Kauno sporto halė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°53′46″ š. pl. 23°56′09″ r. ilg. / 54.89611°š. pl. 23.93583°r. ilg. / 54.89611; 23.93583

Kauno sporto halė
Kauno sporto hale.jpg
Vieta Kaunas, Perkūno al. 5
Pradėtas statyti 1938 m. gruodžio 5 d.
Atidarytas 1939 m. gegužės 21 d.
Savininkas Kauno miesto savivaldybė
Statybos kaina 400 000 Lt
Architektas Anatolijus Rozenbliumas
Talpa 5 000 (Krepšinis)
Nuomininkai Kauno Baltai
Halė 2014 m.

Kauno sporto halė – pirmoji specialiai krepšiniui pastatyta arena Europoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1937 m. gegužės 7 d. Rygoje vykusiame II-ojo Europos krepšinio čempionato finale Lietuvos krepšininkai, dalyvaujant Amerikos lietuvių sportininkams, iškovojo Europos čempionų vardą. Po šios pergalės krepšinis Lietuvoje labai išpopuliarėjo. Susidomėjimas krepšiniu tapo bene visuotinis, kai 1938 m. liepos mėn. Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) pasiūlė 1939 m. III-iąsias Europos vyrų krepšinio pirmenybes surengti Lietuvoje, Kaune. Bet tuo metu mieste tebuvo tik nedidelė sporto salė 1934 m. pastatytuose Kūno kultūros rūmuose (dab. LKKA). Joje tilpo krepšinio aikštelė, o rungtynes stebėti galėjo tik per tūkstantį žiūrovų. Europos krepšinio čempionatui šios salės nepakako.

Projektavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos pirmenybių mastą atitinkančios sporto halės projektavimas ir statyba buvo nelengvas uždavinys. Pirmą kartą Lietuvoje statomo ir techniškai gana sudėtingo to meto sąlygomis statinio statyba turėjo būti baigta per nepilną pusmetį, iš šio trumpo tokiai statybai laiko trys mėnesiai teko žiemai – nepalankiausiam statyboms metui. Pastatas turėjo būti talpus, jo statyba neturėjo būti brangi. Laiko projektavimo darbams buvo labai mažai. Užduotį įgyvendinti pasiūlyta gabiam statybos inžinieriui-konstruktoriui Anatolijui Rozenbliumui, kuris per maždaug pusantro mėnesio paruošė projektą ir 1938 m. lapkričio 14 d. pateikė užsakovams. Lapkričio 22 d. projektas svarstytas ir patvirtintas Vidaus reikalų ministerijos statybos ir sauskelių inspekcijos taryboje.

Vienuolikos tūkstančių žiūrovų (3,5 tūkst. vietų sėdimos) sporto arenos ilgis 62,8 m, plotis – 61 m, aukštis ties viduriu – 15,2 m. Techninio sprendimo pagrindas – keturios kniedytos plieno arkos, išdėstytos viena nuo kitos 13,2 m atstumu ir besiremiančios į 80 m³ gelžbetonio pamatus. Kiekviena tokia 12 tonų sverianti arka sumontuota iš 12 sekcijų. Tarp arkų stogo konstrukcijoje įrengti trikampio profilio stoglangiai – dieną halės vidus būdavo pakankamai apšviestas. Tribūnos suprojektuotos iš medinių konstrukcijų. Kai kuriuos atskirų mazgų detaliuosius brėžinius, statikos apskaičiavimus projektuotojas atliko jau vykstant statybos darbams.[1]

Statybą kontroliavo Kūno kultūros rūmai per pirmenybių organizavimo komitetą (pirmininkas Jonas Navakas) ir šio komiteto administracinę komisiją, vadovaujamą rūmų referento Alfo Latvėno. Pastarajam atsiskaitydavo inžinierius Algirdas Prapuolenis, su kuriuo 1938 m. gruodžio 6 d. Kūno kultūros rūmai sudarė techninės priežiūros sutartį.

Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Halės statybai buvo paskelbtas rangovo konkursas (varžytinės). Nors nugalėjo įtakinga Dovydo ir Gedalio Ilgovskių firma, sutartis sudaryta su mažiau žinoma Povilo Dėdelės firma.[2] Geram P. Dėdelės bičiuliui, „Verslo“ bendrovės direktoriui Antanui Rasteniui Varšuvoje už prieinamą kainą pavyko rasti didelį kiekį statybai reikalingo metalo (1938 m. pavasarį su Lenkija buvo užmegzti diplomatiniai santykiai). P. Dėdelei halės statyboje talkino inžinierius Klemensas Brunius. [3]

Statybos darbai pradėti 1938 m. gruodžio 5 d.[4][5] Per 1938 m. gruodžio ir 1939 m. sausio mėn. buvo betonuojami pamatai, ruošiamos medžiagos. Darbininkai pamatus betonavo prie daugiau nei –20 °C šalčio. Išlieti betoniniai pamatai net iki 6 m gylio žemėje buvo šildomi specialiais įrenginiais. Po to sekė sunkiausias etapas – plieninių arkų gamyba ir montavimas. Visas konstrukcijas teko gamintis kniedijimo būdu (elektrinis metalų suvirinimas tuo metu Lietuvoje dar nebuvo naudojamas). Prie 700 mm aukščio ir 10 mm storio plieno juostos darbininkai kniedijo po keturis 150×75 mm kampuočius, kurie formavo dvitėjinį skerspjūvį. Metale rankiniais elektriniais grąžtais išgręžta virš 18 000 skylių. Kiekvieną kniedę reikėjo užplakti kūjais.

Per vasario ir kovo mėn. būsimo pastato vietoje iškilo keturios 60 m pločio medinės arkos, paremtos statramsčiais, savo dydžiu ir forma tiksliai atitinkančios suprojektuotas metalines. Ant tokių pastolių buvo montuojamos plieninės arkos. „Lietuvos žinios“ rašė, kad „vasario ir kovo mėnesiais „sumobilizavo“, kiek tik surado, visus Kauno ir apylinkių šaltkalvius“. Darbas nenutrūkdavo net naktimis, rangovo P. Dėdelės žmonės triūsė keliomis pamainomis. Vienu metu halę statė apie 300 žmonių. Statybų metu nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo. Visos plieninės konstrukcijos sumontuotos balandžio pabaigoje. Arkoms ir ryšiams sunaudota 100 tonų plieno, ilginiams ir sienų fachverkui – 110 tonų. Už laiku ir sėkmingai atliktą darbą šaltkalvis Juozas Paškevičius apdovanotas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įsteigtu Darbo Žvaigždės aukso medaliu.[6]

Mūro darbai baigti gegužės 10 d. Tuo pat metu baigtos įrengti tribūnos, išklotos medinės grindys, sumontuoti krepšiai, dažais pažymėtos aikštelės ribos. Visa statyba, įskaitant projektavimą, kainavo apie 400 tūkst. litų, dalis šios sumos – 220 tūkst. litų – gauta išleidus obligacijas, kurios turėjo būti išpirktos dalimis per trejus metus. Tuomet buvo nemažai pasipiktinusių, jog tiek pinigų skiriama šioms statyboms, tačiau halė ir šiandien tebestovi kaip gyvas nepriklausomos Lietuvos sporto liudininkas.

1939 m. gegužės 15 d. prasidėjo pirmosios treniruotės. Gegužės 17 d. Kaune viešėjęs FIBA generalinis sekretorius Viljamas Džonsas (William Jones) spaudos konferencijoje pasakė: „Sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje. Kuberteno (Pierre de Coubertin) salė Paryžiuje taip pat yra puiki, bet ji daugiau pritaikyta tenisui <…>“. Gegužės 21 d., kaip ir buvo numatyta, įvyko Europos krepšinio čempionato atidarymo iškilmės. Halės statybininkai savo akimis regėjo krepšininkų triumfą – jiems buvo išdalinti nemokami bilietai. Sėdimos vietos kainavo 2,5-5 lt, stovimos 1,5-2 lt. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Kauno sporto halėje antrą kartą tapo Europos čempionais.

Rekonstrukcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors pastatas užbaigtas laiku, jame nebuvo šildymo sistemos, vandentiekio, neįrengtos pagalbinės patalpos po tribūnomis (išskyrus du persirengimo kambarius). Šie darbai palikti ateičiai. Halė projektuota kaip šaltas pastatas – sienos ir stogas neapšiltinti, todėl žiemos metu krepšiniui netiko.[7]

1940 m. gegužės 25 d. Valstybės kontrolės Bendrosios revizijos departamento direktorius Stasys Stašys patvirtino 3941 lt. sąmatą vandentiekiui į halės patalpas įvesti ir priešgaisriniams hidrantams pastatyti. Per mėnesį šie darbai atlikti ūkio būdu.

Pirmaisiais sovietų okupacijos metais halėje vyko mokytojų suvažiavimas, kuriame išreikštas protestas okupacijai bei sugiedotas Lietuvos himnas. Antrojo pasaulinio karo metais šalia sporto halės Ąžuolyne numestos dvi didelės aviacinės bombos, tačiau gerai suprojektuotas ir pastatytas statinys liko be jokių deformacijų.

1958 m. halė uždaryta kapitaliniam remontui. 1962 m. baigta rekonstrukcija: pastatytos gelžbetoninės tribūnos, pagerinta sienų šiluminė izoliacija, apšiltintas stogas, įrengta šildymo sistema. Ruošiant rekonstrukcijos projektą daug prisidėjo pirmasis projekto autorius A. Rozenbliumas.

Sovietmečiu halėje vyko sąjungos ir respublikos masto krepšinio, tinklinio, bokso varžybos. Nuo 1983 m. sporto halė su lengvosios atletikos ir futbolo stadionu sudaro vieningą ansamblį. 1993 m. sporto kompleksas pavadintas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno sporto centru. 2007 m. gegužės 24 d. Kauno sporto halė įrašyta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.[8]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonas Švoba. Vienintelė tokia puiki Europoje // Statyba ir architektūra, 1988 m. Nr. 2, 20-22 psl.
  2. Rangovas Ilgovskis statys krepšininkų salę // Lietuvos žinios, 1938-11-23, Nr. 269 (5835), 6 psl. [1]
  3. Jonas Švoba. Kodėl varžytynes laimėjo rangovas Povilas Dėdelė? // Statyba ir architektūra, 1989 m., Nr. 6-10 psl.
  4. Pradėta statyti didžiausia Lietuvoje halė // Ūkininko patarėjas, 1938-12-08, Nr. 49 (530), 16 psl. [2]
  5. 13.000 žiūrovams halė // Lietuvos žinios, 1938-12-05, Nr. 279 (5845), 6 psl. [3]
  6. Šaltkalvis J. Paškevičius apdovanotas Darbo Žvaigždės aukso medaliu // Darbas, 1939-05-28, Nr. 22, 1 psl. [4]
  7. Kokia bus halė? // Lietuvos sportas, 1938-11-30, Nr. 50 (110), 9 psl. [5]
  8. „Sporto halė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-10. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]