Tapyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje meninis vaizdas kuriamas spalva ir koloritu – meninės išraiškos priemonėmis. Koloritas (lot. color 'spalva') – tapybos kūrinyje vyraujančių spalvų derinys. Gali būti šiltas arba šaltas, šviesus, tamsus ir kt. Svarbiausia išraiškos priemonė yra spalva – ji atlieka vaizduojamąją ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Kitos tapybos kūriniui naudojamos meninės išraiškos priemonės: šešėliavimas, potėpis, faktūra. Potėpis – dažų pėdsakas ant paveikslo paviršiaus. Faktūra – dailės kūrinio paviršius.

Modelis ir tapytojas atelje

Pagal medžiagas ir tapymo būdą skiriama tapybos technika: akvarelė (tapoma akvareliniais dažais, teptukais ant akvarelinio popieriaus), aliejinė tapyba (ant drobės arba lentos tapoma aliejiniais dažais), guašas, pastelė, tempera (tapoma ant gruntuotų lentų, popieriaus, drobės, sienos).

Tradiciškai tapyba skirstoma į molbertinę ir monumentaliąją tapybą.

  • Molbertinė tapyba – tai palyginti nedidelio formato paveikslai, kitaip sakant, tai visa, kas nutapyta ant molbertų. Miniatiūra – itin mažo formato tapytas paveikslas. Gali būti tapoma akvarele, tempera, laku ant popieriaus, drobės, medžio, metalo, porceliano, kaulo.
  • Monumentalioji tapyba – tai darbai, susiję su architektūra. Monumentaliajai tapybai priskiriama freska, mozaika ir vitražas:
    • Freska (it. (pittura a)fresco '(tapymas) ant šviežio (tinko)') – sienų tapybos technika: tapoma ant drėgno tinko dažais, praskiestais vandeniu, atspariais kalkių poveikiui[1] (mineralinės kilmės dažais).
    • Mozaika (lot. Musaicum 'kas skirta mūzoms'; (it. mosaico (quadro) 'margas paveikslas') – dekoratyvinių paveikslų ir vaizdų iš smulkių spalvotų akmenėlių, marmuro, stiklo, keramikos, medžio, metalo gabaliukų, išdėstytų ant tam tikro pagrindo ir suvirintų skiediniu, kaip sienų, skliautų, grindų, meno dirbinių puošmena[2].
    • Vitražas (pranc. vitrage, iš lot. vitrum 'stiklas') – spalvoti lango stiklai, sujungti švino rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais[3]. Vitražas – monumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšis, kuriam sukurti yra panaudoti spalvoto stiklo dalys. Vitražas suklestėjo jau gotikinėje architektūroje, kai bažnyčių langai pradėti stiklinti spalvotu stiklu. Patys seniausi ir gražiausi vitražai yra XII–XIII a. Prancūzijoje, Šartro miesto katedroje.

Pagal vaizdo santykį su tikrove gali būti skiriama figūrinė ir abstrakčioji tapyba.

Tapybos žanrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pjero Ogiusto Renuaro nutapytas portretas „Dvi sesės terasoje“.

Pagal temas tapyba gali būti skirstoma į žanrus (pranc. genre 'rūšys'). Skiriami tapybos žanrai:

  1. Religinis (pvz.: krikščioniškas, biblinis);
  2. Mitologinis paveikslas – temos iš graikų mitų, mitai, legendos, pasakos;
  3. Batalinis – mūšiai, kovų scenos, karas;
  4. Buitinis – žmogus įprastoje aplinkoje;
  5. Aktas – vaizduojamas nuogas žmogaus kūnas;
  6. Portretas – žmogaus vaizdavimas;
    1. Autoportretas – dailininkas tapo pats save;
    2. Portretas visu ūgiu;
    3. Grupės žmonių portretas;
    4. Reprezentacinis portretas – parodo žmogų iš geriausios pusės;
    5. Psichologinis portretas – dailininkas gilinasi į žmogaus išgyvenimus ir stengiasi tai pavaizduoti.
  7. Peizažas – gamtos vaizdai;
    1. Marina arba marinistinis peizažas – vaizduojama jūra, laivai jūroje ir pan.;
    2. Animalistinis peizažas (vaizduojami gyvūnai);
    3. Urbanistinis peizažas (miesto vaizdai);
  8. Natiurmortas (iš lot. nature morte 'negyva gamta') – negyvų daiktų derinys – vazos, muzikos instrumentai, medžioklės laimikis, vaisiai, gėlės ir kt.;
  9. Istorinis paveikslas – istoriniai įvykiai;
  10. Karikatūra, šaržas – išjuokiantis ar pašiepiantis žmogaus atvaizdas;
  11. Žanrinis paveikslas – buities ir darbų scenos;
  12. Publicistinis paveikslas – politinio, visuomeninio gyvenimo scenos;
  13. Fantastinis paveikslas – fantastiniai reiškiniai;
  14. Plakatas, afiša, reklama – meninis įspėjančios, teigiančios ar neigiančios minties vaizdavimas;
  15. Interjerasstatinio vidus;
  16. Eksterjeras – statinio išorė;
  17. Hepeningas – kūrinys, kuris yra ne daiktas, o vyksmas;
  18. Video menas
  19. Instaliacija
  20. Tinklo menas – elektroninis, eksperimentinis menas publikuojamas, kuruojamas internete

Skirtingi autoriai gali pateikti šiek tiek besiskiriančias žanrų klasifikacijas.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Urvų piešiniai.

Ankstyviausi pasaulyje vaizduojamojo meno kūriniai priskiriami orinjako kultūrai, pirmajai žmonių kultūrai Europoje. Pastarieji buvo nutapyti prieš 30–32 tūkst. metų. Aptinkami Šovė urve, Prancūzijoje ir Koliboajos urve, Rumunijoje.[4]

Šovė, Lasko, Pėš Merl ir Altamiros urvuose aptinkami įspūdingiausi piešiniai.[5][6]

Šamanizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šamanizmas.

Iš pradžių mokslininkai manė, kad urvinis žmogus urvuose piešė pramogai, tačiau dabar didžioji dalis mokslininkų yra priešistorinės magijos teorijos šalininkai. Medžioklės sėkmės ir medžiojamųjų žvėrių bandų pagausėjimo užkeikimai buvo kertinis orinjako ir madleno kultūrų medžiotojų magijos akmuo priešistoriniais laikais.[7][8]

„Orinjakiečiai ir madleniečiai – iš prigimties medžiotojai – stengėsi susilaukti sėkmės medžioklėje, padedami ceremonijų. Jie piešė gyvūnus, kuriuos ruošėsi medžioti, paskui kaip magiškus burtus piešinyje išpiešdavo žaizdas, t. y. jie tarsi užmušinėdavo atvaizdus, kad užsitikrintų sėkmę tokiu būdu užburtų gyvūnų medžioklėje. Taip galima paaiškinti ženklus, skyles, strėles, kirvius ir vėzdus, matomus daugelyje gyvūnų piešinių. Kartais medžiotojo ketinimas būdavo išreiškiamas dar konkrečiau: gyvūnas atvaizduotas spąstuose, žabangose arba mušamas akmenimis...Kai kurios priešistorinės relikvijos turi nenuginčijamus tokio taikaus būrimo požymius – aiškius vaisingumo simbolius. Pavyzdžiui, kai kurie gyvūnai turi didelius nukarusius pilvus. Pabrėžto perdėjimo tikslas buvo atvaizduoti patelę su prieaugliu. Reikia manyti, kad gyvūnus piešęs burtininkas užkeikimais padėdavo daugintis kai kurioms gyvūnų rūšims, kurių priešistorinis žmogus suvalgydavo labai daug. Apie tai galima spręsti pagal dažnai randamas krūvas kaulų.“[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Valerija Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas, I tomas, Vilnius, 1999, 387 psl.
  2. Valerija Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas, II tomas, Vilnius, 1999, 155 psl.
  3. Valerija Vaitkevičiūtė. Ten pat. 658 psl.
  4. M. Aubert, A. Brumm. [1] (2014). Pleistocene cave art from Sulawesi, Indonesia. Nature, 514, 223–227.
  5. Clottes, Jean. “Chauvet Cave (ca. 30,000 B.C.).” In Heilbrunn Timeline of Art History. New York: The Metropolitan Museum of Art, 2000–. [2] (October 2002)
  6. Tedesco, Laura Anne. “Lascaux (ca. 15,000 B.C.).” In Heilbrunn Timeline of Art History. New York: The Metropolitan Museum of Art, 2000–. [3] (October 2000)
  7. 7,0 7,1 Kastere, Norbert. 1958 m. 10 metų po žeme. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla
  8. Lewis-Williams, J. David. 2002. The Mind in the Cave: Consciousness and the Origins of Art. Thames & Hudson