Pabaltijiečių kareivių ekstradicija iš Švedijos
Baltijos šalių kareivių ekstradicija iš Švedijos (šved. Baltutlämningen[1] 'baltų ekstradicija'), taip pat vokiečių ekstradicija (šved. Tyskutlämningen)[2] – 1945–1946 m. Švedijos įvykdyta Vermachto kareivių ekstradicija į SSRS, tarp kurių buvo ir 146 kareiviai iš Baltijos šalių (7 estai, 130 latvių ir 9 lietuviai), kovoję nacistinės Vokietijos pusėje prieš SSRS. Švedijoje iš viso buvo apie 3000 internuotų Vokietijos kareivių, iš kurių 2520 buvo perduota SSRS ir 50 – Lenkijai. Apie 310 vyrų buvo perduota britams jų okupacinėje zonoje Vokietijoje. 80 vyrų išvengė perdavimo susižalodami, keletas pabėgo.[3]
1945 m. birželio 2 d. SSRS pareikalavo, kad Švedija perduotų jai visus internuotus Vokietijos ir jos sąjungininkių kareivius. Sutarimas su Švedijos socialdemokratų vyriausybe pradžioje buvo slaptas, o jam patekus į viešumą jį palaikė parlamento socialdemokratų dauguma. Švedijos Komunistų partija norėjo išduoti SSRS visus civilius pabėgėlius iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos.
Baltijos šalių kareivių perdavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didžioji dalis perduotų kareivių (149 iš 167) buvo latviai, pabėgę į Švediją iš Kuršo katilo. Švedijoje jie buvo internuoti ir laikomi internuotųjų stovyklose. Pabėgėliai buvo perduoti Sovietų Sąjungai 1946 m. sausio 25 d. Treleborgo uoste, kur jų laukė tarybinis garlaivis Beloostrov.
Pabaltijiečiai buvo sudėtingesnis atvejis nei vokiečių kareiviai, kadangi SSRS valdžia juos laikė savo piliečiais (po Baltijos valstybių prijungimo prie SSRS 1940 m.) ir kartu – „tėvynės išdavikais“. Internuotieji bijojo, kad jiems gresia mirties bausmės. Po visuotinio bado streiko, kai kurie baltiečiai bandė nusižudyti, du latvių kariai nusižudė.
Sovietų Sąjungai buvo perduota tik dalis internuotųjų kareivių, nes pagal kapituliacijos sutartį visi kareiviai turėjo likti buvimo vietoje, kur buvo kapituliacijos momentą. Todėl Švedija perdavė SSRS tik tuos Vokietijos kareivius, kurie į Švediją pateko po 1945 m. gegužės 8 d. Dar virš 36 000 civilių ir kareivių pabaltijiečių į Švediją pateko anksčiau, todėl ekstradicija jų nepalietė.
Vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1970 m. Johan Bergenstråhle apie šią ekstradiciją sukūrė dokumentinį filmą „Baltutlämningen“ (angliškas pavadinimas Baltic Tragedy 'Pabaltijiečių tragedija'). Filmas buvo sukurtas pagal pirmąją garsaus švedų rašytojo Per Olov Enquist knygą „Legionärerna: En roman om baltutlämningen“ (1968) (angliškas pavadinimas: The Legionnaires: A Documentary Novel 'Legionieriai. Dokumentinis romanas'), kuri laimėjo Šiaurės Tarybos Literatūrinę premiją. P. O. Enkvistas dalyvavo kuriant scenarijų.
XX a. 10-tą dešimtmetį Švedijos vyriausybė pripažino, kad ši ekstradicija buvo klaida. 1994 m. birželio 20 d. grupė dar surastų gyvų iš išduotųjų baltiečių (34 latviai, 4 estai ir 1 lietuvis) buvo pakviesti į Švediją, kur Karališkuosiuose rūmuose Stokholme juos priėmė Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas ir Švedijos užsienio reikalų ministrė Märta Margaretha af Ugglas. Karalius ir užsienio reikalų ministrė atsiprašė buvusių kareivių dėl ekstradicijos į stalininę TSRS.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Sten Körner Die Baltikumsflüchtlinge und die Baltenauslieferung der schwedischen Regierung In: Robert Bohn, Jürgen Elvert Kriegsende im Norden: Vom heissen zum kalten Krieg. Franz Steiner Verlag: Stuttgart, 1995. S. 85–94. ISBN 3515067280
- ↑ Curt Eckholm Balt- och Tyskutlämningen 1945-46: Omständigheter kring interneringen i läger i Sverige och utlämningen till Sovietunionen av f. d. tyska krigsdeltagare. Uppsala, 1984
- ↑ Peter Fritz: „Ort der Gefangennahme: Schweden”. In: „Schwedische Perspektiven: Schriften des Zentrums für Deutschlandstudien“, Vol. 4, S. 161.
- ↑ Silamikelis, Valentins (2005). With the Baltic Flag : Through Three Occupations (anglų). Jumava. ISBN 9984380440.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Svenskt Militärhistoriskt Bibliotek Archyvuota kopija 2008-01-22 iš Wayback Machine projekto.
- The Sweden Tragedy