudaro apie 50 %-70 % visų Europos Sąjungos išlaidų teikimo sistema. Šių subsidijų pagalba garantuojamos minimalios kainos gamintojams, o tai tam tikra prasme užtikrina ES žemdirbių ūkių stabilumą, o tuo pačiu ir tam tikrą žemės ūkio produkcijos kokybę.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Būtinybė sukurti bendrą žemės ūkio politiką numatyta 1958 m. pasirašytoje Romos sutartyje.

Pagrindiniai Romos sutartyje įtvirtinti BŽŪP tikslai:

  • didinti žemės ūkio gamybą;
  • garantuoti normalų žemdirbių pragyvenimo lygį;
  • stabilizuoti rinką;
  • užtikrinti maisto ir kitų žemės ūkio produktų tiekimą, laikymo sąlygas;
  • užtikrinti, kad maisto produktai pasiektų vartotoją jam priimtinomis kainomis.

Remiantis šia sutartimis 1960 m. Europos komisija pasiūlė kurti bendrą žemės ūkio politiką.

1962 m. buvo nustatytos pagrindinės BŽŪP kryptys, kurios rėmėsi trim pagrindiniais principais:

  • vieninga rinka
  • primenybė Bendrijos nariams
  • finansinis solidarumas

Nuo to laiko BŽŪP tapo vienu iš pagrindinių elementų Europos institucinėje sistemoje, cementuojantis politinius ir ekonominius Bendrijos narių santykius.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė BŽŪP kritika susijusi su jos protekcionistiniu pobūdžiu. Laisvosios rinkos šalininkai ypatingai nesutinka su vyriausybių kišimusi, pasak jų, laisva rinka (be valstybės kišimosi) žymiai efektyviau susitvarko su resursų paskirstymu.

Tarp BŽŪP kritikų yra ir kai kurie globalizacijos šalininkai bei (kaip bebūtų keista) antiglobalistų sąjūdžis, nes jų teigimu subsidijos prisideda prie problemos, kuri kartais vadinama Europos Tvirtovė; Vakarai kiekvienais metais išleidžia dideles sumas pinigų subsidijoms, o tai turi labai neigiamas pasekmes vargingesnėms šalims, kurios konkuruoja žemės ūkio rinkoje. Taip pat teigiama, kad BŽŪP sukuria žemės ūkio produkcijos perteklių, kuris parduodamas trečiojo pasaulio šalims ir ne tik neleidžia joms eksportuoti savo produkcijos Vakarams, bet netgi didina jų skurdą vesdami trečiojo pasaulio ūkininkus prie bankroto.

Žemės ūkio subsidijos taip pat palaiko dirbtinai aukštas maisto kainas Europos Sąjungoje. Kai kurių ekspertų teigimu europiečiai moka už maistą apie 25 % daugiau nei mokėtų nesant BŽŪP.

BŽŪP yra neproporcingai palanki kai kuriems Europos Sąjungos regionams, būtent, Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai. Šios šalys gauna dideles sumas pinigų kitų šalių sąskaita, ypatingai Vokietijos.

Daugelis ekonomistų mano, kad išsiplėtusioje Europos Sąjungoje BŽŪP palaikyti nepavyks. Prisijungus 10-iai naujų narių BŽŪP palaikyti reikalingos lėšos drastiškai išaugs (ypač dėl Lenkijos poveikio, kuri turi 2 milijonus smulkių ūkininkų). Tačiau dėl politinių kliūčių kai kuriose šalyse BŽŪP reforma sekasi sunkiai.

Bendroji žemės ūkio politika po 2013 metų[taisyti | redaguoti kodą]

BŽŪP reformos teisės aktų pasiūlymai[taisyti | redaguoti kodą]

2011 spalio 12 d. Komisija pateikė teisinius pasiūlymus, kaip reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) po 2013 m. Pagrindinis naujų pasiūlymų tikslas yra užtikrinti Europos piliečiams sveiką ir aukštos kokybės maisto gamybą, išsaugant darnią aplinką. Buvo vadovaujamasi trimis būsimos BŽŪP postulatais: "Darni maisto gamyba", "Tvarus gamtos išteklių valdymas" ir "Subalansuota teritorinė plėtra". Tai kaip atsakas į naujus ekonominius, aplinkosaugos ir teritorijų valdymo iššūkius.


Tiesioginės išmokos[taisyti | redaguoti kodą]

Tiesioginės išmokos - prisidės prie ūkininkavimo rėmimą visoje ES teritorijoje, užtikrinant stabilumą ir remiant ūkininkų pajamas, taip užtikrinant ilgalaikį ir mažiau pažeidžiamą ūkių ekonominį gyvybingumą, nepriklausomai nuo kainų svyravimų. Teisiniais pasiūlymais siekiama pereiti nuo skirtingų sistemų bendrosios išmokų schemos ES-15 ir bendrosios išmokos už plotą schemos ES-12 (SAPS), prie naujos "Pagrindinių išmokų schemos", kuri bus taikomos po 2013 m. Bus taikomi kompleksiniai paramos susiejimai "(tam tikrų aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir kitų taisyklių laikymais), kaip ir yra šiuo metu. Tačiau bus įgyvendintas įvairių dabartinių reikalavimų supaprastinimas. Ketinama sumažinti neatitikimus tarp ūkininkų gautų išmokų, pagal valstybes nares ir regionus. Visos valstybės narės bus įpareigotos unifikuoti mokėjimus už hektarą nacionaliniu ar regioniniu lygiu iki 2019 m. Komisijos pasiūlymai atitinka daugiametes finansines programas dėl tiesioginių išmokų. Išmokos bus padidintos tiems, kurie gauna mažiau nei 90% vidutinio europinio dydžio išmoką už hektarą.


Ekologiškumas[taisyti | redaguoti kodą]

Yra keli pasiūlymai dėl ekologiškumo. Tarp jų yra tiesioginės išmokos už ekologiškumą didinimas. Siūloma didinti poveikio aplinkai darnumą ir tuo būdu remti ūkininkų pastangas tvaraus žemės ūkio srityje. Komisija siūlo paskirti 30% tiesioginių išmokų gamtinių išteklių naudojimo gerinimui. Ūkininkai turėtų būti įpareigoti tenkinti tam tikrus kriterijus, tai yra grūdinių kultūrų įvairinimą, daugiamečių ganyklų išlaikymą, aplinkos priežiūrą ir kraštovaizdžio išsaugojimą.


Jaunieji ūkininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Siekiant pritraukti jaunimą (iki 40 metų), į žemės ūkio verslą, Komisija siūlo, kad naujiems rinkos dalyviams bazinės išmokos pirmųjų 5 metų laikotarpyje turėtų būti didesnės iki 25% per .


Smulkūs ūkininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Ūkininkas dalyvaujantis smulkaus ūkininkavimo schemoje gaus metinį mokėjimą, nustatytą valstybės narės, kuris svyruos nuo € 500 iki € 1 000, nepriklausomai nuo ūkio dydžio. Dalyviai turės mažiau griežtus kompleksinio paramos susiejimo reikalavimus ir bus atleidžiami nuo ekologiškumo didinimo. Visi ūkininkai turės teisę į konsultacijas ir apmokymus pagal Farm Advisory System programą.


Aktyvūs ūkininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Šia nauja priemone siekiama panaikinti išmokas pareiškėjams, kurie naudojasi išmokomis, bet nevykdo žemės ūkio veiklos savo žemėje. Komisija siūlo, kad išmokos neturėtų būti teikiama pareiškėjams, kurių BŽŪP tiesioginės išmokos yra mažesnės nei 5% visų kitų ūkio veiklos pajamų, ši nuostata netaikoma ūkininkams, kurie gauna mažiau nei 5 000 eurų tiesioginių išmokų.


Apribojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Bet kuris ūkis gali gauti tik 300 000 EUR per metus. Tačiau, kad būtų atsižvelgta į užimtumą. Žemės ūkio bendrovė gali į tą sumą neįskaičiuoti išlaidas atlyginimams už praėjusius metus (įskaitant mokesčius ir socialinio draudimo). "Sutaupytos" lėšos bus perkeltos į Kaimo plėtros fondą toje šalyje.


Kompleksinis paramos susiejimas[taisyti | redaguoti kodą]

Visi mokėjimai ir toliau bus susiję su pagrindinių reikalavimų, susijusių su aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir augalų ir gyvūnų sveikatos standartų vykdymą. Tačiau, kompleksinis paramos susiejimas bus gerokai supaprastintos. Ūkininkai besinaudojantys sertifikavimo priemonėmis bus mažiau tikrinami.


Fondai[taisyti | redaguoti kodą]

Bus sukurtas vienas bendras Common Strategic Framework (CSF) fondas apimantis dabartinius EAFRD, ERDF, ESF, EMFF ir Europos Struktūrinį Fondą. Kiekvienai valstybei narei bus viena mokėjimo agentūra visoms BŽŪP priemonėms vykdyti.



Europa[taisyti | redaguoti kodą]