Kauno geležinkelio stotis
Koordinatės: 54°53′11″ š. pl. 23°55′53″ r. ilg. / 54.88639°š. pl. 23.93139°r. ilg.
| Kauno geležinkelio stotis | |
 Stoties peronas | |
| Šalis | Lietuva |
|---|---|
| Gyvenvietė | Kaunas |
| Aptarnaujanti įmonė | AB „Lietuvos Geležinkeliai“ |
Kauno geležinkelio stotis – geležinkelio statinių kompleksas centrinėje Kauno miesto dalyje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Geležinkelio stotis Kaune pradėta statyti 1859 m. pavasarį. Tikslių duomenų nei apie projekto autorių, nei apie pačią statybą nėra. Manoma, kad projektai buvo ruošiami carinės Rusijos Susisiekimo kelių ir viešųjų pastatų ministerijoje. Kauno, kaip ir Vilniaus geležinkelio stočiai, taikytas tas pats kartotinis projektas su nedideliais pakeitimais. Abi stotys turėjo tarpinėms (linijinėms) stotims būdingą palei kelią ištįsusį tūrį. Pagal miesto rangą Kauno ir Vilniaus geležinkelio stotys priklausė II klasei (I klasės stotis turėjo Sankt Peterburgas).
Kauno geležinkelio stoties kompleksą sudarė administracinis ir keleivių salių pastatas, garvežių depas, remonto dirbtuvės, įvairūs sandėliai, tunelis ir metalinis tiltas per Nemuną [1]. Keleivių salės pagal tuometinius reikalavimus buvo suskirstytos į tris klases. Salių erdves dengė plokščios lubos, remiamos lieto ketaus kolonėlių. Perone stovėjo dengta stoginė su metalinėmis atramomis.
Geležinkelio objektų statyba skatino pramonės įmonių ir gyvenamųjų namų statybą. Kauno stoties prieigose (Karmelituose, Žemuosiuose Šančiuose) ėmė steigtis metalo fabrikai, alaus daryklos ir kitos įmonės. Kadangi 1847 m. Kauno planas geležinkelio vietos dar nefiksavo, teko koreguoti į stotį vedančio Michailo (dab. Vytauto) prospekto kryptį ir aplinkinių gatvelių linijas. Geležinkelio žinyba stoties rajone statė namus savo tarnautojams ir darbininkams. Jie irgi buvo centralizuotai projektuojami. Mūriniai namai pasižymėjo lakoniška išore, mediniai būdavo dekoruojami kiaurapjūviais drožiniais. Kauno tvirtovės statytojai kairiajame Nemuno krante (Žemojoje Fredoje) įrengė karinę geležinkelio stotį. Su keleivių stotimi ją jungė metalinis geležinkelio tiltas.
Antrojo pasaulinio karo metais geležinkelio stotis buvo visiškai sugriauta. 1949 m. „Sojuztransprojekto“ Leningrado skyriuje parengtas projektas, pagal kurį 1953 m. iškilo naujas „stalininės“ architektūros pastatas, kompozicijos simetrija ir klasikinėmis formomis primenantis buvusią stotį. Projekto autorius architektas Piotras Ašastinas (Петр Андреевич Ашастин) [2], vėliau projektavęs Suomijos geležinkelio stotį Leningrade (1960 m.) ir Baltijos geležinkelio stotį Taline (1965 m.). Stoties pastas buvo atitrauktas nuo geležinkelio kelyno miesto pusėn apie 15 metrų, taip padidinant buvusį ankštą pirmąjį peroną. Vėliau (tikriausiai elektrifikacijos metu) pirmasis kelias buvo demontuotas (dabartinis pirmasis kelias yra buvęs antrasis kelias).
Pastato ilgis – 99,2 m, plotis (su kiemo laiptine) – 21,2 m, aukštis (iki karnizo) – 10,5 m. Patalpos išdėstytos simetriškai: vidurinėje dalyje – tolimojo susisiekimo kasų ir laukimo salė, o pačiame gale – dviaukštės tarnybinės patalpos. Rytinėje dalyje įrengtas restoranas su pagalbinėmis patalpomis, turinčiomis atskirus įėjimus. Restorano salė vėliau rekonstruota ir padalinta į du aukštus. Fasadai tinkuoti šviesios spalvos granitiniu tinku.
Ant rūmų pastatytas skulptoriaus Konstantino Bogdano 1951 m. diplominis darbas – iš betono pagaminta dekoratyvinė grupė „Pramonė ir žemės ūkis”. Ją sudarė vyro ir moters figūros bei Lietuvos SSR herbas. Kompozicija nugriauta apie 1974–1975 m. Tada įrengtas gaublys, dar vėliau – sparnai, naudoti prieškario laikų geležinkelio emblemoje.[3]
1975 m. Kauno geležinkelio stoties keliai buvo elektrifikuoti - atidarytas elektrinių traukinių eismas į Vilnių.
2002 m. spalio 2 d. stoties prieigose atidaryta moderni požeminė pėsčiųjų perėja. 2003 m. gruodžio 31 d. Kauno geležinkelio stoties kompleksas įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.[4]
2005 m. pradėta geležinkelio stoties pastato rekonstrukcija. Pastatas restauruotas laikantis paveldo objektams taikomų reikalavimų, atkuriant kai kurias autentiškas interjero detales, išsaugant išlikusias kultūros vertybes [5]. Darbai užtruko apie trejus metus, stotis oficialiai atidaryta 2008 m. balandžio 10 d.
2008 m. pradėjus geležinkelio tunelio kapitalinį remontą, nuo 2008 m. vasario 1 d. buvo nutrauktas traukinių eismas tuneliu, Petrašiūnų rajone atidaryta laikina keleivinių traukinių stotelė, kuriai buvo suteiktas sąlyginis pavadinimas Kaunas-1.
Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kauno geležinkelio stotis susijusi su svarbiais Lietuvos istorijos įvykiais. Carinės Rusijos metais stotis buvo svarbus draudžiamos spaudos paskirstymo punktas. 1920 m. lapkričio 29 d. stotyje pasirašytos Kauno paliaubos. 1933 m. liepos 17 d. traukiniu atgabenti sudužusio lėktuvo Lituanica likučiai.[6] 1937 m. gegužės 9 d. stotyje sutikta iš Rygos grįžusi II Europos krepšinio čempionato nugalėtoja Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė. 1940 m. liepos 30 d. Justo Paleckio vadovaujama įgaliotinių delegacija iš Kauno geležinkelio stoties išvyko į Maskvą, kur rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausios Tarybos posėdyje turėjo įteikti prašymą dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą. 1940 m. rugpjūčio mėn. Japonijos diplomatas Č. Sugihara prieš išvykdamas į Berlyną dalino vizas karo pabėgėliams.[7]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Pasivaikščiojimai po Kauną: Geležinkelio stotis // Kauno diena, 1998 m. spalio 10 d.
- ↑ Kauno architektūra / Jonas Minkevičius. Geležinkelio stotis Vytauto pr. 1. – V.: 1991. 338–339 psl. ISBN 5-420-00641-3
- ↑ Dainoras Lukas. Geležinkelio stoties rūmai slepia istorinę mįslę // Kauno diena, 2006 m. vasario 18 d. [1]
- ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=28268 Archyvuota kopija 2011-08-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Dainoras Lukas. Geležinkelio stotis atgims anksčiau, nei planuota // Kauno diena, 2006 m. vasario 13 d. [2]
- ↑ Virginija Skučaitė. Painūs eskizai „Lituanikos“ drobėje // Kauno diena, 2003 m. vasario 15 d. [3]
- ↑ http://www.genocid.lt/Leidyba/9/bernardas.htm