Kauno centrinis paštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kauno centrinio pašto rūmai
2020, Kaunas. Centrinis paštas.JPG
Uždarytas Centrinis paštas

Kauno centrinio pašto rūmai
54°53′53″š. pl. 23°54′16″r. ilg. / 54.897937°š. pl. 23.90442°r. ilg. / 54.897937; 23.90442 (Kauno centrinis paštas)Koordinatės: 54°53′53″š. pl. 23°54′16″r. ilg. / 54.897937°š. pl. 23.90442°r. ilg. / 54.897937; 23.90442 (Kauno centrinis paštas)
Vieta Kaunas, Laisvės al. 102
Statusas kultūros paveldo objektas
Architektas Feliksas Vizbaras
Statybų pradžia 1930 m.
Statybų pabaiga 1931 m.
Atidarymas 1932 m. sausio 2 d.
Aukštų sk. 5

Kauno centrinio pašto rūmai – buvę „Lietuvos pašto“ rūmai (iki 2019 m.), stovintys Kaune, Laisvės alėjoje.

Pastatas pasižymi išskirtine tarpukario laikinosios sostinės architektūra, paskelbtas kultūros paminklu.[1][2][3] Kaip vienas iš Kauno modernizmo architektūros objektų, 2015 m. pažymėtas Europos paveldo ženklu.

Operacijų salė
1930 m.
Pašto ženklas, 2011 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pašto rūmams statyti parinktas tuomet mediniais gyvenamaisiais namais užimtas sklypas, kuris buvo įtrauktas į 1847 m. caro patvirtintą Kauno miesto vystymo projektą. 1929 m. paskelbtas rūmų projekto konkursas. Geriausiu buvo išrinktas inžinieriaus Felikso Vizbaro projektas. Kiek anksčiau projektą buvo parengęs ir Pašto valdybos inžinierius Kleopas Gaigalis. Inžinerinę projekto pusę tvarkė Jonas Kriščiukaitis.[3] Rūmai statyti 1930-1931 m., jų atidarymas įvyko 1932 m. sausio 2 d.

Rūmų statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Statybos pradžia buvo siejama su jubiliejiniais 1930 m., paskelbtais Vytauto Didžiojo metais. Pašto pastatas buvo dedikuotas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinėms. Į objekto statybas buvo pritraukti tik vietiniai rangovai, naudotasi išimtinai vietinėmis medžiagomis, apsieita be užsienio specialistų.[2] Paštą statė rangovai J. Grodzenskis ir J. Kaplanas. Liftus įrengė akcinė bendrovė „Nemunas“, centrinį šildymą pravedė brolių Finkelšteinų bendrovė, stalių darbus atliko fabrikas „Universal“, langų ir durų konstrukcijas - D. Aranauskas, krištolo stiklus - J. Kameneckis, mozaikinio betono laiptus - L. Tipografo įpėdiniai, gipso lipdinius - I. Smukliarskis, vandentiekį ir kanalizaciją - broliai Kurliandčikai, elektros įrangą ir prietaisus sumontavo akcinė bendrovė Lietuvos „Philips“, F. Sidreris.[2]

Rūmų interjeras buvo papuoštas žymiausių to meto lietuvių dailininkų darbais. Pašto operacijų salės viršutinė dalis išdekoruota Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos herbais. Buvo iškabinti trys Kazio Šimonio paveikslai, iš kurių vidurinis vaizdavo lietuvaitę su skydu, kuriame išpieštas Vytis Gedimino kalno fone. Salės žemesniame lygyje aplink visą erdvę buvo ištapyti 103 lietuviški pašto ženklai, kurių autoriai dailininkai Petras Kalpokas ir sūnus Rimtas Kalpokas. Elektrinis laikrodis pagrindiniame fasade buvo įmontuotas kiek vėliau – 1935 m.

Su Centrinio pašto rūmais buvo susieta pagal F. Vizbaro projektą pastatyta Automatinė telefonų stotis su telegrafu, turėjusi bendrą sklypą ir du vidinius kiemus. Trijų korpusų stotis iškilo 1934-1935 m. Centrinio pašto sklypo šiaurinėje dalyje, prie E. Ožeškienės gatvės. 1944 m. Automatinės telefonų stoties kiemo korpusas buvo susprogdintas.

Sovietiniai metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietmečiu dėl ideologinių priežasčių 1952 m. sunaikinta operacijų salės sienų tapyba. Pirminę interjero išvaizdą vėliau pakeitė ir 19781980 m. daryti pertvarkymai. Operacijų salėje viršutiniai langai įstiklinti dailininko Jono Bulavo vitražais su Zodiako ženklais. Taip pat buvo pakeista salės ir vestibiulio sienų apdaila, panaudojus dengiančias faneruotas ir dolomitines plokštes.

Po 1990 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atgimimo metais atidengtos fasado ir vestibiulio memorialinės lentos, išorinėje lentoje įmontuotos Vytauto Didžiojo medalio pusės. 1996 m. pagal architektės Nijolės Švėgždienės projektą pradėta tvarkyti pagrindinė salė. Atkuriant originalų interjerą trūko vaizdinės medžiagos, todėl anksčiau prarastos dekoro detalės atstatytos remiantis analogijos principu: pašto ženklų frizas, alegoriniai paveikslai Lietuvos valstybingumo tema.[3]

Centrinio pašto uždarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno centrinio pašto rūmų paskirtis išliko nepasikeitusi nuo jų pastatymo iki šių laikų. XXI a. pradžioje menko pašto paslaugų poreikis, traukėsi pašto veiklos apimtis, todėl 2019 m. lapkričio 18 d. rūmai buvo uždaryti – iš čia išsikėlė „Lietuvos paštas“, padalinį atidaręs Kauno „Akropolio“ prekybos centre.[4] Pašto pastatas netrukus turėjo būti parduodamas aukcione, nes pašto įmonei neapsimokėjo finansiškai jį išlaikyti. Planuota šiuos rūmus parduoti dar prieš metus, kai kilo pasipiktinimas, kad jie netinkamai prižiūrimi. Aktyvūs kauniečiai suskubo tam priešintis, rengti mitingus, reikalauta, kad pastato atgaivinimu būtų susirūpinta valstybiniu lygmeniu.[5]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiaaukštis (5 a. ir rūsys) pastatas – vienas svarbiausių architektūrinių tarpukario Kauno akcentų. Jame įrengti modernūs liftai, erdvi operacijų salė, patogios darbo sąlygos (su dušais darbuotojams). Pašto rūmuose be moderniosios architektūros idėjų aiškios ir „tautinio stiliaus“ apraiškos. Modernumo ir tautiškumo derinys išreiškiamas per ornamentiką bei modernizmo elementus. Dėl lenktų juostinių langų šiandien objektas vertinamas kaip vienas iš Lietuvos funkcionalizmo pirmtakų. Projekto autorius išpildė modernių statybų reikalavimus: daugiau erdvės ir šviesos, aiškus būstų suskirstymas, nėra nereikalingų pagražinimų. Statomus rūmus tuometėje spaudoje lydėjo pačių paštininkų kritika, esą „pirma pastatyti rūmai, o paskui jie pritaikomi paštui. Tokie reiškiniai sudaro liūdną vaizdą“.[3]

Prie Centrinio pašto suformuoti lenkti laiptai išlieka svarbiu urbanistinės traukos tašku. Pastato fasado dešiniajame iškyšulyje įmūryta granitinė lenta su Vytauto Didžiojo medalio abiem pusėm, kurioje iškalta, kas lėmė 1930–1931 m. rūmų statybą.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka