Kauno modernizmo architektūra

Modernistinis Kaunas: optimizmo architektūra 1919-1939 m.
Pasaulio paveldo sąrašas
Prisikėlimo bažnyčia
Vieta	Lietuva
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	IV
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1661
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2023 m.  (45-oji sesija)
Vikiteka:	Kauno modernizmo architektūra
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Vytauto Didžiojo karo muziejus

Kauno centrinis paštas

Kauno modernizmo architektūra, dar žinoma kaip Tarpukario Kauno architektūra – grupė architektūros objektų, statytų tarpukario Kaune 1919–1940 m. laikotarpiu. Juos vienija bendri architektūriniai stilistiniai bruožai, atspindėję tuo metu Vakarų šalyse populiarų modernizmo stilių. Tarp labiausiai šį stilių atspindinčių statinių yra Karininkų Ramovė, Centrinis paštas, Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir kiti. Iš viso šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta 12 tūkst. naujų pastatų.

Daliai šių objektų 2015 m. buvo suteiktas Europos paveldo ženklas. 2023 m. jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šios architektūros analogai taip pat turintys pasaulio paveldo statusą yra Berlyno modernistinių namų kompleksas, Tel Avivo Baltasis miestas, Asmara: modernizmo miestas Afrikoje, Jože Plečnik kūriniai Liublianoje – į žmogų orientuoti miestovaizdžiai.

Kaune susiformavęs lietuviškasis modernizmo stilius, o neretai ir konkretūs projektai, tarpukario laikotarpiu buvo perkeliami ir į kitus Lietuvos miestus. Šios modernizmo architektūros pavyzdžių galima rasti Jonavoje, Klaipėdoje, Palangoje, Birštone, Pasvalyje, Ukmergėje, Šiauliuose ir kitur.

Bendrieji bruožai

1919 m. jaunos Lietuvos Respublikos sostinę perkėlus į Kauną (tuo metu beveik visiškai surusėjusį, sukarintą Imperijos tvirtovės miestą), prasidėjo spartus jo vystymasis. Čia persikėlė valdžia, inteligentija, buvo pradėtas kurti naujas valstybės politikos, ekonomikos, švietimo ir kultūros centras. Be to, tuo metu stiprėjant lietuviškajai tapatybei ir nacionalizmui, Kaunas tapo laisvos Lietuvos, lietuvybės simboliu. Čia kūrė intelektualai, dėję pagrindus modernios Lietuvos savimonei ir minties raidai.

Į miestą masiškai kėlėsi gyventojai tiek iš Vilniaus krašto, tiek iš visos Lietuvos. Per šį laikotarpį miestas sparčiai plėtėsi. Iki tapdamas laikinąja sostine, Kaunas apėmė tik Senamiestį, Naujamiestį, Karmelitus (vadinamąją teritoriją, įsiterpusią tarp Laisvės alėjos ir Geležinkelio stoties) ir dalį Žaliakalnio (vadinamąjį Ąžuolų kalną, esantį arčiausiai Senamiesčio). 1919 m. į miestą integruota likusi Žaliakalnio dalis, Aleksotas ir Vilijampolė, o 1932 m. – Šančiai. Su naujomis miesto dalimis centras sujungtas dviem tiltais. Svarbiausios vietos, kur išdygo modernistinė architektūra buvo Naujamiesčio gatvės (V. Putvinskio, Maironio, K. Donelaičio, Kęstučio, A. Mickevičiaus), Karmelitai (Vytauto pr.) ir Žaliakalnis (vadinamasis Radijo rajonas bei rajonas aplink Prisikėlimo bažnyčią).

Kaunas tapo labai daugiatautis: mieste gyveno 59 proc. lietuvių, 31 proc. žydų, 3 proc. vokiečių, taip pat rusai, lenkai ir kitos tautinės mažumos. Vienu iš tokio urbanistinio daugiatautiškumo simbolių buvo Karmelitų rajonas. Karmelitų kapinės ir teritorijos aplink jas buvo padalintos rusams (pietinė dalis, kur pastatytos rusų cerkvės, mokyklos), katalikams (dab. Ramybės parkas), musulmonams (čia pastatyta Mečetė), evangelikams-reformatams (šiaurinė dalis, kur kūrėsi daugiausia vokiečiai). Didelė dalis Kauno žydų koncentravosi Vilijampolėje, kur dar tarpukaryje stovėjo Didžiosios sinagogos liekanos.

Per mažiau nei 20 metų Kaunas iš provincijos miestelio sugebėjo virsti modernia sostine, kurioje architektūros objektai suvaidino labai svarbų vaidmenį ne tik kuriant miesto infrastruktūrą, bet ir stiprinant tapatybę. Laikinoji sostinė buvo Lietuvos vizitinė kortelė, būdas parodyti šalies sėkmės istoriją ir pasiekimus. Todėl, anot M. Drėmaitės, šiai architektūrai yra būdingas optimizmas ir tikėjimas, tautiškumo idėjos.

Architektai ir architektūra

Kauno centrinio pašto interjeras. Grindų raštas atkartoja tautinės juostos ornamentus

Modernizmo architektūros suklestėjimui didžiulę įtaką padarė lietuviai ir kitataučiai architektai, grįžę iš studijų užsienio universitetuose ir pasisėmę naujų idėjų. Jie savo kūriniais visiškai atitiko tuometinį Europos kontekstą, ir kūrė architektūrą, kuri neatsiliko nuo europinių tendencijų, bet kartu vystė ir nacionalinį, išskirtinį stilių. Tai buvo antrasis kartas Lietuvos istorijoje (po baroko), kuomet vietiniai architektai buvo lygiaverčiai formuojant lietuvišką Europos architektūros tradiciją.

Svarbiausi Kauno modernizmo architektai buvo Rygoje studijas baigęs Feliksas Vizbaras (1880–1966), Romoje studijavęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), Sankt Peterburge studijavęs Edmundas Alfonsas Frykas ir kiti. Kauno plano autorius buvo Antanas Jokimas (1894–1964). Kaune dirbo ir nelietuviai architektai, kurie rado čia prieglobstį ir įsitraukė į miesto kūrimo procesą. Tarp jų buvo, pvz., rusų kilmės architektas Vladimiras Dubeneckis (1888–1932), pabėgęs nuo bolševikų persekiojimo Sovietų Sąjungoje, latvis Karolis Reisonas (1894–1981), rusas Arnas Funkas (1898–1957) ir kt.

Gyvenamojo pastato fasadas

Svarbiausia architektūrinė tradicija, kuria rėmėsi Kauno modernizmas buvo Vokietijoje susiformavusi Bauhaus architektūra, siekusi derinti funkcionalumą su estetika. Jai būdingos išgrynintos, minimalistinės ir ritmiškai pasikartojančios architektūrinės formos. Čia svarbi fasadų dermė ir geometrinių formų žaismas. Daug dėmesio skiriama šviesai, higienai, pastato funkcijai ir patogumui.

Išgrynintojo Kauno modernizmo pastatai naudojo daug vertikalių, dėl ko, ypač visuomeninių pastatų atveju, pastatų langai yra siauri ir ilgi. Daugiaaukščiuose pastatuose būdingas per visą pastato aukštį einantis portalas, dar labiau pabrėžiantis vertikalumą. Jis tarnaudavo kaip laiptinė. Tačiau greta tiesių linijų buvo naudojama ir nemažai lenktų. Gyvenamiesiems pastatams būdingi išsikišę apvalių formų balkonai, apvalūs langai. Ypač inovatyviuose sprendimuose naudotas lenktas stiklas. Svarbi puošybos detalė buvo durys, estatiškai pritaikomos prie pastato stilistikos.

Nepaisant sparčiai į Lietuvą atėjusių modernizmo tendencijų, jos maišėsi su iki tol Lietuvos architektūroje egzistavusiais stiliais. Todėl lietuviškame kontekste modernizmo stilistiką papildė gana gausios puošybos (pvz. baroko) detalės, nacionaliniai ornamentai bei raštai. Jie formavo vietinį Kauno modernizmo stilių. Tiek architektūriniuose fasaduose, tiek interjeruose buvo naudojami tautinio stiliaus raštai, paimti iš lietuviškos tekstilės, medžo drožybos, liaudies tapybos. Jie atspindėjo tautiškumo paieškas.

Objektai

Kauno modernizmo architektūros objektai atspindėjo to meto Lietuvos ir Kauno situaciją. Daugiausia buvo statomi gyvenamieji, ekonominės paskirties, švietimo ir kultūros paskirties pastatai.

Visuomeniniai pastatai

Teisingumo ministerijos rūmai

Administracinės paskirties objektai Kaune buvo beveik nestatomi. Nors per labai trumpą laiką mieste reikėjo turėti svarbiausius sostinei reikalingus pastatus, Kaunas visada buvo traktuojamas tik kaip laikinoji sostinė, tikintis greitu laiku sostinę vėl perkelti į Vilnių. Dėl tos priežasties administracinių statinių funkcijoms dažniausiai buvo pritaikomi kitos paskirties seniau statyti statiniai. Pvz. Prezidentūra buvo įsikūrusi Kauno gubernatoriaus rezidencijos pastate, Užsienio reikalų ministerija – Žemės banke, Seimas iš pradžių glaudėsi gimnazijos pastate, ir pan. Viena iš išimčių buvo 1929 m. pastatyti A. Fryko suprojektuoti Teisingumo ministerijos rūmai, kuriuose nuo 1936 m. rinkosi ir Seimas.

Tuo laikotarpiu Kaune buvo sukurta labai daug visuomeninių ir reprezentacinių pastatų, kurie tarnavo skirtingoms visuomenės grupėms bei bendruomenėms kaip susirinkimų namai. Adolfo Lukošaičio projektuoti Darbo rūmai (1939 m., Vytauto pr. 79) rūpinosi darbininkų švietimu, profesiniu lavinimu, kultūra. Labdaringa moterų zitiečių draugija buvo įsikūrusi specialiai tuo tikslu statytuose Zitiečių rūmuose (1924 m., Gimnazijos g. 7), ateitininkai nuo 1931 m. pasistatė savo Ateitininkų sąjungos rūmus (Laisvės al. 13), ir pan. Žydų bendruomenės pastatas buvo įsikūręs Nemuno g.

Vienas iškiliausių tokio tipo pastatų pavyzdžių yra Kauno įgulos karininkų ramovė, tarnavęs kaip karininkų susirinkimo klubas. Pagal V. Dubeneckio projektą rūmai pradėti statyti 1931 m., o užbaigti 1937 m. Šis pastatas sudėjo visus svarbiausius funkcionalizmo ir tautinės architektūros bruožus, matomus tiek fasade, tiek viduje. Šiame pastate puikiai išlikęs prabangus interjeras. Pirmame aukšte buvo didžiausias Kaune (ir Pabaltijyje) restoranas „Trys milžinai“, kuriame buvo įrengta ypač moderni tam laikmečiui ventiliacijos sistema. Antrame aukšte buvo visos reprezentacinės salės, tokios kaip Vytauto Didžiojo seklyčia, Prezidento kambarys ar Kunigaikščių salė. Trečiajame aukšte buvo įsikūręs karininkų salonas, o ketvirtame – viešbutis.

• 
  Eksterjeras
• 
  Pagrindinis įėjimas į ramovę iš išorės
• 
  Pagrindinis įėjimas į ramovę iš vidaus
• 
  Įėjimas į restoraną „Trys milžinai”
• 
  Didžioji salė
• 
  Kunigaikščių arba mažoji salė
• 
  Vytauto Didžiojo seklyčia
• 
  Sienų tapyba Vytauto Didžiojo seklyčioje
• 
  Lietuvos Respublikos Prezidento kambarys
• 
  Karininkų salonas

Svarbią vietą miesto architektūroje užėmė ir socialinės infrastruktūros statiniai. Ryškiausias jų pavyzdys yra Kauno centrinis paštas Laisvės alėjoje, baigtas statyti 1931 m. pagal F. Visbaro projektą. Derindamas funkcionalizmą su tautine puošyba ir naudodamas daug naujoviškų architektūrinių sprendimų, šis statinys tapo Kauno modernizmo stiliaus etalonu. Kiti socialinės infrastruktūros statiniai buvo Funikulieriaus stotelės, 1930 m. statyti Kauno ugniagesių rūmai, Kauno apskrities savivaldybė (1934 m. Vytauto pr. 91) ir kt.

Sveikatos apsaugos situacija tuometinėje Lietuvoje nebuvo gera, ir Kaune ilgą laiką nebuvo modernios ligoninės. Pagrindinė gydymo įstaiga funkcionavo dar carinės Rusijos laikais 1908 m. statytame Ligoninės pastate. Tiesa, mieste kūrėsi privačios gydymo įstaigos, kurių pavyzdžiai galėtų būti Antano Gylio ligoninė (1934 m. Putvinskio g. 62), ar Prano Mažylio moterų ligoninė (1936 m. Putvinskio g. 3). Tik 1936 m. galutinai apsispręsta dėl Kauno klinikų statybos. Šis labai ambicingas kompleksas Žaliakalnio pakraštyje buvo pabaigtas 1939 m., prieš pat karą. Pagal prancūzų architekto Urbain Cassan projektą statytuose penkiuose pastatuose sukurta viena didžiausių Pabaltijyje gydymo įstaiga, pasižymėjusi laikmečiui moderniais sprendimais. Pastatus sujungė požeminiai tuneliai, turėję tarnauti ir kaip gynybinės slėptuvės.

Švietimo ir sporto paskirties pastatai

Mieste labai padaugėjo mokyklų. Pirmosios jų kūrėsi dar cariniuose pastatuose (pvz. Saulės (VIII) gimnazija, Aušros mergaičių (II) gimnazija ar Aušros (I) gimnazija), tačiau greitai pradėti statyti ir specialiai tam tikslui skirti statiniai. Remiantis funkcionalizmo idėjomis, edukacinę tokių objektų paskirtį išduoda platūs fasadų langai, kurie turėjo teikti pakankamai šviesos klasėms. Tarp jų gražiausi modernizmo architektūros pavyzdžiai buvo Jono Jablonskio gimnazija (1931 m., Aušros g. 3), Kauno III gimnazija (1937 m., Aukštaičių g. 78), Stasio Kudoko projektuota Kauno VI gimnazija (1938 m., Skuodo g. 27).

Savo švietimo įstaigas turėjo ir tautinės mažumos. Vienas didžiausių mokyklos pastatų Kaune buvo Kauno žydų realinė gimnazija (1931 m., Kęstučio g. 85). Tuo metu laikyta, kad šios gimnazijos rūmai buvo vieni gražiausių ir moderniausių ne tiktai Kaune, bet ir Lietuvoje. Juose buvo 16 klasių, piešimo ir gimnastikos salės, darželiai, dušai, prausyklos. Vokiečių švietimu rūpinosi Vokiečių realinė gimnazija, baigta statyti 1930 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, rusų švietimu – 1925 m. užbaigta Kauno Rusų gimnazija (dab. Pedagogų švietimo centras Vytauto pr. 44), o lenkų švietimu – 1931 m. užbaigta Adomo Mickevičiaus gimnazija (Miško g. 1).

Vystėsi ir aukštesnysis bei aukštasis švietimas. Susikūrus ir plečiantis Lietuvos universitetui buvo pradėti statyti atskirų fakultetų pastatai. Pagrindiniai rūmai įsikūrė K. Donelaičio ir A. Mickevičiaus gatvių kampe, 1931 m. ant Aleksoto kalno baigti statyti M. Songailos Fizikos ir Chemijos fakulteto rūmai (neišlikę), 1933 m. – V. Dubeneckio projektuoti Medicinos fakulteto rūmai, nuo 1930 m. Jonas Jasiukaitis projektavo Veterinarijos akademiją. Be pagrindinės aukštosios mokyklos Kaune buvo pastatyta ir Kauno meno mokykla (1923 m., A. Mackevičiaus g. 27), Kauno konservatorija (1933 m., J. Gruodžio g. 3), S. Kudoko projektuota Aukštesnioji technikos mokykla (1938 m., Tvirtovės al. 35).

Tarpukario Kaune buvo daug dėmesio skiriama ir fiziniam lavinimui bei sporto švietimui. Su sportu susiję pastatai daugiausia koncentravosi Žaliakalnyje ant Vytauto kalno, integruoti į Ąžuolyno teritoriją. 1934 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą baigti statyti Kūno kultūros rūmai (Sporto g. 6). 1937 m. lietuvių krepšininkams iškovojus Europos čempionų titulą, 1939 m. gegužės mėn. Kaune turėjo įvykti Europos čempionatas. Tuo tikslu per keturis žiemos mėnesius buvo pastatyta Kauno sporto halė, kurioje čempionatas įvyko sėkmingai. Pagal Anatolijaus Rozenbliumo projektą statytas pastatas galėjo sutalpinti 11 tūkst. žiūrovų, pasižymėjo itin moderniais sprendimais ir buvo vertinamas kaip vienas iš geriausių šio tipo statinių Europoje.

• 
  Jono Jablonskio gimnazija
• 
  Lietuvos universiteto pagrindinis pastatas
• 
  Kauno meno mokykla
• 
  Kauno konservatorijos pastatas
• 
  Kūno kultūros rūmai

Kulto pastatai

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios interjeras

Atsigaunant lietuvių tapatybei, stiprėjo religijos įtaka Lietuvos gyvenime. Be to, plečiantis miesto teritorijai prireikė naujų bažnyčių naujai prijungtose miesto dalyse. Todėl modernistiniu stiliumi buvo statomos bažnyčios, tarp kurių paminėtinos Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (arch. Antanas Bistrickas, 1936 m.) netoli Zoologijos sodo, Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia (arch. Nikolajus Mačiulskis, 1934 m.) Petrašiūnuose, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (arch. Algirdas Šalkauskis, 1938 m.) Šančiuose, Evangelikų reformatų bažnyčia (arch. Vaclovas Michnevičius, 1940 m.) Naujamiestyje.

Tačiau svarbiausias atgimstančios tautos simbolis buvo Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, kuri nuo 1926 m. buvo kuriama kaip pagrindinis miesto akcentas. Šiam ambicingam K. Reisono projektui įgyvendinti prireikė gausių visuomenės aukų, dėl ko bažnyčios statyba ne karto stojo. Bačnyčia nebuvo pabaigta iki karo, ir galutiniai statybos darbai ir pritaikymas pagal paskirtį įvykdyti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Kultūros paskirties pastatai

M.K. Čiurlionio muziejus

Romuvos kino teatras 2015

Tuo metu svarbi tautinės tapatybės išraiška visoje Europoje buvo muziejus, kuris turėjo sutapinti tautos istoriją, sukaupti ir eksponuoti svarbiausius jos meno ir kultūros objektus. Todėl nacionalinio muziejaus idėja buvo puoselėjama nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo. Jam jau 1921 m. paskirtas sklypas tarp Donelaičio ir Putvinskio gatvių kuriame pradėta formuoti Vienybės aikštė, tapusi viena pagrindinių Kauno naujamiesčio ašių. 1929 m. paskelbtas muziejaus kūrimo konkursas, ir į projektavimo darbus įsitraukė architektų komanda: Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis. 1936 m. muziejų kompleksas buvo baigtas, ir jame sutilpo Vytauto Didžiojo karo muziejus bei M.K. Čiurlionio muziejus.

Viena iš to meto visuomenės pramogų buvo kinas, ir kino teatrų, vadintų kinematografais skaičius augo. 1940 m. mieste buvo 17 veikiančių kino teatrų. Ankstyvieji kino teatrai kūrėsi seniau statytuose pastatuose, juos pertvarkant naujoms funkcijoms. Pirmasis toks žinomas pavyzdys buvo 1919 m. Laisvės alėjos ir Maironio gatvės kampiniame pastate įsikūręs Pallas (dab. Laisvės al. 82). Vėliau Kaune buvo pastatyta nemažai specialiai tam tikslui pritaikytų pastatų. Seniausias toks kino teatras buvo 1925 m. statytas Odeon, kuriame dabar įsikūręs Kauno lėlių teatras. Kiti iki mūsų dienų išlikę modernistiniai kino teatrų pastatai yra Daina (1936 m.), Aušra (1939 m.), Pasaka (1940), Romuva (1940) ir kiti.

Ekonominės paskirties pastatai

Lietuvos bankas, rytinis fasadas, 1924 - 1927

Augant Lietuvos Respublikos ekonomikai, Kaunas tapo svarbiausu valstybės ekonomikos centru, ir čia atsirado labai daug įstaigų, susijusių su ūkiniu šalies gyvenimu: bankai, įmonės, gamyklos ir pan.

1924 m. paskelbtas tarptautinis konkursas pastatyti šalies ekonomikos šventovei – Lietuvos bankui. Projektą pasiūlė ir įgyvendino M. Songaila. 1928 m. bankas pastatytas K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankryžoje, netoli Vienybės aikštės. Jo eksterjeras buvo istoristinis su modernizmo elementais. Interjere vyrauja tautiniai motyvai, čia gausu autentiškų baldų ir meno kūrinių. Banko rūmai buvo aprūpinti mechaniniu šildymu, drėkinimu, elektriniais liftais. Rūsyje buvo įrengti seifai su specialiais kontroliniais koridoriais ir kameromis. Tame pačiame komplekse buvo ir darbuotojų butai, o trečiojo atikinio aukšto kampinėje dalyje gyveno ministras pirmininkas A. Voldemaras. Ant stogo terasos buvo užveistas sodas.

Kitas svarbus Kauno bankas buvo panašiu metu (1925 m.) statytas Centralinis žydų bankas (Laisvės al. 106), kurį projektavo Grigorijus Mazelis ir Mikas Grodzenskis. Jis taip pat atliko ir visuomeninio centro funkciją: patalpose buvo įsikūrę parduotuvės, kavinė, biblioteka. Į pastatą vedė unikalus pasažas, formavęs prekybinę gatvelę. 1932 m. baigti statyti E. Fryko projektuoti Lenkų kredito draugijos rūmai (Donelaičio g. 76), pasižymėję neobarokinėmis formomis.

Pirmieji Tarpukario bankų pastatai buvo mažai nutolę nuo senesnio istorizmo. Tačiau 1935 m. K. Reisono pastatytas Žemės bankas (Donelaičio g. 73, dab. KTU rektoratas) jau yra atsisakęs daugelio istorizmo bruožų ir pasižymi modernizmo elementais. Čia labai vertinama šviesa, paprastumas, švara. Dar toliau modernizmo kryptimi nuėjo kitas svarbus Lietuvos ekonomikos simbolis – V. Landsbergio-Žemkalnio statyti Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1939 m., Donelaičio g. 8).

Svarbiausi Kauno įmonių pastatai koncentravosi pagrindinėje miesto atrterijoje – Laisvės alėjoje ir turėjo daug aukštų. Tai buvo pirmieji Lietuvos daugiaaukščiai, labiausiai išsiskyrę dviaukštėje miesto architektūroje, pretendavę tapti „dangoraižiais“. Jie labai išsiskyrė senesnių Rusijos imperijos pastatų kontekste, kuomet aukštingumas buvo ribojamas iki 2 aukštų. Tarp šių pastatų išraiškingiausi buvo Laisvės al. 53 įsikūrę Pažangos rūmai (1934 m., arch. F. Visbaras). Tai buvo leidyba užsiimančios „Pažangos“ bendrovės statydintas biurų pastatas, kuriame įsikūrė ir Lietuvos tautininkų sąjunga, „Lietuvos aido“ bei kitų laikraščių redakcijos. Šalia jų 1934 m. pastatytas Pienocentro bendrovės pastatas, projektuotas V. Landsbergio-Žemkalnio. Jame buvo taip pat įsikūrusi parduotuvė, valgykla ir moderniausia Kauno kirpykla. Laisvės alėjoje 1940 m. taip pat baigti A. Funko projektuoti Taupomųjų kasų rūmai (dab. Kauno miesto savivaldybės pastatas).

Pagrindinės gamyklos kūrėsi miesto periferijose. Viena iš pramoninių teritorijų buvo tarp Griunvaldo, Gedimino ir Karmelitų gatvių, vadinamasis Tilmansų prekybos namų sklypas. Čia pastatytas audinių fabrikas „Litex“, „Kauno audiniai“ (1932). Arčiau stoties atsikūrė Volfas Engelman alaus darykla. Vilijampolėje įsikūrė gelumbės audimo fabrikas „Boston“ (A. Stulginskio g. 41), kojinių fabrikas „Silva“ (Raudondvario pl. 93), galanterijos fabrikas „Kaspinas“ (Raudondvario pl. 76). Šančiuose veikė fabrikai „Drobė“ (Drobės g. 62), „Cotton“ (Ukrainiečių g.), kaklaraiščių fabrikas „Flora“ (Virvių g.). Žaliakalnyje veikė vilnos fabrikas „Lima (Jonavos g.), alaus gamykla „Ragutis“ ir daug kitų gamyklų.

• 
  Lietuvos banko pastatas
• 
  Žydų bankas
• 
  Žemės bankas
• 
  Pažangos rūmų fragmentas
• 
  Pienocentro pastatas

Gyvenamieji pastatai

Tipinis gyvenamasis modernizmo namas Žaliakalnyje. Jame buvo įsikūręs Japonijos konsulatas

Apie 7 tūkst. tarpukariu statytų pastatų yra gyvenamieji, ir šis skaičius parodo miesto gyventojų augimo tendencijas. Tuometiniame Kaune jau atsirado moderni infrastruktūra, į daugumą rajonų atvestas vandentiekis ir kanalizacija, elektra.

Didžioji dauguma pastatų buvo privatūs namai, skirti gyventi vienai šeimai ir buvo statomi pagal tipinius projektus. Didelė jų koncentracija yra Ąžuolyne ant Vytauto kalno, Žaliakalnyje, kur iki šiol išlaikytas to meto architektūros paveldas ir išplanavimas. Šiuose namuose dažniausiai yra po kelerias duris, tarnaujančias skirtingoms reikmėms. Buvo mėgstamos sustumiamos pertvaros, sieninės spintos, sandėliukai bei kita buitį gerinanti įranga. Namų viršutinis aukštas po stogu buvo vadinamas salkomis. Tarp tipinių gyvenamųjų namų išsiskiria keli labai autentiški pastatai. Tarp jų yra Kudoko vila (Mykolaičio-Putino g. 11, 1937 m.), kurią sau pasistatė architektas S. Kudokas, ir kuri išsidėsčiusi ant šlaito. Netoliese yra Vila Eglutė, o prie Ąžuolyno – Sližių namas (Sporto g. 4, 1931 m.) ir kiti šiek tiek išskirtinesnės architektūros pastatai.

Daugėjant gyventojų Kaune išpopuliarėjo ir pirmieji daugiabučiai. Neretai juos savo darbuotojams statydavo didžiosios įmonės, o kartais ir valstybė, tačiau dažnai juos pastatydindavo ir to meto turtingieji, kurie užimdavo vieną tokio daugiabučio aukštą, o kitus nuomodavo. Tarp tokių daugiabučių yra Juozo Daugirdo namas (Vytauto pr. 30, 1930 m.), Socialinis būstas (Griunvaldo g. 8, 1941 m.), Lapėnų namas (Kęstučio g. 38, 1932 m.), pastatai Laisvės al. 83-85 (1940 m.), Taubės Elšteinienės namas (Sapiegos g. 4, 1935 m.), Kazimiero Škėmos namas (V. Putvinskio g. 60, 1933 m.), Aleksandros Iljinienės namas (K. Donelaičio g. 19, 1934 m.) ir kt.

• 
  Privačių gyvenamųjų namų kvartalas Aguonų g.
• 
  Tūbelio vila (dab. Dailės mokykla)
• 
  Vila Eglutė
• 
  Daugiabutis Kęstučio g.
• 
  Daugiabutis Putvinskio g.
• 
  Banko tarnautojų daugiabutis Putvinskio g.

Likimas

Apleistas kino teatras „Daina“

Tarpukario modernizmo architektūros raidą 1940 m. drastiškai nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Nemažai šio stiliaus statinių buvo sunaikinti arba stipriai nukentėjo per karą, kai kurie jų nunyko ar buvo nugriauti sovietmečiu. Nepaisant to, tarpukariu ir pirmaisiais LTSR dešimtmečiais susiformavusi architektūrinė tradicija kartu su tuo laikmečiu išugdytais architektais įsiliejo į sovietinės architektūros stilių ir ją dalinai veikė.

TSRS laikotarpiu didžioji jų dalis pakeitė savo funkcijas. Neretai pirminė statinių forma, interjeras buvo sunaikinamas pristatant menkanverčius priestatus ar anstatus, performuojant erdves, juos pritaikant sandėliams, gamykloms, butams ir pan. Pvz. Prisikėlimo bažnyčia buvo naudojama kaip Radijo gamyklos priestatas, Žydų banko fasadas paslėptas po kitu fasadu ir paverstas Tado Ivanausko zoologijos muziejumi ir pan. Didelė dalis pastatų buvo neprižiūrimi, neremontuojami ir nevertinami. Pagal tuometinę ideologiją Lietuvos Respublikos laikotarpis buvo demonizuojamas arba pajuokiamas, bandoma įdiegti mintis, jog jo metu nebuvo sukurta nieko reikšmingo ar svarbaus. Tiesa, pasak V. Petrulio, jau 1972 m. atsirado judėjimas, siekiantis šią architektūrą apsaugoti, todėl apie 20 proc. vertingiausių pastatų buvo įtraukti į paveldo sąrašą dar sovietmečiu.

Nepaisant prabėgusio nemažo laikotarpio, iki dabar išliko didelė dalis šių pastatų, kurie yra labai įvairios būklės. Stipresnis susidomėjimas šiuo paveldu Lietuvoje prasidėjo po 2010 m. Su Kauno miesto savivaldybės parama buvo imtasi renovuoti ir restauruoti sunykusius fasadus. Tiesa, didelė dalis statinių vis dar neturi savo šeimininkų bei paskirties, ir jų ateitis nėra aiški.

2015 m. kai kurie šios architektūros objektai buvo pažymėti Europos paveldo ženklu. Tai paskatino teikti paraišką UNESCO, siekiant šią architektūrą pripažinti pasaulio paveldo objektu.

Europos paveldo ženklas

44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, įtraukti į Europos paveldo ženklo sąrašą:

Kultūros paveldo objektas	Metai	Adresas	Nuotrauka
Centrinis paštas	1931	Laisvės al. 102
buv. „Pažangos“ bendrovės rūmai	1931-1934	Laisvės al. 53
buv. „Pienocentro” bendrovės rūmai	1931-1934	Laisvės al. 55 / S. Daukanto g. 18
Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (2021 m. iškeltas; buv. Kauno apskrities savivaldybė)	1932-1933	Laisvės al. 14 / Vytauto pr. 91
KTU Cheminės technologijos fakultetas (buv. Tyrimų laboratorija)	1933-1937	Radvilėnų pl. 19
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai	1937-1938	K. Donelaičio g. 8
Lietuvos sporto universiteto Centriniai rūmai (buv. Fiziško auklėjimo rūmai)	1933-1934	Sporto g. 6
Sporto halė	1938-1939	Perkūno al. 5
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Centriniai rūmai (buv. VDU Medicinos fakultetas)	1931-1933	A. Mickevičiaus g. 9
Karininkų ramovė	1931-1937	A. Mickevičiaus g. 19
Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus	1929-1936	K. Donelaičio g. 64 / V. Putvinskio g. 55
Kauno miesto savivaldybė (buv. Taupomosios kasos)	1938-1940	Laisvės al. 96 / L. Sapiegos g. 2
Žaliakalnio funikulierius	1931-1933	Aušros g. 6
Aleksoto funikulierius	1935	Amerikos lietuvių g. 6
KTU Centriniai rūmai (buv. Žemės bankas)	1933-1935	K. Donelaičio g. 73 / Vienybės a.
Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika	1933-1940	Žemaičių g. 31
Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia	1938	A. Juozapavičiaus pr. 60
Jono Jablonskio gimnazija (buv. Pradžios mokykla)	1930-1931	Aušros g. 3 / Žemaičių g.
KTU Vaižganto progimnazija (buv. Šančių gimnazija)	1938	Skuodo g. 27 / Servitutų g. 72
Kino teatras „Romuva“	1938-1940	Laisvės al. 54
buv. „Pasakos“ kino teatras	1939-1940	Savanorių pr. 124
buv. Mozės ir Malkos Chaimsonų namas	1930-1931	Maironio g. 13
buv. Bero Goldbergo namas	1937	V. Putvinskio g. 52
buv. gydytojos Nadieždos Nagornienės namas	1934	V. Putvinskio g. 54
Kauno menininkų namai (buv. Vatikano diplomatinės atstovybės (nunciatūros) pastatas)	1931	V. Putvinskio g. 56
buv. advokato Kazimiero Škėmos namas	1932-1933	V. Putvinskio g. 60
buv. Antano Gylio ligoninės pastatas	1933	V. Putvinskio g. 62
buv. dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namas	1928	V. Putvinskio g. 64
buv. burmistro Jono Vileišio namas	1930	V. Putvinskio g. 68
buv. inžinieriaus Antano Gravrogko namas	1932	V. Putvinskio g. 70
buv. Vinco ir Onos Tercijonų namas	1936	V. Putvinskio g. 72
buv. Paulinos Kalvaitytės ir Vlado Lašo namas	1933	Laisvės al. 3
buv. architekto Stasio Kudoko vila	1937	V. Mykolaičio-Putino g. 11
buv. Elijošiaus Šneiderio namas	1938	Vaidilutės g. 3
Kauno dailės gimnazija (buv. Juozo Tūbelio vila)	1933	Dainavos g. 1
buv. Jono Lapėno namas	1932	Kęstučio g. 38
buv. rangovo Miko Grodzenskio namas	1929	K. Donelaičio g. 17
buv. Aleksandros Iljinienės namas	1933	K. Donelaičio g. 19
buv. verslininkės Minos Kotkauskienės namas	1929-1930	Laisvės al. 69
buv. Taubės-Fiegės Elšteinienės namas	1935	L. Sapiegos g. 4
buv. Česlovo Pacevičiaus vila	1934	Vydūno al. 59
buv. verslininko Juozo Daugirdo namas	1930-1931	Vytauto pr. 30
buv. bendrovės Butas daugiabutis namas	1931-1932	Trakų g. 5
buv. Tulpės kooperatyvo namas	1925-1926	A. Mickevičiaus g. 15

Nuorodos

• Rinkevičius, Donatas. 2018. Optimizmo architektūra: kaip Lietuvos nelaimė virto Kauno didžiuoju šansu. Lrt.lt
• Drėmaitė, Marija. 2018. Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940. Kaunas: Lapas.