Aleksandros Iljinienės namas
54°53′55″ š. pl. 23°55′20″ r. ilg. / 54.89861°š. pl. 23.92222°r. ilg.
| Aleksandros Iljinienės namas | |
|---|---|
| |
| Vieta | Kaunas, Donelaičio g. 19 |
| Architektas | Arnas Funkas |
| Statybų pradžia | 1933 m. |
| Atidarymas | 1933 m. |
| Paskirtis | gyvenamasis namas |
| Stilius | tarpukario modernizmas |
| Aukštų sk. | 2 |
| Statusas | valstybės saugomas |
| Reikšmingumo lygmuo | regioninis |
| Įregistravimo metai | 2004 m. |
| Kodas | 27993 |
Aleksandros Iljinienės namas – pastatas Kaune, Donelaičio g. 19, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (nuo 2004 m.),[1] vienas ryškiausių tarpukario modernizmo pavyzdžių Lietuvoje.[2] Kaip vienas iš Kauno modernizmo architektūros objektų, 2015 m. pažymėtas Europos paveldo ženklu, 2023 m. kartu su kitais Kauno modernizmo pastatais įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.[3][4]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1929 m. sklype prie K. Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtos (K. Donelaičio g. 21) Kauno gydytojas terapeutas Pranas Gudavičius pasistatė keturių aukštų namą, kurio pirmame aukšte su šeima gyveno ir turėjo kliniką. Gretimame sklype (K. Donelaičio g. 19) P. Gudavičius planavo pastatyti dar vieną namą. Namo projektavimas patikėtas architektui Arnui Funkui. Architektui baigus darbą, namo projektu susižavėjo aukštas Lietuvos geležinkelių pareigūnas Jurgis Iljinas, kuris jį perpirko iš P. Gudavičiaus kartu su sklypu. Namas pastatytas labai greitai: projektas patvirtintas 1933 m. sausio 16 d., o spalio 16 d. statybos darbai, kuriuos prižiūrėjo statybos inžinierius, profesorius Silvestras Grinkevičius, baigti.[2] 1934 m. namo vidiniame kieme dar pristatyti betoniniai priešgaisriniai laiptai. Pastatytą namą J. Iljinas padovanojo žmonai Aleksandrai.[3]
Iljinų šeima apsigyveno namo antrame aukšte, o du pirmojo aukšto butus nuomojo. 1941 m. sausį sovietų valdžia namą nacionalizavo, Iljinai emigravo į Vokietiją. Vietoj jų namo antrame aukšte apsigyveno operos dainininkė Gražina Matulaitytė su vyru estų poetu Aleksiu Ranitu, kuri 1944 m. taip pat pasitraukė į Vakarus. Sovietmečiu name buvo įsikūrusios įvairios įstaigos, tarp jų – Laisvanoriškos pagalbos armijai, aviacijai ir laivynui draugijos Kauno skyrius, vėliau – priešgaisrinės apsaugos tarnyba.[5] Namas nei karto nebuvo pertvarkytas, todėl jame išsaugota daug autentikos. 2015 m. pastatas buvo avarinės būklės, kiauru stogu. Aukcione parduodamą namą nusipirkęs Kauno verslininkas Zigmantas Dargevičius 2018 m. renovavo (restauraciją prižiūrėjo architektė Rūta Palytė-Biliūnienė), pagal nuotraukas ir išlikusias detales atkūrė autentišką interjerą. Pirmame aukšte po renovacijos įrengti du nuomojami butai, antrame įsikūrė interjero dizainerių ofisas, jo patalpos prieinamos visuomenei.[3]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pastatas tinkuoto plytų mūro, dviaukštis su rūsiu, stačiakampio, artimo kvadratui plano. Pietiniame (kiemo) fasade kyšo pusapskritis laiptinės rizalitas, šiauriniame (gatvės) – užapvalintas erkeris. Vakariniame fasade – užmūrytų langų imitacija: architekto siekta, kad fasadas atrodytų su vienodu, taisyklingai išdėstytų langų skaičiumi. Stogas plokščias, su rekreacine terasa pietinėje pusėje.[1] Ant stogo buvo numatyta įrengti žiemos sodą, matomą per holo stiklines lubas, tačiau sumanymas tarpukariu neįgyvendintas.[3]
Namo interjeras taip pat kurtas A. Funko, todėl, pasak architektės Rūtos Palytės-Biliūnienės, name jaučiasi išorės ir vidaus harmonija. Pastate išsaugota ir atnaujinta daug autentiškų detalių: Afrikos juodmedžiu aptrauktos durys, rankenos, langų ir orlaidžių rėmai, užraktai, ventiliacijos grotelės, sieninė spinta, radiatoriai, parketas, virtuvės grindų plytelės, židinys vestibiulyje.[3][6]
Įėjimas iš gatvės pusės veda į pirmą aukštą, kuriame įrengti du butai. Į antrą aukštą patenkama per pusapskritės formos laiptinę su atskiru įėjimu iš kiemo pusės. Iš laiptinės patenkama į vestibiulį, kuris jungiasi su holu. Hole įrengta rytietiško stiliaus poilsio zona – alkova su minkšta sofa ir žemais pufais, tarpukariu čia klausytasi muzikos (stovėjo lempinis radijas „Mende“ su patefonu), rūkytas kaljanas. Holas plačia anga sujungtas su trimis anfiladine tvarka išdėstytomis ir stumdomomis pertvaromis atskirtomis patalpomis – valgomuoju, svetaine ir darbo kabinetu. Iš vestibiulio patenkama ir į miegamąjį, kuris per vonią ir drabužinę sujungtas su darbo kabinetu.[6]
Valgomajame įrengtas 2 m skersmens apvalus, darinėjamas langas, atkurtas didelis, iš atskirų dalių sukomponuotas veidrodis. Langas, primenantis laivo iliuminatorių, suprojektuotas pagal P. Gudavičiaus pageidavimą. Iš valgomojo ir holo patenkama į ūkinę buto dalį: virtuvę, sandėliuką. Šioje buto dalyje yra ir laiptai į tarno kambarį, įrengtą ant stogo.[6] Virtuvėje tarpukariu šaldytuvą atstodavo atitvertas, užmūrytas nedidelis virtuvės kampas su mažu langeliu į kiemą. Po renovacijos langelis išsaugotas, o kampe pastatytas šaldytuvas. Iš virtuvės patenkama į terasą, iš kurios į vidinį kiemelį leidžiasi priešgaisriniai laiptai.[3]
Namo rūsyje tarpukariu buvo anglimi kūrenama krosnis ir kūriko butas su pusiniais langais į vidinį kiemą.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 „Objekto Nr. 27993 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ 2,0 2,1 Vaidas Petrulis, J. ir A. Iljinų namas, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2022-06-19.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Jūratė Mičiulienė, Kaunietis verslininkas netaupė: gimtajame mieste sukūrė tikrą stebuklą – išskirtiniam jo namui abejingų nėra, Lrytas, 2022-01-11. Nuoroda tikrinta 2022-06-19.
- ↑ Modernist Kaunas: Architecture of Optimism, 1919-1939, UNESCO. Nuoroda tikrinta 2023-09-23.
- ↑ Ugnė Žukauskaitė, J. ir A. Iljinų namas, Kaunas 2022. Modernizmas ateičiai. Nuoroda tikrinta 2022-06-01.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 Skirmantė Javaitytė, J. ir A. Iljinų butas: arabiškoje alkovoje stovėjo kaljanas, miegamajame – Egipto dvelksmas, o valgomajame – langas-pažiba, Kas vyksta Kaune, 2022-05-01. Nuoroda tikrinta 2022-06-19.