Baltijos šalių valstybingumo tęstinumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija 1949 m. – vienas iš valstybės tęstinumą liudijančių teisės aktų.

Baltijos šalių valstybingumo tęstinumas – tai pozicija, kad trys Baltijos šalys (Estija, Latvija ir Lietuva) išliko kaip teisės subjektai pagal tarptautinę teisę[1] sovietų okupacijos laikotarpiu nuo 1940 iki 1991 m., taip pat per vokiečių okupaciją 1941–1944/1945 m. Vyraujanti nuomonė pritaria Baltijos šalių pozicijai dėl neteisėtos okupacijos, o Sovietų Sąjungos veiksmai vertinami kaip prieštaraujantys tarptautinei teisei apskritai, o ypač – dvišalėms SSRS ir trijų Baltijos šalių sutartims.[2]

Šį teisinį tęstinumą pripažino dauguma Vakarų valstybių ir tai atsispindi jų institucinėje praktikoje.[3] Stimsono doktrinos taikymas pagal Welles deklaraciją[4], kai nemaža tarptautinės bendruomenės dalis atsisakė suteikti oficialų pritarimą 1940 m. sovietų užkariavimams per Antrąjį pasaulinį karą[5], Baltijos tautų pasipriešinimas sovietiniam režimui bei nepertraukiamas elementarių valstybės organų veikimas tremtyje patvirtina teisinę poziciją, kad suverenios nuosavybės teisės Sovietų Sąjungai niekada neperėjo, o tai reiškė, kad okupacija sui generis (vok. Annexionsbesetzung, verčiant pažodžiui „aneksijos okupacija“) tęsėsi tol, kol Sovietų Sąjunga pripažino trijų Baltijos šalių nepriklausomybę 1991 m.[5] Taigi, Baltijos šalys ir toliau egzistavo kaip tarptautinės teisės subjektai.[6][7]

Oficiali Rusijos pozicija, kuri yra sovietinės pozicijos tąsa, yra ta, kad Estija, Latvija ir Lietuva nebuvo aneksuotos Sovietų Sąjungos, o prisijungė savo noru 1940 m.[8] Rusija atkakliai tvirtina, kad Baltijos šalių inkorporacija pelnė tarptautinį de jure pripažinimą Jaltos ir Potsdamo konferencijose sudarytais susitarimais bei 1975 metų Helsinkio baigiamajame akte.[9][10] Rusija taip pat teigia, kad pagal vidinius sovietų įstatymus ir konstituciją nepriklausomybės atkūrimas buvo neteisėtas ir Baltijos šalys galėjo tapti naujai sukurtais suvereniais dariniais tik pagal SSRS atsiskyrimo įstatymus.[11] Remiantis šia pozicija, visos ankstesnės sutartys, tokios kaip 1920 m. Tartu sutartis[12], yra neva negaliojančios, o visi galimi Baltijos šalių reikalavimai dėl reparacijų neturi teisinio pagrindo.[9][10] Ši alternatyvi tezė apie Baltijos šalių tęstinumą ir su tuo susijusios pasekmės paskatino esminę Rusijos ir Baltijos šalių konfrontaciją.[13][14]

Teisės principas ex injuria jus non oritur (teisė negali atsirasti iš neteisėtų veiksmų) skiriasi nuo konkuruojančio teisės principo ex factis jus oritur (faktai lemia teisę).[3] Viena vertus, teisinis Baltijos šalių inkorporacijos pripažinimas iš kitų suverenių šalių, nepriklausančių sovietiniam blokui, buvo iš esmės atmestas remiantis kertiniu teisiniu principu ex injuria jus non oritur, nes buvo pripažinta, kad Baltijos šalių aneksija yra neteisėta.[15] Kita vertus, de facto dėl išorinės jėgos okupacijos valstybingumo nutrūkimas[16] penkiasdešimties metų laikotarpiui[3] iš tiesų įvyko, suteikiant vietą teisiniam ex factis jus oritur[3] principui. Taip pat teisinės įtakos turi neatšaukiami teritoriniai ir demografiniai pokyčiai, dėl kurių Baltijos šalių atvejis yra daug sudėtingesnis nei paprastas restitutio in integrum (šiuo atveju – visiškas teritorinio vientisumo atkūrimas).[17]

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Estijos ir Rusijos delegacijos 1920 m. pasirašo Tartu sutartį, kurioje Rusija atsisakė bet kokių teisių į Estijos teritoriją.
Pagrindiniai straipsniai – Estijos nepriklausomybės karas, Latvijos laisvės kovos ir Lietuvos nepriklausomybės kovos.

Keturios Baltijos jūros šalys, anksčiau buvusios Rusijos imperijos dalimis – Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva – įtvirtino savo sienas ir nepriklausomybę pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, po kurio 1920 metais su Sovietų Rusija buvo pasirašytos Tartu (Rusija–Suomija), Tartu (Estija–Rusija), Rygos (Latvija–Rusija) ir Maskvos (Lietuva–Rusija) sutartys. Europos didžiosios valstybės 1921 m. sausio 26 dieną de jure pripažino Estiją ir Latviją, o 1922 m. gruodžio 20 dieną – Lietuvą. 1922 metų liepos 28 dieną JAV išreiškė de jure visų trijų šalių pripažinimą.[18]

Visose trijose taikos sutartyse tarp Baltijos valstybių ir Sovietų Rusijos buvo įtvirtinta apsisprendimo teisė, o Rusija galutinai ir visam laikui atsisakė visų ankstesnių teisių ir pretenzijų į šių valstybių teritorijas. Be to, apsisprendimo principas atspindėjo vieną iš keturių pagrindinių principų, kuriuos Leninas ir Stalinas paskelbė 1917 m. lapkričio 15 dienos Sovietų vyriausybės deklaracijoje: „Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisė net į atsiskyrimą ir nepriklausomybės įkūrimą“.[19] 1922 metais įkūrus Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS), naujoji sąjunga iki 1923 m. liepos 6 dienos buvo priėmusi visas anksčiau Sovietų Rusijos sudarytas sutartis, tad jos išliko SSRS ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos valstybinių santykių pagrindais.

Per kitą dešimtmetį buvo sudarytos papildomos dvišalės ir daugiašalės santykius reguliuojančios sutartys ir susitarimai:

  • 1929 m. vasario 9 dienos Maskvoje pasirašyto Paryžiaus pakto (kurį iš pradžių pasirašė visos keturios šalys) įsigaliojimo protokolas, kuriuo atsisakoma karo, kaip nacionalinės politikos priemonės;
  • Dvišalės nepuolimo sutartys, pasirašytos su atitinkamomis Baltijos valstybėmis ir Sovietų Sąjunga 1926–1932 metais;
  • Sutaikymo konvencijos (angl. Conciliation convention), susijusios su nepuolimo sutartimis;[20]
  • Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (angl. Conventions for the Definition of Aggression), pasirašyta Londone 1933 m. liepos mėnesį.

Ši konvencija dėl agresijos apibrėžimo, kuri taip pat buvo sovietų vyriausybės iniciatyva, 2 straipsnyje apibrėžė įvairius veiksmus kaip agresiją, įskaitant jūrų blokadas. Konvencija taip pat numato, kad „jokie politiniai, kariniai, ekonominiai ar kitokie motyvai negali būti 2 straipsnyje nurodytos agresijos dingstis ar pateisinimas“.

Aneksijos nepripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Welleso deklaracija, nustatanti JAV poziciją dėl priverstinio Baltijos šalių inkorporavimo nepripažinimo. 1940 m. liepos 23 d.

Aneksija ir tarptautinė teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prievartinė Baltijos šalių aneksija buvo neteisėtas veiksmas tiek pagal paprotinę teisę, tiek pagal tarptautinę teisę.[21] Pagal paprotinę teisę aneksija pažeidė tokius kertinius principus kaip valstybės suverenitetas ir nepriklausomybė, draudimą jėga užgrobti teritoriją ir intervencijų draudimą. Konvencinėje teisėje Sovietų Sąjungos veiksmai pažeidė praktiškai visas svarbiausių konvencijų nuostatas tarp Sovietų Sąjungos ir Baltijos valstybių.[21] Slaptieji protokolai su nacių Vokietija buvo Estijos ir Latvijos nepuolimo sutarčių 2 straipsnio pažeidimas. Grasinimas panaudoti jėgą ir ultimatumas sudaryti savitarpio pagalbos sutartis pažeidė atitinkamų taikos sutarčių, nepuolimo sutarčių, sutaikymo konvencijų, Paryžiaus pakto straipsnius, o taip pat ir karo atsisakymo protokolo dvasią ir raidę. Sovietų veiksmai karinės okupacijos metu, prievartinė intervencija ir aneksija buvo agresijos aktai, kaip apibrėžta 1933 m. konvencijų dėl agresijos apibrėžimo 2 straipsnyje.[21] Be to, šiuose veiksmuose nebuvo jokio pateisinimo pagal tos pačios konvencijos 3 straipsnį ir priedą.[21]

Helsinkio baigiamasis aktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos šalių klausimas buvo iškeltas 1975 m. vykstant deryboms dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamojo akto. Derybų metu Sovietų Sąjunga pasisakė už tai, kad bet koks bandymas pareikšti teritorines pretenzijas būtų laikomas agresijos aktu. Vakarų Vokietija, Ispanija, Airija ir Kanada tam priešinosi; Kanados atstovai pareiškė, kad sovietų pasiūlymo priėmimas reikštų de jure Baltijos šalių inkorporacijos į SSRS pripažinimą. Palaikius kitoms NATO narėms, baigiamajame akte vietoj to buvo pasirinkta formuluotė, kad esamos Sovietų Sąjungos „ribos“ (angl. frontiers) – teritorinės kontrolės ribos, o ne „sienos“, kurios reikštų suverenios jurisdikcijos ribas – nebus pažeistos. JAV prezidentas ir kitų NATO valstybių vadovai pareiškimuose patvirtino, kad ši nuostata nereiškia Baltijos šalių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą pripažinimo.[22] Nepaisant to, Rusija atkakliai teigia, kad tarptautinė bendruomenė teisiškai pripažino Baltijos šalių aneksiją Jaltoje, Potsdame ir Helsinkyje vykusiose konferencijose.[9][10]

Baltijos šalių diplomatinė sfera 1940–1991 metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos diplomatinė tarnyba.

Dauguma Vakarų šalių atsisakė pripažinti Baltijos šalių inkorporavimą de jure ir pripažino tik sovietų vietos „vyriausybes“ Estijos SSR, Latvijos SSR ir Lietuvos SSR de facto arba iš viso nepripažino.[23][24] Šalys, pasirinkusios tokią laikyseną, pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos diplomatus bei konsulus, kurie tebeveikė savo buvusių vyriausybių vardu. Senstantys Baltijos šalių diplomatai šioje neįprastoje situacijoje išliko iki pat Baltijos šalių nepriklausomybių atkūrimo.[25] 1940–1991 metais JAV ir toliau priimdavo Baltijos šalių diplomatus, kuriuos pirmą kartą į pareigas paskyrė Baltijos šalių vyriausybės iki 1940 m., o po 1980 m. – tuos, kuriuos paskyrė Baltijos šalių diplomatinių tarnybų vyresnieji nariai.[26] Sovietų užsienio reikalų ministerija oficialiai protestavo prieš Baltijos šalių diplomatinių atstovybių veiklą Vašingtone ir kitur.[27]

1947 metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos diplomatai užsienyje į Jungtines Tautas (JT) išsiuntė bendrą komunikatą dėl Baltijos šalių okupacijos. Vėliau, 1979 metais, šių šalių diplomatai ir iškilūs veikėjai pasirašė ir Jungtinėms Tautoms išsiuntė Baltijos memorandumą.

1949 m. kovo 26 dieną JAV valstybės departamentas išleido aplinkraštį, kuriame teigiama, kad Baltijos šalys vis dar yra nepriklausomos valstybės, turinčios savo diplomatinius atstovus.[28] Kanadoje į oficialų diplomatų sąrašą buvo įtrauktos Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovybės, dėl kurių septintojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungos ambasada Kanadoje atsisakė priimti Kanados užsienio reikalų departamento išplatintus sąrašus.[27] Jungtinė Karalystė galiausiai išbraukė Baltijos šalių diplomatus iš formalaus diplomatinio sąrašo, bet kaip kompromisą Baltijos šalių delegatus vyriausybė ir toliau pripažino turinčiais diplomatinį statusą.[29]

Jungtinės Tautos gavo daug apeliacijų iš Baltijos šalių diplomatinių atstovybių, Baltijos pabėgėlių organizacijų, pasipriešinimo grupių pačiose Baltijos šalyse ir JAV diplomatų bei politikos formuotojų kreipimųsi šių šalių klausimu. Dėl SSRS buvimo Saugumo Taryboje šie klausimai niekada nebuvo keliami į oficialią JT darbotvarkę. Baltijos šalių pasipriešinimo grupės bendrai kreipėsi į Jungtines Tautas, ragindamos šias pasmerkti sovietų okupaciją. Dėl to 1983 metais buvo priimta Europos Parlamento rezoliucija, kėlusi Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo klausimą.[30]

Baltijos šalių turtas 1940–1991 metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. balandžio 9 dieną nacistinei Vokietijai įsiveržus į Daniją ir Norvegiją, prezidentas Franklin Roosevelt išleido Vykdomąjį įsakymą 8389, kuriuo remiantis JAV iždo departamentas įšaldė visą okupuotų Europos šalių finansinį turtą, esantį JAV. Sovietams okupavus Estiją, Latviją ir Lietuvą, vykdomasis įsakymas buvo taikomas ir trijų Baltijos šalių turtui.[31] Per pirmąją sovietų okupaciją 1940 m. liepos mėnesį JAV išleido Vykdomąjį įsakymą 8484, kuriuo buvo įšaldytas Latvijos, Lietuvos ir Estijos finansinis turtas, įskaitant ir aukso atsargas.[32] Sovietų Sąjunga pasmerkė JAV vykdomą Baltijos šalių turto įšaldymą ir pareiškė, kad, jų nuomone, neturėtų būti jokio teisinio pagrindo vilkinti Baltijos aukso perdavimą iš JAV federalinio rezervo į Sovietų Sąjungos valstybinį banką.[31]

Aukso rezervai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukso atsargas Estija, Latvija ir Lietuva taip pat laikė ir Jungtinės Karalystės bankuose. 1940 metų liepos mėnesį Anglijos bankas apribojo naudojimąsi JK deponuotomis Baltijos aukso atsargomis[33], iš dalies kaip atsaką už tai, kad SSRS nacionalizavo britų nuosavybę Baltijos šalyse, bet ir dėl to, kad Didžioji Britanija laikė trijų šalių aneksiją neteisėta.[34] 1950-ųjų dešimtmetyje SSRS reguliariai reiškė pretenzijas į auksą, tačiau jos buvo atmetamos. 1967 metais Leiboristų vyriausybė panaudojo rezervą, spręsdama tarpusavio pretenzijas su Sovietų Sąjunga.[35] 1968 metų sausio 5 dieną buvo pasiektas JK ir SSRS susitarimas: Sovietų Sąjunga atsisakė visų pretenzijų į Anglijos banke laikomą Baltijos auksą mainais į Britanijos pretenzijų atsisakymą dėl turto, kurį nacionalizavo SSRS.[36] 1992 ir 1993 metais Jungtinės Karalystės vyriausybė sugrąžino Baltijos šalims tapatų kiekį aukso, kurio vertė buvo 90 mln. svarai sterlingų.[35][36]

Prancūzijos vyriausybė atsisakė perduoti SSRS tris tonas aukso, kurį Prancūzijos banke deponavo Latvija ir Lietuva.[37]

Švedijoje deponuotas trijų Baltijos šalių vyriausybių turtas buvo atiduotas Sovietų Sąjungai iš karto po to, kai 1940 m. sovietai pareikalavo jį perduoti. Tačiau 1992 metais Švedija visoms trims šalims kompensavo turto praradimą.[38] 1991 m. Švedija pažadėjo Estijai grąžinti auksą, o 1998 m. Švedijos vyriausybė atrado Baltijos šalių piliečiams priklausančių banko sąskaitų.[39]

Aukso atsargos, kurias trys Baltijos šalys iki 1940 m. deponavo Tarptautinių atsiskaitymų banke Šveicarijoje, išliko nepaliestos.[40] 1991 m. Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, šis Baltijos auksas buvo perduotas Estijos, Latvijos ir Lietuvos centriniams bankams.[41]

Finansiniai įsipareigojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. gruodžio 4 dieną SSRS „sąjunginių respublikų“ lyderiai pasirašė sutartį dėl Sovietų Sąjungos užsienio skolos padalijimo. Trys nepriklausomos Baltijos šalys atsisakė dalyvauti procese ir sutarties nepasirašė. Sovietų Sąjunga po kelių savaičių nustojo egzistuoti, o 1993 m. Rusijos Federacija paskelbė, kad ji viena bus atsakinga už SSRS skolas.[39]

Sąrašas su valstybių pozicijomis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos pripažinimo/nepripažinimo mastas.
  Baltijos šalys
  Sovietų Sąjunga
  Varšuvos pakto šalys
  Šalys, kurios nepripažino okupacijos ir aneksijos nei de jure, nei de facto
  Šalys, kurios nepripažino okupacijos ir aneksijos de jure, bet pripažino sovietų administraciją de facto
  Šalys, kurios aiškiai neišreiškė savo pozicijos

Baltijos valstybių aneksijos požiūriu, pasaulio šalys susiskirsčiusios į penkias grupes:[42][43] 1) šalys, kurios aiškiai ir nuosekliai nepripažino sovietų okupacijos ir aneksijos nei de jure, nei de facto; 2) šalys, kurios niekada nepripažino sovietinės okupacijos de jure, bet visiškai ar iš dalies pripažino sovietų okupaciją ir administraciją Baltijos šalyse de facto; 3) šalys, kurios visuomet ar ilgą laiko tarpą pripažino Baltijos šalių inkorporavimą į SSRS de jure; 4) šalys, kurios niekaip neišreiškė savo pozicijos; 5) komunistinės šalys, kurios trijų Baltijos šalių prijungimą prie SSRS laikė teisėtu be išlygų.

1. De jure ir de facto nepripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • JAV – palaikė oficialius diplomatinius santykius su Baltijos šalių diplomatais; formaliai niekuomet nepripažino Baltijos šalių okupacijos nei de jure, nei de facto.[42][43][44] 1973 m. atidarius JAV konsulatą Leningrade, kurio konsulinėje apygardoje buvo Talinas, Ryga ir Vilnius, JAV pareigūnai pradėjo bendrauti su sovietų pareigūnais Baltijos šalyse. JAV generalinis konsulas tiesiogiai nebendraudavo su aukščiausio lygio sovietų valstybės ir komunistų partijos pareigūnais trijose šalyse, tačiau lankėsi trijose sostinėse ir susitiko su valstybės ir partijų hierarchijų vadovų pavaduotojais.[45][46][47]
  • Vatikanas – palaikė oficialius diplomatinius santykius, nepripažino okupacijos nei de jure, nei de facto.[42][43][44]
  • Airija – jokių oficialių santykių, tačiau nepripažino okupacijos nei de jure, nei de facto.[42][43][44]

2. De jure nepripažinimas, de facto kontrolės pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jokių oficialių santykių, be aiškaus sprendimo dėl nepripažinimo politikos
Kai kurie ryšiai su Baltijos šalių atstovais palaikomi, be aiškaus sprendimo dėl nepripažinimo politikos

3. De jure pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Argentina – netiesioginis de jure pripažinimas; nepriėmė Baltijos šalių pasų.[44]
  • Austrija – netiesioginis de jure pripažinimas; nepriėmė Baltijos šalių pasų.[44]
  • Bolivija[42]
  • Ispanija – netiesioginis de jure pripažinimas 1977 m., kai Ispanijai pereinant prie demokratijos be išlygų buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su SSRS.[43][58]
  • Japonija[44]
  • Nyderlandai – netiesioginis de jure pripažinimas 1942 m., kai be išlygų buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su SSRS.[43][58]
  • Naujoji Zelandija – 1977 m.[43][48]
  • Švedija – 1944 metais Švedija viena pirmųjų tarp nedaugelio šalių pripažino sovietų okupaciją Baltijos šalyse. 1945 metais Švedija Sovietų Sąjungai išdavė apie 170 į Waffen-SS pašauktų Baltijos šalių vyrų, kurie pabėgo nuo pakartotinės sovietų okupacijos ieškoti prieglobsčio Švedijoje. 2011 m. rugpjūčio 15 d. Švedijos ministras pirmininkas Fredrik Reinfeldt per ceremoniją Stokholme oficialiai atsiprašė Estijos, Latvijos ir Lietuvos ministrų pirmininkų, sakydamas, kad „Švedija yra skolinga savo Baltijos kaimynėms „garbės skolą“ už tai, kad užmerkė akis prieš po karo įvykusią sovietų okupaciją“ bei kalbėjo apie „tamsią akimirką“ savo šalies istorijoje.[59][60]

Po Antrojo pasaulinio karo nepriklausomybę išsikovojusios šalys, kurios derėdamosis dėl diplomatinių santykių su Sovietų Sąjunga nepadarė jokių specialių pareiškimų Baltijos šalių klausimu, yra laikomos kaip netiesiogiai pripažinusios Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą.[42][43]

4. Šalys, kurios oficialiai neišreiškė savo pozicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Likusios pasaulio šalys šiuo klausimu tylėjo, pavyzdžiui:[42]

  • Indija – nors Indijos ministrės pirmininkės Indira Gandhi kelionė į Taliną 1982 m. valstybinio vizito SSRS metu reiškė netiesioginį pripažinimą.[42]
  • Izraelis
  • Suomija – be aiškaus sprendimo dėl nepripažinimo politikos, nors prezidento Urho Kekkonen neoficialus vizitas Estijoje 1964 m. dažnai buvo pristatomas kaip reiškiantis pripažinimą.[43][44][61] Nuo devintojo dešimtmečio Suomijos konsulatas Leningrade į savo konsulinę apygardą įtraukė Taliną kartu su Karelijos ASSR.[62] 1991 m. Suomija paskelbė tęsianti 1920 m. užmegztus diplomatinius santykius su Baltijos šalimis.[42]
  • Šiaurės Korėja

5. Komunistinio bloko šalys, kurios Baltijos šalių aneksiją laikė teisėta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos šalių valstybingumo tęstinumo deklaracijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Estija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. kovo 30 d. Estijos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Estijos valstybinio statuso. Rezoliucijoje buvo paskelbta, kad Estijos nepriklausomybė dėl neteisėtos okupacijos nuo 1940 m. niekada nebuvo nutrūkus de jure. Kita rezoliucija, dėl Estijos Respublikos atkūrimo, buvo priimta 1991 m. rugpjūčio 20 d.[63] Naujoji Konstitucija buvo įvesta 1992 m. liepos 29 d. Ji iš dalies buvo susieta su 1938 metų Konstitucija, taip sustiprindama tvirtinimą dėl konstitucinio tęstinumą.[64]

Oficiali Estijos pozicija nuo 1990 m. buvo tokia, kad okupacinės „Liaudies Riigikogu“ rinkimai buvo neteisėti ir prieštarauja Konstitucijai, nes jie vyko pagal pakeistą rinkimų įstatymą, kurį priėmė tik žemieji rūmai – Deputatų rūmai. Aukštieji rūmai, Nacionalinė taryba, buvo išformuoti netrukus po okupacijos; Estijos Konstitucija aiškiai reikalavo, kad įstatymų projektai būtų priimti abiejuose rūmuose norint, kad jie taptų įstatymu.[65] Nacionalinė taryba niekada nebuvo sušaukta, o 1940 m. rinkimai vyko tik į Deputatų rūmus. Anot August Rei, vieno paskutiniųjų nepriklausomos Estijos pasiuntinių Maskvoje, pagal Estijos konstituciją Deputatų rūmai neturėjo „jokios įstatymų leidžiamosios galios“, ją turėjo tik Nacionalinė taryba.[65] Šiuo pagrindu Estija teigia, kad visi „Liaudies Riigikogu“ aktai buvo negaliojantys.

Latvija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. gegužės 4 d. Latvija priėmė nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Pagal deklaraciją turėjo būti atkuriama 1922 m. Latvijos Konstitucija, išskyrus kelias nuostatas, o nepriklausomybė atkuriama derybų su Sovietų Sąjunga būdu. Joje taip pat buvo pareikšta, kad Latvija nuo SSRS aneksijos 1940 m. išliko de jure nepriklausoma valstybė. Remiantis deklaracija, sovietų rinkimai buvo vykdomi pagal neteisėtą ir antikonstitucinį rinkimų įstatymą, priimtą teroro sąlygomis, o rezultatai buvo akivaizdžiai suklastoti. Latvija taip pat tvirtino, kad pagal 1922 m. Konstituciją įstatymų leidėjas neturėjo teisės keisti valstybės santvarkos, o privalėjo tokius siūlomus pakeitimus pateikti referendume.[66] 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo priimtas konstitucinis įstatymas dėl Latvijos Respublikos valstybingumo, skelbiantis neatidėliotiną visiškos nepriklausomybės atkūrimą.[67] 1993 m. buvo išrinktas penktasis Latvijos parlamentas, kuris atkūrė 1922 m. Konstituciją ir išlaikė Latvijos Respublikos teisinį tęstinumą.[68]

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 metų vasario 7 dieną Lietuva priėmė nutarimą dėl 1939 m. Vokietijos ir SSRS sutarčių ir jų pasekmių likvidavimo. Skirtingai nei Estija ir Latvija, Lietuva deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d. be pereinamojo laikotarpio. Deklaracijoje buvo akcentuojamas 1918 m. nepriklausomybės aktas ir 1920 m. Steigiamojo Seimo nutarimas valstybingumo tęstinumo tikslais. Be to, balsavimo metu Aukščiausioji Taryba trumpam sugrąžino 1938 metų Lietuvos Konstituciją, taip pabrėžiant konstitucinį tęstinumą.[69] Tuo pat metu, Aukščiausioji Taryba pripažino, kad neįmanoma atkurti tokios pačios konstitucinės santvarkos kokia egzistavo 1940 metais. Naujoji Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d.[70] SSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1990 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą, kuriame pareiškė neva Lietuvos sprendimas pažeidė Sovietų Sąjungos Konstituciją.

Lietuvos teisininkai taip pat pateikė argumentus prieš aneksijos pagrįstumą remiantis prezidento Antano Smetonos veiksmais po okupacijos. Birželio 14 dieną, vos atvykus sovietų kariams, Smetona išvyko iš šalies ir laikinai savo įgaliojimus perdavė ministrui pirmininkui Antanui Merkiui. Birželio 15 d. Merkys paskelbė nuvertęs Smetoną ir pasiskelbė esąs prezidentu. Birželio 17 d. sovietai privertė Merkį ministru pirmininku paskirti jų statytinį Justą Paleckį. Sovietams spaudžiant Merkys atsistatydino birželio 17 dieną ir Paleckis tapo laikinuoju prezidentu. Lietuvos tvirtinimu, Smetona niekada neatsistatydino ir dėl to Merkio pasiskelbimas prezidentu buvo neteisėtas.[71] Todėl visi veiksmai vedę į sovietinę aneksiją buvo ipso facto negaliojantys ir niekiniai.[72][7]

Reakcijos į nepriklausomybių atstatymą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinės organizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Bendrija pasveikino Baltijos šalių suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimą 1991 m. rugpjūčio 27 dieną. Sovietų Sąjunga trijų šalių nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 6 dieną. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija priėmė šalis kaip naujas nares 1991 m. rugsėjo 10 dieną.[73]

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja konstatavo, kad Sovietų Sąjunga pažeidė Baltijos tautų apsisprendimo teisę, o veiksmų 1940 m. rezultatas buvo okupacija ir neteisėta aneksija. Taryba taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad didelė dalis šalių narių dar kartą patvirtino Baltijos šalių pripažinimą deklaruotą XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, tuo tarpu kitos narės pripažino jas iš naujo.[74]

Europos Parlamentas[75][76], Europos Žmogaus Teisių Teismas[77] ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryba[78] yra visos pareiškusios, kad Baltijos šalys buvo užpultos, okupuotos ir neteisėtai įtrauktos į Sovietų Sąjungą pagal 1939 m. Molotovo–Ribentropo pakto nuostatas.[42]

Estijos, Latvijos ir Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas vyko pagal Jungtinių Tautų Chartijos ketvirtąjį straipsnį. Saugumo Tarybai svarstant trijų suverenių šalių narystės klausimą, taryba aptarė atgautą Baltijos šalių nepriklausomybę. Iš pradžių buvo pasiūlyta trijų šalių nario įnašų dydžius skaičiuoti nuo anksčiau Sovietų Sąjungos sumokėtų mokesčių. Po prieštaravimų Jungtinės Tautos priėmė Baltijos šalių narių pareiškimus, kad jos nėra Sovietų Sąjungos įpėdinės. Tarpukariu Estija, Latvija ir Lietuva buvo Tautų Sąjungos narės, tačiau į Jungtines Tautas buvo priimtos kaip naujos narės, nes Tautų Sąjunga nebuvo laikoma Jungtinių Tautų juridine pirmtake.[79]

Baltijos šalys buvo Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) narės nuo 1921 m. Šios organizacijos pripažinimas buvo svarbus paremiant Baltijos šalių valstybingumo tęstinumo principą. Organizacija sutiko su trijų vyriausybių paraiška tęsti savo ankstesnę narystę[80] ir pripažino, kad Baltijos šalys ir toliau yra saistomos TDO konvencijų, sudarytų iki 1940 metų. Tuo remdamasi, TDO priėmė poziciją, kad Baltijos šalys buvo priimtas atgal, nors jokiu papildomu formaliu sprendimu to neįvardijo.[81]

Dvišaliai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1991 m. rugpjūčio mėnesio perversmo Maskvoje, valstybės Baltijos šalių pripažinimo klausimu buvo susiskirsčiusios į tris grupes.[82] Pirmoje grupėje buvo valstybės, kurios palaikė diplomatinius santykius iki 1940 m. okupacijos ir kurios niekada nepripažino 1940 m. aneksijos nei de jure, nei de facto. Didžioji dalis šių valstybių 1991 m. vietoje formalaus pripažinimo pasirinko tiesiog atnaujinti diplomatinius santykius. Tačiau kai kurios valstybės manė, kad būtina iš naujo teisiškai pripažinti Baltijos šalis.[83] Antroje grupėje buvo valstybės, kurios diplomatinius santykius palaikė iki 1940 metų, bet pripažino jų aneksiją į Sovietų Sąjungą kaip fait accompli. Trečioje, valstybės kurios susikūrė po 1940 metų ir dėl to iki tol neturėjo diplomatinių santykių su Baltijos šalimis.[84]

Trijų Baltijos valstybių teisinis tęstinumas didžiąja dalimi priklausė nuo Jungtinių Valstijų Stimsono doktrinos, pritaikytos 1940 m. Sovietų Sąjungos invazijai bei Baltijos šalių okupacijai ir aneksijai pagal Welles deklaraciją.[4] Deklaracija leido Estijai, Latvijai ir Lietuvai išlaikyti nepriklausomas diplomatines atstovybes JAV, o Vykdomasis įsakymas 8484 saugojo Baltijos šalių finansinį turtą 1940–1991 m.

Ši nepripažinimo politika lėmė teisinio tęstinumo principą, pagal kurį Baltijos valstybės de jure išliko nepriklausomos valstybės nelegalios okupacijos metu visą 1940–1991 m. laikotarpį.[85][86]

Sovietų Sąjunga ir Rusijos Federacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas įsteigė 26 narių komisiją Molotovo–Ribentropo paktui ir jo slaptiesiems protokolams įvertinti. Komisija sutiko, kad paktas egzistuoja ir jo turinys prieštarauja Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos sutartims.[87] Tačiau komisijai nepavyko pasiekti bendro sutarimo dėl pakto padarinių, nes tai atvertų galimybę Baltijos šalims išstoti iš Sovietų Sąjungos. Šis klausimas Rusijos Federacijoje nebuvo svarstomas nuo 1989 metų komisijos išaiškinimo. Dabartinė Rusijos vyriausybė atsisakė būti saistoma iki 1940 m. sudarytų sutarčių, kurias SSRS buvo sudariusi su Estija, Latvija ir Lietuva.[88]

Tuo pat metu Rusijos Federacija teigia, kad ji ir toliau išlieka buvusios Sovietų Sąjungos juridinė įpėdinė.[89] Tačiau Sovietų Sąjungos įsipareigojimų, anot Rusijos vyriausybės, šalis automatiškai nepaveldėjo. Sprendimai buvo priimti kiekvienu konkrečiu atveju ir Rusija kruopščiai išnagrinėjo kiek jai naudingas teisinis tęstinumas, ypač dvišalių santykių ir skolų srityje.[90]

Susiję straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Ziemele (2005). p118.
  2. ↑ Eisemann (2000). p. 731.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Elsuwege (2003). p. 378.
  4. ↑ 4,0 4,1 Hiden, John; Vahur Made; David J. Smith (2008). The Baltic question during the Cold War. Routledge. p. 1. ISBN 978-0-415-37100-1.
  5. ↑ 5,0 5,1 Mälksoo (2003), p. 193.
  6. ↑ Russian-Speaking Minorities in Estonia and Latvia: Problems of Integration at the threshold of the European Union, Peter Van Elsuwege, ECMI Working Paper # 20 April 2004.
  7. ↑ 7,0 7,1 Žalimas, Dainius (2011-02-16). „Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas ir jo teisinės pasekmės“. Bernardinai. Suarchyvuota iš originalo 17 November 2023. Nuoroda tikrinta 2024-03-07.
  8. ↑ Elsuwege (2008). p. 64.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 „МИД РФ: Запад признавал Прибалтику частью СССР“ [Rusijos užsienio reikalų ministerija: Vakarai pripažino Baltijos valstybes SSRS dalimi]. grani.ru (rusų). May 2005.
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 „Комментарий Департамента информации и печати МИД России в отношении "непризнания" вступления прибалтийских республик в состав СССР“ [Rusijos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamento komentaras dėl Baltijos respublikų prisijungimo prie SSRS „nepripažinimo“] (rusų). Rusijos Federacijos Užsienio Reikalų Ministerija. 2005-05-07. Suarchyvuotas originalas 2006-05-09. Nuoroda tikrinta 2024-03-10.
  11. ↑ Elsuwege (2003). p. 379.
  12. ↑ Which Continuity: The Tartu Peace Treaty of 2 February 1920, the Estonian-Russian Border Treaties of 18 May 2005, and the Legal Debate about Estonia's Status in International Law, Mälksoo, L., 10 Juridica International 1(2005), pp.144–149
  13. ↑ Ziemele (2005). p. 386.
  14. ↑ Elsuwege (2003). p. 386.
  15. ↑ Trijų Baltijos valstybių prijungimo prie Sovietų Sąjungos teisinį vertinimą, žr. K. Marek, Identity and Continuity of States in Public International Law (1968), 383–91
  16. ↑ Mälksoo (2003), p. 265.
  17. ↑ Elsuwege (2003). p. 387-388,
  18. ↑ Marek (1968). p. 369.
  19. ↑ Marek (1968). p. 370.
  20. ↑ „U.S.S.R.-Estonia: Conciliation Convention“. The American Journal of International Law. Cambridge University Press. 4 (27): 169–171. October 1933.
  21. ↑ 21,0 21,1 21,2 21,3 Marek (1968). p. 390.
  22. ↑ Hiden, p.65
  23. ↑ Talmon, Stefan (2001). Recognition of Governments in International Law. Oxford University Press. p. 103. ISBN 978-0-19-826573-3.
  24. ↑ Aust, Anthony (2005). Handbook of International Law. Cambridge University Press. p. 26. ISBN 0-521-82349-8.
  25. ↑ Diplomats Without a Country: Baltic Diplomacy, International Law, and the Cold War by James T. McHugh, James S. Pacy, Page 2. ISBN 0-313-31878-6
  26. ↑ Hiden, p.46
  27. ↑ 27,0 27,1 Hiden, pp. 63–64
  28. ↑ Schultz, L. (1985). „Legal History, Baltic states“. In Feldbrugge, Ferdinand (red.). Encyclopedia of Soviet Law. Gerard Van den Berg, William B. Simons. BRILL. p. 461. ISBN 9789024730049.
  29. ↑ James T. McHugh, James S. Pacy, p.101
  30. ↑ Hiden, John (2008). Vahur Made; David J. Smith (eds.). The Baltic question during the Cold War. Routledge. pp. 143–148. ISBN 978-0415371001. Suarchyvuota iš originalo 10 February 2023. Nuoroda tikrinta 9 September 2020.
  31. ↑ 31,0 31,1 Hiden, pp.34–35
  32. ↑ Ziemele (2005). p. 84.
  33. ↑ Hiden, p. 77
  34. ↑ Gerard, p.77
  35. ↑ 35,0 35,1 Ziemele (2005). p. 85.
  36. ↑ 36,0 36,1 Dissolution, continuation, and succession in Eastern Europe By Brigitte Stern, pp. 60–61
  37. ↑ Baltic Yearbook of International Law By Ineta Ziemele, p.115
  38. ↑ The Baltic states By David James Smith, p. 142
  39. ↑ 39,0 39,1 Ziemele (2005). p. 86.
  40. ↑ Russia and the new states of Eurasia By Karen Dawisha, Bruce Parrott, p. 184
  41. ↑ Central bank cooperation at the Bank for International Settlements, 1930–1973 By Gianni Toniolo, Piet Clement. p. 349
  42. ↑ 42,00 42,01 42,02 42,03 42,04 42,05 42,06 42,07 42,08 42,09 42,10 42,11 42,12 42,13 42,14 42,15 42,16 42,17 42,18 42,19 42,20 42,21 42,22 42,23 42,24 42,25 42,26 42,27 42,28 42,29 42,30 42,31 42,32 42,33 42,34 42,35 42,36 42,37 42,38 42,39 42,40 Mälksoo, Lauri (2003). Illegal Annexation and State Continuity: The Case of the Incorporation of the Baltic States by the USSR. Leiden – Boston: Brill. ISBN 90-411-2177-3.
  43. ↑ 43,00 43,01 43,02 43,03 43,04 43,05 43,06 43,07 43,08 43,09 43,10 43,11 43,12 43,13 43,14 43,15 43,16 43,17 43,18 43,19 43,20 43,21 43,22 43,23 43,24 43,25 43,26 43,27 43,28 43,29 43,30 43,31 43,32 43,33 43,34 43,35 43,36 43,37 43,38 43,39 Toomas Hiio (2006). „Legal continuation of the Republic of Estonia and the policies of non-recognition“. Estonia 1940-1945: Reports of the Estonian International Commission for Investigation of Crimes Against Humanity. Tallinn. pp. 195–198.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  44. ↑ 44,00 44,01 44,02 44,03 44,04 44,05 44,06 44,07 44,08 44,09 44,10 44,11 44,12 44,13 44,14 44,15 44,16 44,17 44,18 44,19 44,20 44,21 44,22 44,23 44,24 44,25 44,26 44,27 44,28 44,29 44,30 44,31 44,32 44,33 44,34 44,35 Hiden, p.120
  45. ↑ New York Times. U.S. eases policy on Baltic States. May 18, 1975
  46. ↑ Baltic Events, number 42-53. Rein Taagepera., 1974. p. 36
  47. ↑ Newsletter, Issue 148. United States. Department of State. p. 53
  48. ↑ 48,0 48,1 Stefan Talmon. Recognition of Governments in International Law, p.103
  49. ↑ E., Dunsdorfs (1975). The Baltic Dilemma. Robert Speller & Sonds, New York. p. 39.
  50. ↑ Fraser, Malcolm; Simons, Margaret (2011). Malcolm Fraser: The Political Memoirs. The Miegunyah Press. p. 456. ISBN 9780522858099.
  51. ↑ 51,0 51,1 51,2 Vitas, Robert A (1989). „U.S. Nonrecognition of the Soviet Occupation of Lithuania“. Loyola University Chicago.
  52. ↑ Sbornik deĭstvui︠u︡shchikh dogovorov, soglasheniĭ i konvent︠s︡iĭ, zakli︠u︡chennykh SSSR s inostrannymi gosudarstvami, Vol. 30. Gos. izd-vo polit. lit-ry, 1976. p. 64
  53. ↑ Talmon (1998). Recognition of Governments in International Law. Clarendon Press. p. 103. ISBN 9780198265733.
  54. ↑ Lawrence Juda, United States' nonrecognition of the Soviet Union's annexation of the Baltic States: Politics and law, Journal of Baltic Studies, Volume 6, Issue 4 Winter 1975, pages 272–290
  55. ↑ Hough, William H.J. III. The Annexation of the Baltic States and its Effect on the Development of Law Prohibiting Forcible Seizure of Territory. New York Law School Journal of International and Comparative Law. Vol. 6. No. 2. Winter 1985.
  56. ↑ Made, Vahur (2012). „ETIS - To Be Anti-Communist or Anti-Soviet? The People's Republic of China as a Dilemma for the Estonian Exiled Diplomats during the Cold War Period“. www.etis.ee. Nuoroda tikrinta 2019-12-31.
  57. ↑ „About the Mission - Taipei Mission in the Republic of Latvia 駐拉脫維亞代表處“. Suarchyvuotas originalas 2016-11-17.
  58. ↑ 58,0 58,1 Illegal annexation and state continuity: the case of the incorporation of the Baltic states by the USSR: a study of the tension between normativity and power in international law, Lauri Malksoo, 2003, p 53.
  59. ↑ Sweden apologises to Baltics over Soviet era. Archyvuota kopija 2011-08-31 iš Wayback Machine projekto. The Swedish Wire, accessed 08-15-2011.
  60. ↑ „Worthwhile Swedish Apology | National Review“. National Review (amerikiečių anglų). 2011-08-17. Nuoroda tikrinta 2018-11-19.
  61. ↑ Max Jakobson (2003)Tilinpäätös [Final Account]. In Finnish. pp. 306–310
  62. ↑ Leningradskai︠a︡ panorama, Issues 1-12. Lenizdat, 1989. p. 14
  63. ↑ Ziemele (2005). pp. 27–28.
  64. ↑ Ziemele (2005). p. 30.
  65. ↑ 65,0 65,1 Marek, Krystyna (1968). Identity and Continuity of States in Public International Law. Librairie Droz. p. 386. ISBN 9782600040440.
  66. ↑ Supreme Soviet of the Latvian SSR (1990-05-04). „On the Restoration of Independence of the Republic of Latvia“ (latvių). Latvijas Vēstnesis. Nuoroda tikrinta 2008-01-05.
  67. ↑ Ziemele (2005). pp. 32–33.
  68. ↑ Ziemele (2005). p. 35.
  69. ↑ Dainius, Žalimas (2000). „Pagrindiniai Lietuvos Respublikos tęstinumo teisiniai ir politiniai aspektai“. Politologija. 17 (1): 3–18. ISSN 1392-1681. Nuoroda tikrinta 6 March 2024.
  70. ↑ Ziemele (2005). pp. 38–40.
  71. ↑ Sinkevičius, Vytautas (2015-09-08). „LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija Lietuvos teisės sistemoje“. LRT. Nuoroda tikrinta 2024-04-02.
  72. ↑ „Deklaracija dėl Baltijos šalių TSRS okupacijos“. LR Seimas. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. 1990-06-15. Suarchyvuotas originalas 2024-04-02. Nuoroda tikrinta 2024-04-02.
  73. ↑ Ziemele (2005). p. 71.
  74. ↑ Ziemele (2005). p. 70.
  75. ↑ Dehousse, Renaud (1993). „The International Practice of the European Communities: Current Survey“. European Journal of International Law. 4 (1): 141. doi:10.1093/oxfordjournals.ejil.a035821. Suarchyvuotas originalas 2007-09-27. Nuoroda tikrinta 2006-12-09.
  76. ↑ European Parliament (January 13, 1983). „Resolution on the situation in Estonia, Latvia, Lithuania“. Official Journal of the European Communities. C. 42/78. Suarchyvuota iš originalo 28 June 2011. Nuoroda tikrinta 2 March 2007.
  77. ↑ The European Court of Human Rights (Fourth Section) Fourth Section Decision as to the Admissibility of Application no. 23052/04 by August Kolk, Application no. 24018/04 by Petr Kislyiy against Estonia, 17 January 2006
  78. ↑ „Distr. General A/HRC/7/19/Add.2 17 March 2008 Original: English, Human Rights Council Seventh session Agenda item 9: Racism, Racial Discrimination, Xenophobia and Related Forms of Intolerance, Follow-up to and Implementation of the Durban Declaration and Programme of Action – Report of the Special Rapporteur on contemporary forms of racism, racial discrimination, xenophobia and related intolerance, Doudou Diène, Addendum, Mission to Estonia“ (PDF). Documents on Estonia. Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryba. 2008-02-20. Suarchyvuotas originalas (PDF) 30 March 2014. Nuoroda tikrinta 2009-06-07.
  79. ↑ Ziemele (2005). pp. 63–65.
  80. ↑ International Labour Organisations: NATLEX Browse Country Profiles: Estonia
  81. ↑ Ziemele (2005). pp. 68–69.
  82. ↑ Ziemele (2005). p. 72.
  83. ↑ Ziemele (2005). pp. 72–73.
  84. ↑ Ziemele (2005). p. 74.
  85. ↑ David James Smith, Estonia: independence and European integration, Routledge, 2001, ISBN 0-415-26728-5, pXIX
  86. ↑ Parrott, Bruce (1995). „Reversing Soviet Military Occupation“. State building and military power in Russia and the new states of Eurasia. M.E. Sharpe. pp. 112–115. ISBN 1-56324-360-1.
  87. ↑ Sato, KeijI (September 2014). „Acknowledgement of the Secret Protocol of the German–Soviet Non-aggression Pact and the Declaration of State Sovereignty by the Union Republics of the USSR“. Europe-Asia Studies. Taylor & Francis, Ltd. 66 (7): 1146–1164. Nuoroda tikrinta 2024-03-13.
  88. ↑ Ziemele (2005). p. 81.
  89. ↑ Ziemele (2005). p. 96.
  90. ↑ Ziemele (2005). p. 93.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Baltijos_šalių_valstybingumo_tęstinumas&oldid=7239909"