Pereiti prie turinio

Kauno geležinkelio stotis

Koordinatės: 54°53′10″š. pl. 23°55′54″r. ilg. / 54.8862°š. pl. 23.9317°r. ilg. / 54.8862; 23.9317
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

54°53′10″š. pl. 23°55′54″r. ilg. / 54.8862°š. pl. 23.9317°r. ilg. / 54.8862; 23.9317

  Kauno geležinkelio stotis
Stoties rūmai 2022 m.
Adresas Kaunas, M. K. Čiurlionio g. 16
Atidaryta 1862 m.
Peronų sk. 5
Aptarnaujanti įmonė AB „Lietuvos geležinkeliai“
Žemėlapiai Retromap.ru
Nuotraukos Railwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės
km
km
↑ VILNIUS ↑
PALEMONAS
4,1
Amaliai
3,3
2,0
Kaunas-1
Pamarys
3,4
KAUNAS
1,1
7,4
Aleksotas
2,4
Jiesia (stotelė)
Rokai
2,5
Pajiesys
4,4
2,3
JIESIA
1,1
Garliava
↓ KAZLŲ RŪDA ↓

Kauno geležinkelio stotis – geležinkelio statinių kompleksas centrinėje Kauno miesto dalyje, į pietryčius nuo Kauno Naujamiesčio, Žemųjų Šančių šiaurės vakariniame pakraštyje. Stotis priskirta aukščiausiajai klasei,[1] jai priklauso ir Palemono GS kelynas, kurį nuo pagrindinės stoties skiria Kauno geležinkelio tunelis. Reguliarūs keleivių maršrutai į Kybartus, Marijampolę, Vilnių, Krokuvą (per Varšuvą).[2]

Stoties rūmai – kultūros paveldo objektas (unikalus Nr. 28268). Rytiniame stoties gale yra Kauno geležinkelio tunelis, vakariniame – Kauno geležinkelio tiltas. Prie stoties yra trys paminklai:

  • Netoli tunelio 2010 m. pastatytas paminklinis garvežys L-0814.
  • Ant stoties pastato pritvirtinta paminklinė lenta 1940–1941 m. ir 1945–1952 m. iš Kauno geležinkelio stoties ištremtų miesto ir apskrities gyventojų atminimui (atidengta 2013 m. birželio 14 d., skulptorius – Jonas Jagėla).[3]
  • Ant aukšto Žaliakalnio šlaito E. Fryko gatvėje, į šiaurės rytus nuo stoties pastatytas paminklinis kryžius 1941 m. birželio 14 d. tremtiniams atminti (autorius – tautodailininkas Pijus Krušinskas).[4]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stotis 1881 m.
Stotis XX a. pradžioje
Stotis apie 1935 m.

Pirmoji (laikinoji) Kauno viešo geležinkelio stotis buvo atidaryta 1861 m. balandžio 11 d., kai Kauno–Virbalio geležinkelio šaka pradėjo kursuoti traukiniai.[5] Ši stotis buvo kairiajame Nemuno krante, dabartinėje Žemojoje Fredoje, kadangi dar nebuvo pastatytas Kauno geležinkelio tiltas per Nemuną. Ši stotis to meto dokumentuose vadinta „laikinuoju ambarkaderiu kairiojoje Nemuno pusėje“. Dabartinės Kauno geležinkelio stoties viešosios veiklos pradžia galima laikyti 1862 m., kai buvo atidarytas eismas Kauno geležinkelio tiltu.[6]

Geležinkelio stotis Kaune pradėta statyti 1859 m. pavasarį. Tikslių duomenų nei apie projekto autorių, nei apie pačią statybą nėra. Manoma, kad projektai buvo ruošiami carinės Rusijos Susisiekimo kelių ir viešųjų pastatų ministerijoje. Kauno, kaip ir Vilniaus geležinkelio stočiai, taikytas tas pats kartotinis projektas su nedideliais pakeitimais. Abi stotys turėjo tarpinėms (linijinėms) stotims būdingą palei kelią ištįsusį tūrį. Pagal miesto rangą Kauno ir Vilniaus geležinkelio stotys priklausė I klasei.[7]

Kauno geležinkelio stoties kompleksą sudarė administracinis ir keleivių salių pastatas, garvežių depas, remonto dirbtuvės, įvairūs sandėliai, Kauno geležinkelio tunelis ir metalinis Kauno geležinkelio tiltas per Nemuną.[8] Keleivių salės pagal tuometinius reikalavimus buvo suskirstytos į tris klases. Salių erdves dengė plokščios lubos, remiamos lieto ketaus kolonėlių. Perone stovėjo dengta stoginė su metalinėmis atramomis.

Geležinkelio objektų statyba skatino pramonės įmonių ir gyvenamųjų namų statybą. Kauno stoties prieigose (Karmelituose, Žemuosiuose Šančiuose) ėmė steigtis metalo fabrikai, alaus daryklos ir kitos įmonės. Kadangi 1847 m. Kauno planas geležinkelio vietos dar nefiksavo, teko koreguoti į stotį vedančio Michailo (dabar – Vytauto) prospekto kryptį ir aplinkinių gatvelių linijas. Geležinkelio žinyba stoties rajone statė namus savo tarnautojams ir darbininkams. Jie irgi buvo centralizuotai projektuojami. Mūriniai namai pasižymėjo lakoniška išore, mediniai būdavo dekoruojami kiaurapjūviais drožiniais. Kauno tvirtovės statytojai kairiajame Nemuno krante, Žemojoje Fredoje įrengė karinę geležinkelio stotį, su keleivių stotimi ją jungė metalinis Kauno geležinkelio tiltas.

XX a. tarpukariu Kauno geležinkelio stoties svarba išaugo, kadangi Kaunas tapo Lietuvos sostine. Iš vokiečių buvo perimtos Kauno geležinkelio didžiosios dirbtuvės, kuriose neturint savųjų riedmenų, kurį laiką buvo taisomi vokiečių garvežiai ir vagonai.[9] 1921 m. iš jos išvyko pirmasis greitasis traukinys – jis keleivius vežė iki Šiaulių, sustodamas keliose stotyse ir užtrukdamas kelyje 3,5 valandos.[10] Stotyje buvo sutinkami ir išlydimi garbingi asmenys, kultūros veikėjai, sportininkai. Tarpukariu nutiesta ir Kauno geležinkelio tunelio apylanka nuo rytinio galo į pietinę pusę.[11] Tarpukariu pramoninėms reikmėms nutiesta 3 km atšaka tuneliui aplenkti.[12]

II pasaulinio karo metais geležinkelio stotis buvo visiškai sugriauta. 1949 m. „Sojuztransprojekto“ Leningrado skyriuje parengtas projektas, pagal kurį 1953 m. iškilo naujas stalininės architektūros pastatas, kompozicijos simetrija ir klasikinėmis formomis primenantis buvusią stotį. Projekto autorius architektas Piotras Ašastinas,[13] taip pat projektavęs Vilniaus stotį (1950 m.), Suomijos geležinkelio stotį Leningrade (1960 m.) ir Baltijos geležinkelio stotį Taline (1965 m.). Stoties pastas buvo atitrauktas nuo geležinkelio kelyno miesto pusėn ~15 m, taip padidinant buvusį ankštą pirmąjį peroną. Vėliau (tikriausiai elektrifikacijos metu) pirmasis kelias buvo demontuotas (dabartinis pirmasis kelias yra buvęs antrasis kelias). Pastato ilgis – 99,2 m, plotis (su kiemo laiptine) – 21,2 m, aukštis (iki karnizo) – 10,5 m. Patalpos išdėstytos simetriškai: vidurinėje dalyje – tolimojo susisiekimo kasų ir laukimo salė, o pačiame gale – dviaukštės tarnybinės patalpos. Rytinėje dalyje įrengtas restoranas su pagalbinėmis patalpomis, turinčiomis atskirus įėjimus. Restorano salė vėliau rekonstruota ir padalinta į du aukštus. Fasadai tinkuoti šviesios spalvos granitiniu tinku.

Ant rūmų pastatytas skulptoriaus Konstantino Bogdano 1951 m. diplominis darbas – iš betono pagaminta dekoratyvinė grupė „Pramonė ir žemės ūkis”. Ją sudarė vyro ir moters figūros bei Lietuvos SSR herbas. Kompozicija nugriauta apie 1974–1975 m. Tada įrengtas gaublys, dar vėliau – sparnai, naudoti prieškario laikų geležinkelio emblemoje.[14]

1975 m. Kauno geležinkelio stoties keliai buvo elektrifikuoti – atidarytas elektrinių traukinių eismas į Vilnių. 1993 m. rugpjūčio 31 d. Kauno stotyje buvo suformuotas ir išleistas paskutinis išvedamos sovietų armijos ešelonas.[15]

Apie 1990 m. ant Žaliakalnio šlaito pastatytas paminklas – kryžius tremtiniams. 2002 m. spalio 2 d. stoties prieigose atidaryta moderni požeminė pėsčiųjų perėja. 2003 m. gruodžio 31 d. Kauno geležinkelio stoties kompleksas įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.[16][17] 2005 m. pradėta geležinkelio stoties pastato rekonstrukcija. Pastatas restauruotas laikantis paveldo objektams taikomų reikalavimų, atkuriant kai kurias autentiškas interjero detales, išsaugant išlikusias kultūros vertybes [18]. Darbai užtruko apie trejus metus, stotis oficialiai atidaryta 2008 m. balandžio 10 d.

2008 m. pradėjus geležinkelio tunelio kapitalinį remontą, nuo 2008 m. vasario 1 d. buvo nutrauktas traukinių eismas tuneliu, Petrašiūnuose atidaryta laikina keleivinių traukinių stotelė, kuriai buvo suteiktas pavadinimas „Kaunas-1“. Pagrindinė stotis Čiurlionio gatvėje liko veikti, tačiau iš jos vyko traukiniai tik pietvakarių kryptimi, link Karaliaučiaus ir Lenkijos.[19] Po rekonstrukcijos Kauno geležinkelio tunelis vėl atidarytas 2009 m. lapkričio 17 d.,[20] tad netrukus Kauno stotis įgavo įprastines funkcijas ir maršrutus. 2010 m. prie tunelio atidengtas paminklinis garvežys L-0814.

Reikšmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno geležinkelio stotis susijusi su svarbiais Lietuvos istorijos įvykiais. Carinės Rusijos metais stotis buvo svarbus draudžiamos spaudos paskirstymo punktas. 1920 m. lapkričio 29 d. stotyje pasirašytos Kauno paliaubos. 1933 m. liepos 17 d. traukiniu atgabenti sudužusio lėktuvo Lituanica likučiai.[21] 1937 m. gegužės 9 d. stotyje sutikta iš Rygos grįžusi II Europos krepšinio čempionato nugalėtoja Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė. 1940 m. liepos 30 d. Justo Paleckio vadovaujama įgaliotinių delegacija iš Kauno geležinkelio stoties išvyko į Maskvą, kur rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausios Tarybos posėdyje turėjo įteikti prašymą dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą. 1940 m. rugpjūčio mėn. Japonijos diplomatas Čiunė Sugihara prieš išvykdamas į Berlyną dalino vizas karo pabėgėliams.[22]

1916 m. gegužės 29 d. Kauno stotyje lankėsi Vokietijos kaizeris Vilhelmas II.[23]

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 49
  2. ↑ Traukinių išvykimai iš stotelės Kaunas. (Stops.lt)
  3. ↑ Kauno miesto paminklai. Genocid.lt (tikrinta 2025-03-08).
  4. ↑ Išniekintas kryžius vėl mus saugo. 2005-06-22, XXIamzius.lt (tikrinta 2025-03-07).
  5. ↑ Katalogas apie Lietuvos geležinkelius ir stotis. 2021-05-17, Skrastas.lt (tikrinta 2024-12-05).
  6. ↑ Kauno geležinkelio stotyje – istorinių fotografijų paroda. 2019-04-06, Alfa.lt (tikrinta 2023-08-05).
  7. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44
  8. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Pasivaikščiojimai po Kauną: Geležinkelio stotis // Kauno diena, 1998 m. spalio 10 d.
  9. ↑ Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 16
  10. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 101
  11. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 106
  12. ↑ Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 17
  13. ↑ Kauno architektūra / Jonas Minkevičius. Geležinkelio stotis Vytauto pr. 1. – Vilnius, 1991. 338–339 psl. ISBN 5-420-00641-3
  14. ↑ Dainoras Lukas. Geležinkelio stoties rūmai slepia istorinę mįslę. – „Kauno diena“, 2006 m. vasario 18 d. [1]
  15. ↑ Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 50
  16. ↑ „Objekto Nr. 28268 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  17. ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=28268 Archyvuota kopija 2011-08-18 iš Wayback Machine projekto.
  18. ↑ Dainoras Lukas. Geležinkelio stotis atgims anksčiau, nei planuota // Kauno diena, 2006 m. vasario 13 d. [2]
  19. ↑ Tarnybinis 2008–2009 metų keleivinių traukinių eismo tvarkaraštis. – Vilnius, Lietuvos geležinkelių Keleivių vežimo direkcija, 2008.
  20. ↑ Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė. Atidaromas rekonstruotas Kauno geležinkelio tunelis: modernesnis, bet išlaikęs istorines detales. 2009-11-16, 15min.lt (tikrinta 2023-08-05).
  21. ↑ Virginija Skučaitė. Painūs eskizai „Lituanikos“ drobėje // Kauno diena, 2003 m. vasario 15 d. [3]
  22. ↑ http://www.genocid.lt/Leidyba/9/bernardas.htm
  23. ↑ c:File:Kaiser in Kowno 1916e.jpg
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kauno_geležinkelio_stotis&oldid=7540794"