Vestfalijos taika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Vestfalijos taika, serija sutarčių, per 1648 metus sudarytų tarp Trisdešimties metų kare (16181648 m.) kariavusių valstybių Miunsteryje ir Osnabriuke (tarp Ispanijos ir Nyderlandų, tarp Šventosios Romos imperijos ir Prancūzijos, tarp Šventosios Romos imperijos ir Švedijos) ir vainikuotų galutine 1648 m. spalio 24 d. sutartimi.

Pagal Vestfalijos taikos sąlygas:

  • Prancūzija ir Švedija gavo palyginti reikšmingų teritorinių laimėjimų;
  • Konfesinėje srityje buvo patvirtintos Augsburgo religinės taikos nuostatos: iki 1624 m. sekuliarizuotose žemėse turėjo išlikti status quo;
  • Pfalcui buvo grąžintas 1623 m. atimtas kurfiurstystės statusas, bet kurfiustystė liko ir Bavarija (1623 m. sausį imperatorius nuvainikavo Reino pfalcgrafą Friedrichą, kadangi Pfalcas kovojo prieš imperijos kariuomenę, o jo kurfiurstystę perdavė Bavarijos valdovui Maksimilijonui I); Habsburgai laimėjo pasiekę, kad kurfiurstų kolegiją sudarytų trys evangelikai ir penki katalikai, bet imperatorius turėjo pripažinti galimybę politiniams imperijos vienetams (kurių buvo apie 360) vienytis į bet kokias sąjungas, net prieš patį imperatorių. Tuo būdu imperijoje pradėjo silpnėti Habsburgų hegemonija, o centralistines tendencijas galutinai nugalėjo „kunigaikščių laisvė“. Habsburgų (kurie tradiciškai paveldėdavo Austrijos erchercogo, Bohemijos ir Vengrijos karaliaus titulus) įtaką imperijoje po Trisdešimties metų karo vis labiau varžė Bavarijos Wittelsbachai, 1583–1761 m. valdę ir Kelno arkivyskupiją bei tapę ištikimais prancūzų sąjungininkais, ir naujai iškilę Brandenburgo Hohenzollernai;
  • Šveicarijos konfederacija ir Jungtinės Nyderlandų provincijos de jure gavo nepriklausomybę nuo imperijos.

Lyginant Trisdešimties metų karo dalyvių ikikarinę padėtį ir tikslus su kare pasiektais rezultatais, prie karo laimėtojų neabejotinai tektų priskirti Prancūziją, kuri gavo daug svarbių teritorijų ir padėjo pagrindus hegemonijos Europoje pretenzijoms. Pagal Vestfalijos taiką Prancūzija užvaldė Elzasą (išskyrus imperijos miestus), nors smulkūs Elzaso kunigaikščiai vis dar liko imperijos nariais. Tai leido Prancūzijai per juos daryti įtaką vidiniams imperijos reikalams, kai jie būdavo svarstomi reichstaguose. Vikiteka